Vokietijoje leidžiamame Klaipėdos krašto išeivių laikraščio „Memeler Dampfboot“ po Antrojo pasaulinio karo praėjus 10 metų paskelbė straipsnį „Motorinio laivo „Füsilier“ katastrofa“.
Vokietijos prekybos laivynui, kurio paskirtis vėlyvą 1944 metų vasarą buvo civilių gelbėjimas ir karinės paramos Mėmelio miestui tiekimas, priklausė ir naujai pastatytas motorlaivis „Füsilier“. Bendrasis šio laivo tonažas siekė 6157 tonų, jis galėjo plukdyti apie 9000 tonų krovinių.
Pirmą kartą „Füsilier“ paliko Mėmelio uostą 1944 m. spalio 10 dieną, antradienį. Tą vakarą juo buvo išplukdyti sužeistieji iš Lotsenturmo ligoninės. Į laivą įlipo ir daug civilių, kurie, sovietams užėmus Heydekrugą (Šilutę), nebeturėjo galimybės trauktis į Rytų Prūsiją sausumos keliu.
Kai prieš vidurnaktį miestą ir farvaterį apšaudė rusų artilerija, laivas „Füsilier“ atsišvartavo ir ramiai išplaukė į jūrą. Trečiadienį priešpiet laivas pasiekė Piliavos (Pillau) prieuostį, kuriame turėjo laikinai prisišvartuoti, nes vokiečių išminuotojai privalėjo patikrinti farvaterį, į kurį iš lėktuvų buvo išmestos minos.
Plaukiant į Karaliaučių keleiviai pastebėjo kariniame jūrų arsenale stovintį sunkųjį kreiserį „Prinz Eugen“, kuris po kelių dienų papliūpomis iš 280 mm kalibro pabūklų parems apsuptame mieste besiginančius GroßDeutschland divizijos karius.
Daugelis sužeistųjų iš Mėmelio buvo perplukdomi į įvairias Karaliaučiaus ligonines, tačiau civiliai toliau gelbėjosi patys.
Tuo metu „Füsilier“ dažnai kursavo tarp Piliavos ir Mėmelio atlikdamas karinio jūrų laivyno pagalbinio laivo funkcijas.
Paskutinė šio gražaus laivo kelionė baigėsi katastrofa, kuri pasiglemžė beveik viso ekipažo, kartu plaukusių karių gyvybes.
Nepastebėjo uosto
1944 m. lapkričio 19 dieną, apie 22:00 motorlaivis „Füsilier“ paliko Piliavą. Juo plaukė maždaug 250 pasveikusių sužeistųjų ir į savo dalinius po atostogų grįžtančių karių iš 58-osios ir 95-osios pėstininkų divizijų. Tuo metu buvo labai blogas matomumas, pūtė 4–5 metrų per sekundę pietų vėjas, bangavimas buvo nedidelis. Laivas plaukė į Mėmelį. „Füsilier“ laivui vadovavo pakaitinis kapitonas, kadangi pagrindinis buvo susirgęs. Krovinio laive nebuvo, tik du sunkvežimiai. Greičiausiai, iš Mėmelio turėjo būti paimta sužeistųjų, dalyvavusių Mėmelio gynyboje. Laivo ekipažą sudarė maždaug 60 vyrų.
Nedidelis, lėtai plaukiantis minų traleris, taipogi priklausantis karo laivynui, lydėjo „Füsilier“ ir nurodinėjo kursą. Dėl sustiprėjusio pietų vėjo jūros pakrantėje susidarė stipri, į šiaurę judanti srovė, į kurią abiejų laivų kapitonai neatkreipė dėmesio. Dėl blogo matomumo ir šviesos maskuotės konvojuojama laivų vilkstinė kursavo pakankamai toli nuo kranto. Todėl niekas iš „Füsilier“ nepastebėjo Mėmelio locmano laivo, kuris jų laukė prie plūduro ties Smiltyne, nurodančio įplauką laivybiniu vandens keliu į Mėmelio uostą. Laivai praplaukė Mėmelio uosto vartus ir nuplaukė į šiaurę.
Visiškai atsitiktinai laive „Füsilier“ kaip keleivis plaukė Mėmelio vyriausiasis locmanas. Maždaug 7 val. ryte jis atkreipė laivo vadovų dėmesį, kad laivas jau praplaukė Mėmelį ir nutolo nuo jo maždaug 10 km į šiaurę, todėl reikia apsisukti ir pasukti Olando kepurės link. Beveik tuo pačiu metu pirmasis karininkas pranešė kapitonui vandens gylį, kuris tuo metu buvo 7,50 metrų. Laivas staigiai pasuko kranto link ir paleido variklį į priekį.
Šio apsisukimo manevro metu per tamsų sausumos ruožą pirmose ankstyvo ryto spinduliuose blykstelėjo laivo metalinės detalės, kurias pastebėjo krante tūnantys sovietai. Tankų arba lengvosios artilerijos pabūklai atidengė ugnį ir pataikė į „Füsilier“. Jau šie pirmieji šūviai pataikė į variklio sektorių ir pažeidė pagrindinio valdymo mechanizmą. „Füsilier“ nebegalėjo manevruoti ir palei krantą judėjo pavėjui į šiaurę.
Sovietai toliau apšaudė dreifuojantį laivą. Jis tuo metu atsidūrė maždaug 1500 metrų nuo kranto, dėl to jis rusams tapo puikiu ir lengvu taikiniu. Laive užsidegė zenitinės patrankos šaudmenų atsargos. Taip pat staiga nukrito inkaras, taigi laivas apskritai nebegalėjo pajudėti iš vietos, nes inkaras laikė laivą vienoje vietoje. Negalėdamas manevruoti laivas buvo pasuktas pavėjui, atsukdamas priešui kairįjį bortą, viduje buvę kariai slėpėsi dešinio borto patalpose.
Pagalbos nesulaukė
Laivą „Füsilier“ lydėjęs minų traleris dėl intensyvios sovietų ugnies negalėjo padėti keleiviams, todėl nuplaukė atgal į jūrą, o iš ten grįžo į Mėmelį.
Iš laivo „Füsilier“ buvo nuleistos trys didelės gelbėjimosi valtys. Viena valtis, kurioje buvo vienas vyras, buvo kliudyta.. Į kitas dvi valtis buvo sodinamas ekipažas. Vienai valčiai vadovavo pirmasis karininkas, kitai – Mėmelio vyriausiasis locmanas. Antroje valtyje buvo 20 vyrų, įskaitant laivo „Füsilier“ antrąjį karininką bei dvi ryšininkes. Kai abi valtys nuplaukė nuo seklumos ir atitrūko nuo „Füsilier“, valtys taipogi buvo apšaudytos. Pirmasis karininkas stengėsi nukreipti savo valtį prieš srovę ir vėją Mėmelio link, o antroji valtis bandė pasiekti atvirą jūrą, kad nepatektų į artilerijos ugnį. Dėl apšaudymo šioje valtyje buvęs vyras prarado sveiką nuovoką – jis iššoko per bortą ir greitai nuskendo lediniame vandenyje.
„Füsilier“ laivo kapitonas liko laive, tačiau jokių duomenų, ar jis bandė gelbėtis, nėra. Visi kiti ekipažo nariai ir kareiviai bandė gelbėtis, naudodami plaukmenis ar gelbėjimosi liemenes. Tokiu būdu jie norėjo išvengti mirties nuo priešo ugnies, arba tiesiog nenorėdami nuskęsti kartu su skęstančiu laivu ir saugiai pasiekti krantą. Apie 10 val. ryto atskridę sovietiniai bombonešiai laivą subombordavo. „Füsilier“ nuskendo apie vidurdienį.
Išsigelbėjo tik 13 žmonių, kurie viena valtimi pasiekė Liepojos uostą.
Pastebėjo stebėtojas
Po penkių dienų šis įvykis buvo išsamiai aprašymas sovietų kasdieniame raudonarmiečių biuletenyje „Zaščitnyk otečestva“ pirmajame puslapyje buvo išspausdinta apybraiža „Gvardiečio Romančevo pergalė. Paskandinta vokiečių laivas“. Tekste minima, kad motorlaivio „Füsilier“ kapitonas nusišovė. Tikėtina, kad šią informaciją sovietai gavo iš nelaisvėn paimtų pašauto laivo keleivių.
Apybraižoje rašoma, kad pabūklo vadas vyresnysis seržantas Romančevas stebėtojui pranešus, kad jūroje matyti vokiečių laivas, nedelsė ir įsakė pasirengti mūšiui.
„Vėjui išsklidžius rūką nekilo jokių abejonių, kad tai vokiečių transportinis laivas. Ką jis, laivas, su kryžiais iš abiejų kamino pusių, čia veikia? Ruošiasi desantui? Ar jis ketina desantuoti vokiečių karius į kraną, ar kapitonui suklydus pasiekė šią vietą, Romančevas neketino gaišti laiko svarstymams. Jis žinojo tik viena, kad laivą reikia sunaikinti.“
Pirmas sunkiojo artilerijos pabūklo sviedinys lėkė per arti. Antruoju šauta per toli ir šiek tiek kairiau. Trečiasis sviedinys pataikė į mašinų skyrių truputį aukščiau vaterlinijos ir, kaip vėliau paaiškėjo, laivą smarkiai apgadino. Tai buvo lemtingas šūvis. Iš laivo pakilo juodi dūmai. Pabūklo komanda susikaupė ir iššovė dar septynis kartus. Visi šūviai buvo taiklūs. Didžiulis, 80-90 metrų ilgio laivas, tapo nevaldomas ir srovė jį ėmė nešti į šiaurę.
„Romančevas įsakė savo pabūklą išridenti į atvirą vietą ir tęsė naikinamąją ugnį. Laivo bortas buvo pramuštas trisdešimtyje vietų. Dar keliose vietose kilo gaisrai. Griuvo stiebai, hitlerininkus apėmė panika. Kapitonas nusišovė. Karininkai nebesuvaldė įgulos ir desantui pasiruošusių 120 karių. Laivas, kurį vienoje vietoje laikė išmestas inkaras, nosimi ėmė grimzti į dugną.
Į pagalbą priešui iš pietų skubėjo keturi apsaugos kateriai (sovietai kaip visuomet mėgo persūdyti. Vokiečiai minėjo tik vieną miniką – aut. past.). Tačiau Romančevo pabūklo grandis sėkmingai atbaidė juos nuo mūšio vietos ir toliau metodiškai naikino priešo laivą.
Ordinai artileritams
Po kelių valandų pakilo du atakos bombonešiai IL2 ir numetę bombą į laivo priekinę dalį pabaigė jo naikinimą. Daugelis hitlerininkų gelbėjosi šokdami į vandenį, plaukdami valtimi arba tik įsikibę į gelbėjimosi ratus ar laivo nuolaužas. Tačiau jiems nepavyko pasprukti ir jie neišvengė nelaisvės.
Šiuolaikiniai transporto laivai pasižymi išskirtiniu gebėjimu laikyti ant vandens, tačiau šis buvo per daug pažeistas. Apdegęs jis nugrimzdo į jūros dugną.
Pabūklo vadai Romančevas ir jam talkinusio antrojo pabūklo vadas Palenovas už šį žygdarbį buvo apdovanoti Raudonosios žvaigždės ordinais.
Tiksli skenduolio vieta surasta ir nustatyta tik 2002 m. gegužės mėnesį. Ilgai netrukus laivą apžiūrėjo Karinių jūrų pajėgų narai ir Klaipėdos universiteto archeologijos fakulteto studentai.