Pirmoji idėja yra Naujojo viešojo valdymo (New Governance) siekimas, t.y. kad viešasis valdymas, kitur negu Naujoji viešoji vadyba (New Public Management), sudėtų akcentus, t.y. ne į privataus sektoriaus viešajame administravime principus ir metodus, tokius, kaip konkurencija ir kiekybinių rezultatų suabsoliutinimas, o į skaidrumą, atvirumą, pliuralizmą, demokratiją (dar geriau – sociokratiją, kaip visų pritarimą sprendimams), socialinę atsakomybę (tame tarpe – ir asmeninę atsakomybę), socialinę kokybę, bendradarbiavimą ir korupcijos nebuvimą.
Aišku, Naujojo viešojo valdymo principai atrodo patrauklūs ir savalaikiai, tačiau, skirtingai negu Naujojoje viešojoje vadyboje, jais sekti sunku, nes labai trūksta konkrečių įgyvendinimo metodų, kuriuos reikia surasti ir pagrįsti. Visada asmeninį, individualų interesą yra lengviau logiškai įrodyti ir pagrįsti. Tačiau viešasis sektorius tuo ir skiriasi nuo privataus, kad jis orientuojasi į viešąjį gėrį ir viešąsias gėrybes. Štai tokių konkrečių metodų paieškai ir viešinimui turėtų atsidėti socialinių mokslų tyrėjai institutuose, dėstytojai universitetuose, žiniasklaidos, bendruomenių atstovai.
Antroji idėja Lietuvai būtų valstybinių kaupiamųjų fondų sukūrimas, t.y. – tarpinių tarp valstybinio socialinio draudimo fondo (Sodros) ir privačių pensijų fondų sukūrimas. Valstybinius kaupiamuosius fondus (ar fondą) administruotų valstybės tarnautojai, kurie investuotų būsimų pensininkų lėšas į privačią rinką. Šių lėšų investicijų diversifikacija ir didesnės grąžos siekimas pasireikštų Lietuvos ir užsienio rinkose, tačiau prioritetas būtų skiriamas vietinei rinkai.
Manau, jog daugelis Lietuvos gyventojų jau dabar, jeigu būtų tokia galimybė, patikėtų savo pinigus valstybiniam(s), o ne privatiems kaupiamiesiems fondams. Tačiau tokio pasirinkimo galimybės dabar paprasčiausiai nėra – renkiesi arba Sodrą, arba Sodrą ir privačius fondus. Toks fondas egzistuoja Norvegijoje, kur valstybė investuoja „naftos pinigus“ ateities pensininkų labui.
Singapūras neturi naftos, bet tokio pobūdžio fondą, kiek man žinoma, irgi turi.
Trečioji idėja yra irgi skiriama viešajam sektoriui, t.y. visose viešosiose organizacijose, kurios dirba su paslaugų gavėjais, periodiškai organizuoti klientų pasitenkinimo paslaugomis tyrimus. Dabar dažnai organizacijų darbas yra vertinamas pagal sudėtingas metodikas ir sudėtingus parametrus. Klientų pasitenkinimo tyrimui užtenka atsakymų tik į du klausimus – 1) ar Jūs patenkinta(s) suteikiamomis paslaugomis? 2) ką siūlote daryti, kad paslaugos būtų suteikiamos geriau? Sąžiningai sekant tokių tyrimų rezultatais galima būtų objektyviau spręsti apie viešųjų organizacijų darbo kokybę ir iš jų jos pareikalauti. Tokiu atveju sustiprėtų ir viešojo sektoriaus autoritetas.