Lygiai prieš dvejus metus, kai gimė dabar jau oficialiai jų dukra tapusi mergaitė, švedai nusprendė žengti tvirtą žingsnį ir pagaliau susitvarkyti dokumentus dėl įvaikinimo, nors tvarkydamiesi formalumus nežinojo, kad kitoje šalyje tuo metu pasaulį išvydo mergaitė, kurią dabar laiko už rankos.
Ne tik sprendimas, bet ir kelias įsivaikinimo link nebuvo lengvas – Švedijoje pora buvo įvardyta kaip „per sena“ tokių mažų vaikų įvaikinimui.
„Susilaukti savo vaikų dėl amžiaus jau rizikinga, todėl nusprendėme įsivaikinti, tačiau Švedijoje mums teigė, kad esame „per seni“ mažų vaikų įvaikinimui“, – pasakojo švedas, kuriam – vos 36-eri. Jo žmonai – tik 40.
Su švedų pora DELFI susitiko Vilniaus senamiestyje, jau antrą kartą Lietuvoje viešinti pora šį kartą į gimtinę grįš jau trise. Su ašaromis akyse vyras pasakojo, kad vis dar sunku patikėti, kas įvyko, tačiau neslėpė džiaugsmo, o besijuokdamas žadėjo, kad savo dukrai leis pildyti visas svajones – net suburti paauglių grupę, jei tik pati to norės, nes ir pats tokią buvo subūręs paauglystėje.
Straipsnyje nebus atskleidžiami šeimos asmens duomenys, siekiant apsaugoti mažametės interesus.
Lietuvą pasirinko ne atsitiktinai
Prieš dvejus metus pora priėmė du svarbius sprendimus: pirmas – įsivaikinti, antras – įsivaikinti užsienio pilietę. Po antrojo sprendimo pora ilgai svarstė ir Lietuvą pasirinko ne atsitiktinai.
„Ieškojome informacijos ir radome daug patirčių iš tų šeimų, kurios nusprendė įsivaikinti vaikus iš kito pasaulio krašto. Grįžti atgal aplankyti tėvynę jiems – tikras iššūkis. Dažnai tai kelia daug streso ir rūpesčių. Todėl ir nusprendėme įsivaikinti iš netoli esančios šalies – norėjome turėti galimybę dažniau čia lankytis. Ir apskritai netoli esanti šalis yra artimesnė mūsų bendravimui, kultūrai“, – pasakojo vyras.
Pora tikina, kad planuoja dažnai čia lankytis ne tik dėl to, kad Lietuva jiems paliko gerą įspūdį – mergaitė turi giminaičių, kurie išreiškė norą su ja palaikyti ryšius. Pora priėmė sprendimą padėti palaikyti bendravimą. „Nusprendėme, kad vien tik nuotraukų ir laiškų neužteks“, – nusišypsojo vyras.
O kodėl Lietuva? Kodėl rinkosi užsienį? „Švedijoje labai sudėtinga įsivaikinimo sistema. Ilgą laiką vaiką reikia lankyti globos namuose, kuriuose jis vėliau gali ir likti“, – pasakojo vyras, tvirtindamas, kad ilgametės pastangos taip gali ir likti pastangomis.
Apie biologinius vaikus pradėjo galvoti per vėlai
„Ir aš, ir mano žmona turėjome labai laimingas vaikystes. Augome apsupti kitų vaikų, turėjome mylinčias ir mylimas šeimas, todėl ir patys norėjome sukurti savo šeimą, tačiau apie biologinius vaikus galvoti pradėjome per vėlai, – pasakojo švedas. – Supratome, kad lauktis kūdikio jau per daug pavojinga ir nebūtų lengva, todėl ir pradėjome svarstyti alternatyvą – įsivaikinimą.“
Švedo teigimu, dvimetė lietuvė bus vienintelis vaikas jų šeimoje – apie galimybę įsivaikinti daugiau vaikų gal ir svarstytų, bet žino, kad tai padaryti būtų labai sunku. „Galbūt ir norėtume, bet Švedijoje, norint įsivaikinti, labai svarbus amžius“, – tvirtino vyras ir dar kartą pakartojo, kad švediškoje sistemoje jie jau „per seni“, nors jiems – 36-eri ir 40-imt.
„Švedijoje įsivaikinančių asmenų amžius – iki 42-ejų. Ten sistema labai griežta, – tvirtino vyras. – Įvaikinamo vaiko artimieji, jei jis tokių turi, taip pat gali pasakyti, kad štai tau 42-eji ir tu jau per senas įsivaikinimui.“
Iššūkių nebijo
Porai mergaitė – vienintelis ir pirmas vaikas šeimoje, tačiau jie tvirtina, kad nebijo jokių iššūkių. „Gal yra kažkiek jauduliuko ar baimės, bet mano žmona turi daug patirties su mažais vaikais. Jos mama, kai ji buvo vaikas, dirbo dienos centre, rūpinosi vaikais, ji turėjo tarsi vaikų darželį savo namuose, todėl nuolat būdavo kaip auklė, prižiūrėdavo draugų vaikus, savanoriavo su vaikais, padėdavo vaikams įvairiose prieglaudose. Taip, mes kažkiek bijome, nes dar nepažįstame jos, bet labiau bijome to, kad mergaitė bijos mūsų“, – pasakojo vyras, vis pamojuodamas šalia einančiai mergaitei, įsikibusiai į jo žmonos ranką.
Drovi – taip pirmiausia mergaitės charakterį apibūdino vyras, tačiau pridūrė, kad pamažu santykiai šiltėja, jie pripranta vienas prie kito. „Tik ji dar negali pasakyti, kodėl ji kartais verkia: ar dėl to, kad nusiminusi, ar dėl ko nors kito“, – šyptelėjo vyras, pridurdamas, kad mergaitė dar mažai kalba, o pagrindiniai žodžiai – vaikiški, tad susikalbėti su ja nėra sunku – dagiausia bendrauja veiksmais ir mimikomis.
Lietuvos mergaitės gyvenime netruks
Dvimetę įsivaikinusi pora tvirtino, kad nekeis jos vardo ir paliks lietuvišką. Beje, tai sutapimas, bet mergaitės vardas reiškia viltį.
O ar lengva švedams bus ištarti jos vardą? „Ieškojau pas mus tokio vardo ir suskaičiavau, kad tokį Švedijoje turi net keli šimtai žmonių. Tiesa, daugiausia ispanai ar meksikiečiai, – pasakojo vyras. – O ir ištarti jį švedams tikrai nebus sunku. Visi mūsų artimieji jau žino jos vardą ir puikiai jį ištaria.“
Į Švediją grįžtančios šeimos laukia ne tik šeimos nariai, bet ir būrys draugų. Ir nors vyras pasakoja, kad visi jų laukia labai džiaugsmingai, tuoj pat priduria, kad su visais ją supažindins pamažu. „Įsivaikinus vaiką reikia viską daryti labai atsargiai ir lėtai. Ji yra drovi, nenorime, kad išsigąstų. Bet draugams jau nusiuntėme nuotraukų ir trumpų vaizdo įrašų“, – šyptelėjo švedas.
Vardas nebus vienintelis lietuviškas mergaitės gyvenimo palydovas. Viešėdamas Vilniuje muziką mėgstantis vyras nepraleido progos apsilankyti muzikos įrašų parduotuvėje ir įsigijo lietuviškų sutartinių rinkinį, o knygyne – knygų.
„Pernai mes atostogavome Kaune ir mus labai sužavėjo folkloro muziejus, kanklės, muzika, todėl Vilniuje šį kartą radau parduotuvę, kurioje įsigijau lietuviško folkloro muzikos įrašų – sutartinių, – pasakojo vyras. – Tai visiškai nepanašu į švedišką muziką.“
Ir nors kalbėdamas jis teigė besigailintis, kad mergaitei bus sunku arba neįmanoma sklandžiai išmokti lietuvių kalbos, tačiau pats į angliškus sakinius vis įpindavo lietuviškų žodžių: knyga, sutartinės, kanklės.
„Norėčiau, kad ir mergaitei tai patiktų taip, kaip ir man, – tvirtino lietuvišką folklorą pamėgęs švedas, tačiau pridūrė, kad muzika jam yra tik hobis – ne darbas. – Šiek tiek groju gitara, o anksčiau esu grojęs ir grupėje, bet nieko profesionalaus. Grupėje grojome punk, indie-pop stiliaus muziką.“
Sutiko įsivaikinti net nematę nuotraukos
Nuo tos akimirkos, kai pora nusprendė į savo šeimą priimti vaiką iš globos namų, iki akimirkos, kai maža mergaitė jau spaudė jų rankas ir vaikščiojosi Vilniaus gatvėmis, praėjo dveji metai. Maždaug metus jie tvarkėsi visus formalumus Švedijoje.
„Pirmiausia mes sulaukėme skambučio ir mums pranešė, kad yra pusantrų metukų mergaitė, trumpai apibūdino ją ir paklausė, ar esame susidomėję, – teigė vyras. – Trumpai papasakojo apie jos sveikatos būklę ir psichologines problemas.“
Po šio skambučio pora sutiko. Net nematę nuotraukos. Nors po žinių apie jos sveikatos būklę daug bendravo ir konsultavosi su aplinkiniais, norėdami išsiaiškinti, kaip reikės jai padėti ir kiek tai užtruks.
Į švedės ranką įsikibusi mergaitė, eidama gatve, vis atsisukdavo ir nusišypsodavo savo naujam tėčiui. Jis pasakojo, kad tokios mimikos, kokią ji vis padaro, išmoko iš seselės. Mergaitė turi sveikatos problemų, jai reikia vartoti vaistus, tad ir medikų chalatais apsirengę asmenys jai buvo tapę kasdienybe.
Švedai neišsigando mergaitės problemų, tačiau tai nereiškė, kad viskas baigsis sėkmingai. Kitas žingsnis – jų paaiškinimas, kodėl ir kaip jie ketina tapti geriausiais tėvais dvimetei. „Rašėme penkių puslapių laišką apie save. Rašėme apie tai, kaip ketiname jai padėti. Ir tik vėliau buvo patvirtinta ir leista kreiptis į teismą, kuris neseniai oficialiai bus patvirtino mergaitės tėvais“, – pasakojo vyras.
Sunkiausia – laukti ir tikėtis
Po skambučio iš Lietuvos ir žinios, kad yra mergaitę, kurią švedai galėtų įsivaikinti, reikėjo ne tik sulaukti reikiamų institucijų patvirtinimo, reikėjo ir teismo. O tai užtrunka.
„Svarbiausia suprasti realią viltį ir neprisirišti per anksti, – tvirtino vyras, kuris dabar, jau laikydamas mergaitės ranką delne, neslepia džiaugsmo. – Ji vis dar drovi, labiau prisirišusi prie moterų, todėl žmonai lengviau, bet mes pratinamės, mes žaidžiame kartu, ji leidžia man paimti ją už rankos.“
Vieni sunkumai jau praeityje, kiti dar ateityje, bet švedai tvirtina, kad to nebijo. „Auginant biologinius vaikus taip pat sunku, o jai reikės paaiškinti ir visą jos praeitį. Tai bus sunku. Jos praeitis yra sunki, galima sakyti – tragiška“ – su ašaromis akyse pasakojo vyras ir pridūrė, kad be jokios abejonės, leis jai viską žinoti, nesvarbu, kaip sunku tai būtų.
Mergaitė turės savo kiemą, bet cepelinus valgys Lietuvoje
Švedijoje dvimetė gyvens Kauno dydžio mieste, kuriame turės ir savo kiemą, kuriame galės žaisti. Turės ir savo kambarį.
Pusantrų metų ji taip pat nebus palikta auklei ir neturės eiti į darželį – švedė išėjo motinystės atostogų, kad galėtų visas savo jėgas ir laiką skirti mergaitei.
„Aš dar kelias savaites pabūsiu namuose, tačiau vėliau grįšiu į darbą, – pasakojo švedas. – Tačiau žmona liks kartu su dukra.“
Vilniuje švedai pabus dar kelias dienas, kol baigs tvarkytis dokumentus, tačiau, baigdami pokalbį, tvirtino, kad tai tikrai ne paskutinis jų pasivaikščiojimas Lietuvos sostinėje. Jie grįš ir dėl mergaitės giminių, ir dėl kultūros.
Ir cepelinų, juokėsi švedai, jie ragaus Lietuvoje. „Pernai ragavome jų Kaune, panašų patiekalą gamina ir pas mus, Šiaurės Švedijoje, bet kai pabandžiau jų pasigaminti namuose iš tų bulvių ir miltų... Jei kažką lietuviško ir gaminsime namuose, pasakysime, kad tai švediška versija, o tikrąjį tų patiekalų skonį pajus paragavusi Lietuvoje“, – nusijuokė švedas.