Dvylika iš keturiolikos – vis dar namuose
Popietę gausios šeimos namuose neįprastai ramu. Kol kalbamės su mama, ko nors paklausti į svetainę vis kyšteli galvas santūrūs aštuonmečiai dvyniai Nojus ir Rokas bei linksmuolis pagrandukas Titas.
Šurmulio pagausės tik už kelių valandų, kai geltonasis autobusėlis iš Vilkijos gimnazijos parveš dar šešis mokyklinio amžiaus vaikus, o vakare po darbų parskubės ir keli suaugę sūnūs. Gausiojo būrelio amžius įvairus – nuo 28 iki 4 metų. Dvylika iš jų – vis dar po mamos sparneliu.
Netradicinė ši šeima ne tik skaičiumi, bet ir patriotiškumu bei sėslumu – tik viena dukra išvykusi uždarbiauti į Angliją. Atskirai gyvena ir vyriausioji dukra, po aplinkotyros studijų Vytauto Didžiojo universitete ji liko Kaune.
Didelės šeimos neplanavo
Jūratė ištekėjo jaunutė, o pirmieji keturi vaikai – Audronė, Jurgita, Šarūnas ir Julius – pabiro pamečiui. Būtent su šiais keturiais moteriai buvo sunkiausia. Jau tada ji buvo tvirtai įsitikinusi: tokios šeimos gana. Tačiau po trejų metų pertraukos į šį pasaulį pasibeldė Deividas, paskui vėl pamečiui Ligita ir Vidmantė.
Tada jau Jūratę stabdyti pradėjo ir mama, pati užauginusi aštuonis vaikus. J. Minelgienė šypsojosi, kad ji vienintelė iš gausios šeimos pasekė mamos pėdomis: sesuo ir broliai augina vos po porą ar trejetą vaikų.
„Neplanavau ir aš keturiolikos, tačiau Dievas davė ir turiu. O maniškiai taip pat neskuba kurti šeimų ir neplanuoja jų gausių. Vyriausiajai Audronei jau 28-eri, Jurgita metais jaunesnė, Šarūnui ir Juliui atitinkamai 26 ir 25 metai. Jie visi tvirtina: pirmiausia reikia atsistoti ant kojų ir tik tada, kai turėsime tvirtą pagrindą, galvosime apie šeimą ir vaikus“, – pasakojo moteris.
Po dviejų dukterų ir tiek pat metų pertraukos gausią šeimą papildė trys berniukai: Gytis, Kęstutis bei Lukas. Ir nors Minelgai buvo apsisprendę, kad dabar jau tikrai gana vaikų, sesučių pulkelį išbaigė Samanta. O Dievulis iš Minelgų planų dar kartą pasijuokė padovanodamas dvynius Nojų ir Roką. „Dabar jau tikrai šis gimdymas bus paskutinis“, – dievagojosi tuomet trylikos vaikų mama.
Moteris šventai įsitikinusi, kad tokia buvo Aukščiausiojo valia: po dvynių padovanoti dar vieną netyčiuką. „Titas jau tikrai bus paskutinis šeimoje“, – tvirtino pašnekovė. „Juk ir anksčiau ne kartą taip sakėte“, – primenu. Šypsena, iki tol žaidusi moters lūpose, dingsta lyg nubraukta.
„Dabar jau 100 proc. garantuoju. Kai laukiausi Tito, vyras apkaltino, kad šis vaikelis – ne jo. DNR tyrimas jo abejones paneigė, tačiau tuo metu jau buvome išsiskyrę. Taip ir nebesusitaikėme. Ketverius metus gyvenu viena ir viena rūpinuosi savo chebra“, – neslėpė pašnekovė.
Darbo diena trunka 18 valandų
Paklausta, kaip būdavo su vaikučių vardais, Jūratė šypsojosi: juos rinko tik keturiems vyriausiems, o dėl visų kitų sprendė broliai ir sesės. Jie mamai padėdavo ir padeda auginti mažiukus, nudirbti smulkesnius darbelius.
Vis dėlto didžiausia našta teko ir tebetenka daugiavaikei mamai. Jos diena prasideda 6 val. ryto ir baigiasi vidurnaktį. Atsikėlusi moteris skuba apeiti gyvulius, nes laiko karvę, tris avis, paršelį, triušių, augina vištų. Ūkelis jai – nebloga paspirtis, nereikia pirkti pieno, grietinės, sviesto, kiaušinių, mėsos.
„Tiesą pasakius, karvės laikyti dabar gal ir nebeapsimoka, nes šieną jai turiu pirkti. Skirdamasis vyras pasiėmė visą žemę ir išnuomojo ją kitiems, todėl neliko nei ganyklos, nei daržo. Mano šeimynai vien bulvių per metus reikia 30 maišų, tenka pirkti ir kitų daržovių“, – pasakojo pašnekovė.
Grįžusi iš tvarto puola gaminti pusryčių vaikams. Dažniausiai tai būna sumuštiniai. Jiems sutepti prireikia mažiausiai trijų batonų. Tada 8 mokyklinio amžiaus vaikai išskuba į mokyklą. Likusi tik su pagranduku Titu, moteris imasi namų tvarkymo. Turint omenyje šeimos gausumą, standartinis alytnamis stebina švara ir tvarka, ne mažiau išpuoselėta ir sodybos aplinka.
Ilsėtis Jūratei nėra kada. Pietus pagaminti ji kartais užtrunka net tris valandas. Vaikai nėra maistui išrankūs, tačiau jų skoniai skiriasi, tenka gaminti 2 ar 3 patiekalus. Dažniausiai vaikai pasako, ko norės pietums ar vakarienei, o kartais liepia mamai pačiai galvoti. Minelgiukai vieningai nepripažįsta sriubų, mėgsta vienintelę – barščių, retsykiais dar pienišką makaronų. Vienintelis sūnus iš dvynių nevalgo cepelinų, visiems kitiems tai – patiekalas nr. 1.
Jų moteris gamina ne mažiau kaip 50. „Sugaištu tris valandas, o, žiūrėk, per penkias minutes puodas jau tuščias. Apskritai maniškiai yra bulvinukai, su malonumu kerta vėdarus, bulvinius blynus. Net mažiukas Titas 3–4 blynus įveikia“, – pasakojo gausiojo būrelio mama.
Vis užmesdama akį, kaip vaikai ruošia pamokas, mama vėl skuba pašerti gyvulių, imasi skalbti, gamina vakarinę. Skųstis ir dejuoti nemėgstanti pašnekovė vis dėlto prisipažįsta, kad drabužius skalbia rankomis – skalbimo mašina sugedo, o naujos pirkti nėra už ką.
Moteris neslepia, kad prižiūrėti tokį gausų būrelį, ir gana skirtingo charakterio atžalų nėra lengva. Anot mamos, būna visko: jie ir susipeša, ir susimuša tarpusavyje. „Didžiausias viršininkas namuose yra pagrandukas Titas, visi turi šokinėti pagal jį, – teigė Jūratė. – Gyvenime nebuvo momento, kad būtų lengva. Niekam nelinkėčiau tokios gausios šeimynos.“
Padėtį sunkina ir materialinė pusė. Tik paklausta Jūratė prisipažįsta, kad tenka išsiversti su 689 eurais per mėnesį. „Gaunu socialinę pašalpą, vaiko pinigus už nepilnamečius ir alimentus (200 Eur) iš vyro. Nors Vidmantė dar mokosi, suėjus aštuoniolikai, su ta diena nutrūko ir alimentai, ir vaiko pinigai. Tačiau kažkaip sukamės. Jei kuriam nors perku drabužį, tą mėnesį jau nesuduriu galo su galu. Gerai, kad mano vaikai nekaprizingi“, – pasakojo moteris.
Sunkiai besiverčianti J. Minelgienė nemėgsta varstyti savivaldybės ar seniūnijos durų ir reikalauti pagalbos. „Pora kartų kreipiausi į Vilkijos apylinkių seniūną dėl paramos iš „Maisto banko“. Man pasakė, kad turėtų įrašyti į asocialių šeimų sąrašą, tuomet gal ką nors gausiu. Jei esi padorus žmogus, tau parama nepriklauso“, – be pykčio konstatavo pašnekovė.
Pokalbio metu sunku nesistebėti, nes nuolat skamba moters juokas. „Kartais ir paverkiu. Bet tik tada, kai vaikai nemato ir negirdi“, – atviravo Jūratė. Ir tik kelis kartus paprašyta įvardijo didžiąsias bėdas: verkiant reikia remontuoti pečių, nes jis baigia prakiurti. „Parašiau pernai prašymą, dar porą kartų užsiminiau seniūnui, tačiau jis pasakė, kad vienkartinių pašalpų nėra, tai ir nelendu jam daugiau į akis, galvos negrizinu. Atsisakė tarnauti ir skalbimo mašina, kuriai jau 20 metų“, – sakė moteris.
Šventes susikuria patys
Per nelengvą kasdienybę besiirdama Jūratė su savo gausia šeimyna vis praskaidrina ją mielomis smulkmenomis. Anot pašnekovės, dieną Motinos diena būna įprasta. O vakare susirinkę visi vaikai padengia didžiulį stalą, paruošia staigmeną. Dukros padaro įdomesnių sumuštinių, iškepa tortą ir dovanoja glėbį gėlių. Net jei jų žydi rūpestingai Jūratės prižiūrimame darželyje, neskina, šia proga vaikai mamai gėlių visuomet perka.
Smagios būna ir krikščioniškos šventės. Štai per šv. Velykas ant stalo, be gausybės margučių, puikavosi net trys keptos antys, daugybė mamos su dukromis paruoštų patiekalų.
O kaip būna su gimtadieniais? „Keturi maniškiai yra gimę rugpjūtį, tad jų gimtadienius švenčiame vieną dieną, dar keturi – spalį, o kitų – kaip priklauso“, – sakė moteris. Pastaruosius ketverius metus, kai gyvena be tėčio ir vyro, šeima neturėjo galimybės kur nors išvažiuoti kartu, moteris apsieina be automobilio. Į Vilkiją ar Kauną važiuoja autobusu, jei prispaudžia bėda, paprašo pagalbos draugės.
Belieka tikėtis, kad ši moteriškos ir motiniškos stiprybės istorija suvirpins skaitytojų širdis ir atsiras norinčių padėti gausiai šeimai iš viltingo pavadinimo pakaunės kaimo.