Tokį vaizdą išvydo pas Plungės rajone esančiame kaime augantį berniuką apsilankiusi savanorė Ieva Krivickaitė. Merginos teigimu, tą patį ji stebi trečius metus, bet situacija vis nesikeičia.
Rizikos šeimų grupėje nuo tada, kai suėjo dveji
„Nuotraukos, kurias matote, darytos rudens pradžioje. Tokį vaizdą matau jau trejus metus ir, kad ir kaip liūdna, jis, deja, nesikeičia. Keičiasi tik metų laikai ir šiuo metu ten yra tamsu (elektra yra kai kada) ir šalta (ne visada pakūrenama). Tuose „namuose“ auga dvylikos metų berniukas Jonas (vardas pakeistas), kurį „augina“ mama ir patėvis.
Ši šeima rizikos grupėje yra nuo tada, kai Jonukui suėjo dveji. Namie – amžinas šiukšlynas, visada šalta, nėra jokio stalo ar kažko panašaus į tai, todėl vaikas nuolat laiką leidžią kaimo bibliotekoje, namuose – antisanitarinės sąlygos. Motina, mano žiniomis, gyvenime nėra turėjusi darbo, nes „o kam dirbti, pašalpas gaunu“, didelę jų dalį išleidžia cigaretėms ir alkoholiui“, – pasakojo I. Krivickaitė.
Anot jos, seniūnas aiškina, kad nieko padaryti negalima, nes iki 2020 m. Lietuvoje turės nelikti vaikų namų ir, jei šio vaiko niekas nemuša, o nemuša, apie jokį paėmimą iš šeimos negali būti nė kalbos.
„Bet ar vaiką traumuoja tik fizinis smurtas? Negi vystymuisi ir augimui netrukdo tai, kad namie šalta, nėra dušo, sienomis utelės ir blusos vaikšto?“, – klausė mergina.
Berniukas – pozityvus ir mandagus
Jos teigimu, berniukas nenori vykti į jokias ekskursijas, nes neturi socialinių įgūdžių, jaučiasi kitoks, neturi, ką apsirengti.
„Ar normalu, kad dvylikametis rūko ir parūkyti gauna iš tėvų? Kaip turėtume įsivaizduoti šito vaiko ateitį? Vaikai skęsta šuliniuose, o paaugliai šoka iš devinto aukšto, ir tada dauguma kaltina mokyklą. Bet ar mokykla išties yra kalta? Gal mes visi, kurie matome, bet pagalvojam „ai, jis gi įpratęs taip“? Gerai, kai kaimo mokyklos septintokų klasėje yra tik keturi ir tikrai niekas nesityčioja, bet po metų ar dvejų išvykti reikės į miestelio mokyklą, kur vaikams priimti berniuką iš tokios aplinkos, su utėlėmis galvoje ir drabužiuose bus išties nelengva. O tada daug diskusijų, pykčio dėl tėvų, kurie nesirūpina, soc. darbuotoja kalta, mokykla kalta“, – teigdama, kad kaltų ieškoti tada jau bus per vėlu, tikino I. Krivickaitė.
DELFI ji sakė, kad šeimą lanko soc. darbuotoja, bet ji mažai ką tegali padaryti be to, kad informaciją vis perduoda seniūnui. Pastarasis esą taip pat tik nuvyksta, išdėsto, kaip šeima turėtų elgtis, tačiau situacija pasikeičia vos savaitei ar dviem.
„Stebina tai, kad pragyvenęs tiek metų „tvarte“ šis berniukas yra stebėtinai pozityvus, mandagus ir paslaugus. Tačiau jo gyvenimas baigiasi ties jo griūvančio namo tvora ir tai visiškai niekam nerūpi“, – pastebėjo mergina.
Sąlygos – itin skurdžios
Kad berniukas auga sudėtingomis sąlygomis, DELFI aiškino ir mokytoja, greta Jono namų gyvenanti Eglė Vagnorienė.
„Šeima iš tiesų yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Tėvas ir mama nėra, kaip pasakyti, labai sveiko proto. Abu mokėsi pagal spec. poreikių programą, dabar nedirba, iš išmokų išsilaiko. Vargingai gyvena, taip, nėra, kad būtų labai geros sąlygos namuose. Tėvas dažnai žvejoja, su žuvimi namo neretai parvyksta. Mamą matau kartais su šluota aplink namus vaikštančią. Yra išgeriama šeimoje, nėra, kad baliai nuolatiniai, bet kartais – taip“, – apie šeimą daugiau pasakojo ji.
Pasak mokytojos, Jonas – ne vienintelis vaikas šeimoje. Jis turi ir vyresnį brolį, kuris vis grįžta namo, padeda mažajam, ir sesę, kuri neseniai sulaukė pilnametystės. Abi pirmosios šeimos atžalos taip pat mokėsi pagal spec. programą, tačiau Jonas ugdomas pagal bendrąją.
„Kol to vyro mama buvo gyva, labai padėdavo, bet mirė, tai verčiasi vieni. Praktiškai, gyvena iš pašalpos ir makaronų, kruopų – paramos, kurią gauna“, – situaciją apibūdino E. Vagnorienė.
Berniuku rūpinasi
Jos teigimu, Jonas kasdien pavalgo mokykloje, mokymosi priemonės jam superkamos mokytojų iš seniūnijos skiriamų lėšų.
„Nėra taip, kad šalta ten. Seniūnija skiria malkų, tikrai susitvarko. Tas tėtis, vyras, dažnai suima žmoną – girdisi ir triukšmas – ji tokia daugiau apsileidusi. Šalta tikrai nėra, bet dėl blusų ir utelių – gali būti. Gavę drabužių iš labdaros jie, pamenu paskutinį kartą, kai buvome nuėję, laiko jas dėžėse namų kampuose. Ko gero, sunaudoja ir išmeta lauk. Gal ir plauna kažkiek, bet drabužių – krūvos. Nežinau, kokiu tikslu kaupia ir deda į šoną“, – pasakojo mokytoja.
Anot E. Vagnorienės, ir jos vyras berniukui yra atidavęs ne vienus sportbačius.
„Tokių dalykų jiems netrūksta, nes vis kažkas kažką duoda, tačiau nežinau, ar valgomas vaistas toks jau visavertis namuose. Kiek ilgai gali iš makaronų ir kruopų gyventi“, – svarstė ji.
Berniuką apibūdina kaip savarankišką ir geros širdies
Ji sutiko, kad sąlygų, kuriomis auga Jonas, tikrai negalima pavadinti normaliomis, tačiau berniukas stengiasi kibti į gyvenimą.
„Buvome sunerimę, nes jo elgesys kartais būna kitoks, tačiau, kas susiję su mokslais, jis tikrai nėra vienas iš beviltiškų vaikų. Buvo tokia problema, kad jis mokyklą pramiegodavo, auklėtoja eidavo žadinti, bet tokios problemos – kaip kiekvienoje šeimoje“, – mano mokytoja.
Berniukas, jos teigimu, labai savarankiškas, geros širdies – toks pat ir jo brolis, ir sesuo.
Didžiausia bėda – dėmesio iš tėvų trūkumas
„Kelis kartus buvome pasikvietę jo brolį padirbėti. Labai geras. Ir dirba, ir uždirbti nori. Kadangi mokėsi pagal spec. programą, jam buvo sunku įstoti mokytis vėliau, tačiau padėjome, baigė mokslus Varniuose. Nes kokį galima gauti be jokio išsilavinimo? Ir abu tėvai mokslų nebaigę. Tačiau vaikai nėra kokie veltėdžiai tinginiai. Tikrai ne. Vaikai kabinasi į gyvenimą iš paskutiniųjų“, – pastebėjo E. Vagnorienė.
Anot pašnekovės, kaime sunku rasti darbą ir išsilavinusiems žmonėms, ką kalbėti apie „sunkesnes“ šeimas.
„Dėmesio iš tėvų stoka – didžiausia problema, tačiau ką mes galime padėti? Aišku, jei matytume, kad nepavalgęs vargšas yra, skųstųsi, kažką galvotume, tačiau matau jį ir popiet, vaikšto, kartais ir su bulvių traškučių pakeliu pareina. Matyt, nėra jau visai bloga padėtis, iš kažkur gauna pinigų, ko gero, brolis duoda“, – svarstė ji.
Berniuko leisti į globos namus nesutinka
Paklausta, gal išeitis būtų berniuką leisti augti vaikų globos namuose, E. Vagnorienė aiškino abejojanti, ar mama savo sūnų lengvai atiduotų.
„Jie, nors ir keisti, šeimos gniužulys. Abejoju, ar pavyktų. Pamenu, kai Jono sesutę į spec. poreikių mokyklą siūlėme perkelti, kad ten augtų, žinokite, nesutiko. Mes kovojome. Jiems šeima yra viskas“, – pabrėžė ji.
Pašnekovės teigimu, Joną ir tėvus ne kartą aplankė ir Vaikų teisių apsaugos specialistai, bet, kiek ji pati mato, kažkokių permainų pasiekti jiems nepavyko.
„Iš vienos pusės, koks yra tas tėvas ar motina – šeima vaikui. Nors, kitą vertus, yra žiaurus gyvenimas“, – pripažino mokytoja.
Aiškina, kad ne viskas, kas pasakojama, tiesa
Savo ruožtu Stalgėnų kaimo seniūnas Arūnas Jurkus DELFI sakė, kad I. Krivickaitės pasakojime tiesios – vos 60 ar 70 proc. Pats jis su šia mergina sakė niekuomet nebendravęs, tad stebisi, kad ji cituoja ir jį.
„Tai socialinės rizikos šeima, su ja nuolat dirbame. Kaip kiekviena tokia šeima, ir ši turi problemų – neturi socialinių įgūdžių ir panašiai. Smurto šeimoje tikrai nėra, alkoholio, ko gero, kiekvienoje šeimoje būna, bet kad šiuo atveju labai didelė problema būtų, na, nežinau, kaip matuoti“, – svarstė jis.
Anot seniūno, Jonas tikrai nėra neprižiūrėtas dėl to, kad jo tėvai girtautų ar smurtautų.
„Santykiai šeimoje tarp tėvų ir vaikų yra labai geri. Nustebtumėte, kaip tie tėvai myli savo vaikus. Ir kad jiems šalta, jie neprižiūrėti – atsiprašau, kad nebūtų pavalgę – nesąmonė“, – dėstė jis pridurdamas, kad ir apie uteles ar blusas negali būti kalbos.
Paaiškino, kodėl įtraukta į soc. rizikos šeimų sąrašą
Į soc. rizikos šeimų sąrašą, tikino A. Jurkus, ši šeima pateko, nes yra daugiavaikė, neturi nuolatinių pajamų, gyvena iš išmokų, vaikų tėvas yra neįgalus.
„Toje šeimoje du vaikai jau išauginti, jau pilnamečiai, tai, būtų neišgyvenę, kaip pasakyti“, – kad itin blogos sąlygos nėra, aiškino seniūnas.
Jo teigimu, vieni žmonės tiesiog tvarkingesni daugiau, o kiti mažiau. Kaimuose esą būtų galima rasti ir skurdžiau gyvenančių.
„Be to, ir tas berniukas dabar jau paauglys, tai jis visokių velniavų prikrečia. Praėjusį pavasarį nelabai į mokyklą norėjo eiti, įkalbėjome. Nėra ten ideali šeima, bet kad ten tokių problemų didelių būtų...“, – abejojo seniūnas.
Nemano, kad globos namai – išeitis
Anot A. Jurkaus, yra kaime namų, kur nėra nei dušo, nei tualeto, bet ar dėl to reikia vaikus vežti į globos namus?
„Kažkokia nesąmonė čia, – tokį požiūrį įvertino jis, – Šeimoje geriausia jam augti. Jei atskirsime, bus dar didesnė trauma tam vaikui. Aišku, jo gal raida lėtesnė, bet jis normalus, mokykloje jo neišskiria“.
Seniūno teigimu, drabužiai šeimai „tempiami“ dėžėmis, tad jų jie net nebeplauna – apsirengia ir išmeta.
„Nėra čia įgūdžių. Tam kartui kiek, būna, prispaudžiame, jie susitvarko kambarius, kai pagąsdiname, kad išmokų nemokėsime ar ką, bet praeina kiek ir vėl viskas atsistato“, – guodėsi A. Jurkus.
Jo teigimu, ir jei šeimos namuose bus įvestas centrinis šildymas, vanduo, įrengtas dušas, imta aukoti pinigus, duosime jai žuvį, o ne meškerę.
„Gal ta I. Krivickaitė Vilniuje gyvena, toks jos pirmas įspūdis, bet galėčiau į 10 trobų tokių nuvesti, kur netvarka tikrai nesužavėtų“, – problemos nesureikšmino seniūnas.