Aptariamos mergaitės močiutė į redakciją kreipėsi su ašaromis akyse – nuo trejų jos auginta anūkė sulaukusi 16-os pareiškė, kad pradeda gyventi savarankiškai. Ji nebaigė išsilaikyti visų dešimtoje klasėje privalomų patikrinimų, susikrovė daiktus ir galimai dabar glaudžiasi bendrabutyje pas 23-ejų metų vaikiną. Praėjusią savaitę mergaitė skambino močiutei verkdama, kad šis ją sumušė, tačiau parvežta namo dar tą pačią naktį grįžo pas skriaudėją.
Mergaitės mama jos išsižadėjo, o oficialus jos globėjas tėtis sutinka, kad situacija nėra normali, bet esą „yra kaip yra“. Jo žiniomis, mergaitė jau turi darbą – prekiauja gira, tad galbūt nepražus ir savarankiškas gyvenimas išeis į gera.
Sunku tikėtis, kad sumaištyje augantis vaikas galės jaustis stabiliai
„Kartais nutinka taip, kad paauglių tėvai klaidingai interpretuoja priešišką savo vaikų elgesį – kaip norą visiškai atsiskirti, gyventi savarankišką, suaugusiojo gyvenimą. Tiesa, kad tokio noro esama, tačiau greta jo visada yra poreikis turėti stabilią šeimos bazę, nuo kurios atsispiriant galima eksperimentuoti, mėginti, klysti ir kaskart vėl sugrįžti tam, kad tuos patyrimus būtų galima ramiai apdoroti, suprasti, mokytis iš jų, ir eiti į pasaulį bandyti vėl. Kartais itin priešiškas elgesys gali liudyti, kaip artimiausioje aplinkoje trūksta meilės, dėmesio, rūpesčio, nes, kai esi ramus, esi nepastebimas. Tada tokias provokacijas (dažniausiai nebūtinai sąmoningai) paaugliai pasirenka tėvų rūpesčiui pritraukti“, – mintimis dalijosi L. Rasimaitė.
Anot jos, vertinant konkrečiai anksčiau nupasakotą situaciją, matyti, kad visa šeima yra sumišusi, neaiškios kiekvieno jos nario atsakomybės.
„Panašu, kad nevisai aiškios jos buvo nuo pat mažens, kai mergaitė gyveno su močiute, tačiau oficialus globėjas buvo tėvas. Sunku tikėtis, kad sumaištyje augantis vaikas galės jausti stabilų pagrindą po kojomis, kad jam bus aiškios ir nesunkiai išpildomos visuomenės normos (nevogti, nebėgti iš namų).
Tokiose situacijose tėvai, būna, sako: „Jis visko turi, viskas nuperkama, duodama, ko dar gali reikėti?”. Tėvai dažnai labai stengiasi atliepti materialinius vaiko poreikius. Tačiau net ir gyvenimą nepritekliuje žymiai lengviau ištverti, kai šeimoje vyrauja emociškai saugi, rami atmosfera. O emocinis saugumas ir ramybė pirmiausiai siejasi su aiškumu – vėlgi su aiškiomis kiekvieno nario atsakomybėmis, galėjimu prognozuoti jų reakcijas, visų narių noru bendradarbiauti dėl bendros gerovės“, – aiškino psichologė.
Fiziškai – kaip suaugusieji, tačiau psichologiškai jie dar nėra brandūs
Pašnekovė taip pat patarė neapsigauti – šešiolikmečiai paaugliai fiziškai gali atrodyti kaip suaugusieji, tačiau psichologiškai jie dar nėra brandūs.
„Dėl to sunkiai gali suaugėliškai spręsti gyvenimo problemas“, – įvertino ji.
L. Rasimaitės teigimu, tai, kad aptariama mergina yra keblioje situacijoje, liudija pakrikusi mokslų situacija, žalingi įpročiai, buvimas pavojingoje aplinkoje, gyvenimas su septyneriais metais vyresniu vyru.
„Panašu, kad šeimos suaugusiems neatradus būdo bendradarbiauti merginos labui, gali būti nelengva jai padėti susiorientuoti šiose patirtyse. Gali būti taip, kad buvimas smurtinėje bendraamžių (?) ar jaunų žmonių aplinkoje ją gąsdina, bet tuo pačiu ir traukia, nes ten ji išties gali jaustis kažkam įdomi, rūpinti. Tai tik prielaidos, niekas negali iš kitų žmonių pasakojimų pasakyti, ką jaučia vienas ar kitas žmogus, tačiau akivaizdu viena, kad tas žmogus yra labai pasimetęs“, – užtikrino ji.
Kodėl nereikia baimintis ieškoti pagalbos?
Pasak psichologės, būtų puiku, jei šalia tokio žmogaus atsirastų suaugusieji, kurie jaučiasi šiek tiek tvirčiau, į kuriuos galima remtis, kuriais galima pasitikėti.
„Suprantu, kad močiutė yra labai susirūpinusi ir taip pat pasimetusi. Tokioje būsenoje sunku būti tuo tvirtu ramsčiu. Tokiais atvejais svarbu pirmiausiai patiems tėvams kreiptis psichologinės pagalbos. Konsultacijų metu galima aptarti konkrečius reagavimo būdus konkrečiose kylančiose situacijose, susiprasti savo mintyse ir jausmuose.
Suprantu, kad šiuo atveju merginos elgesys gali kelti tiek baimę, nerimą, tiek ir pyktį. Išties sunku konstruktyviai bendrauti, kai esi pritvinkęs intensyvių nemalonių emocijų savo brangiam žmogui. Psichologo kabinete taip pat būtų vieta tas emocijas išjausti, suprasti, palengvinti.
Psichologinės pagalbos taip pat reiktų ir pačiai merginai. Tačiau čia svarbu nepamiršti, kad paauglių psichologinės bėdos yra visos šeimos problemos. Jos nekyla asmeniniame paauglio vakuume – šeima yra viena sistema, kur vienos dalies funkcionavimą veikia kitos dalys. Dėl to sėkminga istorijos baigtis labiausiai tikėtina visiems kartu bendradarbiaujant“, – mokė ji.
Trečdalis kreipiasi dėl santykių su tėvais
„Jaunimo linijos“ duomenimis, 16-20 metų paaugliai sudaro beveik 20 proc. visų besidalijančių sunkumais.
„Apie trečdalis jaunuolių mums skambina būtent dėl santykių su tėvais. Šioje konkrečioje situacijoje svarbu, kad šešiolikmete mergina būtų tinkamai pasirūpinta ir jai suteikta konkreti pagalba. Žvelgiant iš jausmų pusės, matyti, kad visi šios situacijos dalyviai išgyvena labai skirtingas emocijas, kurias taip pat būtų prasminga išgirsti“, – DELFI sakė fondo atstovė Kristina Lymantaitė.
DELFI primena, kad „Jaunimo linijos“ savanorių teikiama pagalba yra anoniminė ir nemokama. Pasikalbėti su savanoriu galima paskambinus telefonu 8 800 28888 (visą parą), parašius laišką (bet kuriuos paros metu) arba prisijungus prie internetinių pokalbių realiu laiku (veikia trečiadieniais ir penktadieniais nuo 18 iki 22 val. bei šeštadieniais nuo 13 iki 17 val.).