Jo žmonos teigimu, taip ir yra, nes „užuot ramiai atsisėdęs išgerti kavos ir pasikalbėti, jis zuja po virtuvę, šluostinėdamas indus ir net negirdi, kas kalbama“.
Simui nemalonu gerti kavą tvarte. Jo žmonai „keli ne vietoje padėti daikteliai ar užmerktas puodas“ netrukdo: „Indai palauks, gyvenimas – ne“.
Paklausta, ką turėtų daryti Simas, kad ji jaustųsi mylima, moteris mini keliones ir dovanas. „Kai tik susipažinom, dovanodavo, o dabar sako, kad visko pakanka. Taip, iš esmės nieko netrūksta, tik neužtenka dėmesio. Neliko romantikos, jausmo, kad jam rūpiu, kad apie mane galvoja, nori pradžiuginti“, – nebesijaučia laiminga vilnietė.
Simas savu kailiu patiria nelaimingumo pasekmes. „Ji mane kritikuoja ir kritikuoja. Viskas jai negerai, nors anksčiau sakydavo, kad mane myli, manimi pasitiki, su manimi jaučiasi saugi. Drąsindavo, kai imdavausi naujų projektų, tačiau viskas apsivertė. Vis dažniau pasijuntu visišku nevykėliu, kurio net mylima moteris nevertina“, – vardija vyras.
Porų konsultantas Gary Chapmanas pasakytų, jog Simo meilės rezervuaras ištuštėjęs. Jo žmonos irgi. Kai meilės rezervuaras pilnas, kuriama draugiška aplinka, kurioje siekiama supratimo, pripažįstami skirtumai ir svarstomos problemos.
„Kai meilės rezervuaras tuščias, poros linkusios ginčytis ir atšalti. Kai kurie ginčo metu tampa net agresyvūs žodžiu ar fiziškai“, – įspėja G. Chapmanas.
Vienas su kitu kalba skirtingomis kalbomis
Kodėl du mylintys žmonės ima tolti ir vis labiau jaučiasi nemylimi? Kaip ir kas galėtų pripildyti ištuštėjusį meilės rezervuarą? Į šiuos klausimus Simui ir jo žmonai padėjo atsakyti G. Chapmano išpopuliarinta 5 meilės kalbų teorija.
Norintiems išvengti nesusipratimų ir nereikalingų nusivylimų, filosofijos mokslų daktaras G. Chapmanas rekomenduoja išsiaiškinti sutuoktinio meilės kalbą ir ją išbandyti. Pasirodo tų kalbų ne tiek ir daug – viso labo penkios: palaikymo žodžiai, kartu leidžiamas laikas, dovanos, paslaugos ir fizinis prisilietimas.
„Jeigu norite, kad sutuoktinio emocinis meilės rezervuaras būtų pilnas, turite žinoti pagrindinę jo meilės kalbą“, – pabrėžia G. Chapmanas. Antras žingsnis, išmokti ja kalbėti. Tai nėra sunku, tačiau, kaip rodo konsultanto patirtis, iš nežinojimo žmonės su partneriais kalba ne jų meilės kalba, o savąja ir pyksta, kad lieka nesuprasti.
Nepykstame ant brito, kad nemokame lietuviškai – arba kalbame su juo angliškai arba ieškome kitos kalbos, kuria gavėtume bendrauti suprasdami vienas kitą. Kodėl gi nepabandžius tos pačios taisyklės laikytis poroje?
Meilės kalba Nr. 1 – palaikymo žodžiai
Markas Twainas yra sakęs, kad komplimentu gali būti gyvas du mėnesius. Pasak G. Chapmano, suprantant tai pažodžiui būtų galima sakyti, kad šeši pagyrimai per metus būtų galėję išlaikyti jo emocijų rezervuarą veiksmingą.
„Norint drąsinti, reikia įsijausti ir matyti pasaulį kito žmogaus akimis. Pirmiausia turime suprasti, kas svarbu kitam žmogui. Tik tada galėsime jį padrąsinti. Drąsinančiais žodžiais mes perteikiame štai ką: „Aš žinau. Man tai rūpi. Aš esu su tavimi. Kuo galiu padėti?“ Stengiamės parodyti kad tikime juo, jo sugebėjimais, vertiname ir giriame jį“, – vardija knygos „5 meilės kalbos“ autorius.
Žinoma, sakyti drąsinimo žodžius gali būti nelengva. „Galbūt tai nėra mūsų pagrindinė meilės kalba ir gali prireikti didelių pastangų šiai antrajai kalbai išmokti. Tai ypač aktualu, jeigu nuolat matėme kitų pavyzdį, kaip kritikuoti ir smerkti. Tačiau be abejonės, rezultatas bus vertas pastangų“, – įsitikinęs filosofas.
Meilės kalba Nr. 2 – laiko leidimas kartu
„Kokia nauda turėti namą ir poilsio inventorių, jeigu niekada nesidžiaugiame juo kartu?“ Taip pasakė viena moteris savo vyrui, kuris gerai finansiškai aprūpina šeimą.
Sakydami leisti laiką kartu, mes turime galvoje, kad kitam žmogui skiriame visą savo dėmesį.
Mintimis, jausmais ir troškimais jis pataria dalytis draugiškoje aplinkoje, kur niekas netrukdo. Šiuo atveju svarbiau klausytis, o ne berti žodžius. Pasak G. Chapmano, mokantis klausyti kito žmogaus svarbiausia palaikyti akių kontaktą, neužsiimti jokia kita veikla, įsiklausyti į kalbančiojo jausmus ir pasitikslinti ar jis jaučiasi taip, kaip jūs manote, stebėti kūno kalbą, sąmoningai nepertraukti kalbėtojo, norint pamokyti, patarti, pasiteisinti.
Dialogo metu svarbu ne tik išklausyti, bet ir pačiam atsiverti, parodyti savo jausmus, išsakyti mintis. Tačiau, kaip pastebi autorius, ne visiems tai savaime suprantama. Ypač sunku augusiems šeimose, kur minčių ir jausmų reiškimas buvo varžomas ar net smerkiamas.
Meilės kalba Nr. 3 – dovanos
Jei nori padovanoti dovaną, turi pirmiausia pagalvoti apie žmogų. Dovana - tos minties ženklas. Nesvarbu, kiek ji kainuoja.
Mama niekada nepamiršta dienos, kai vaikas parnešė jai dovanų lauko gėlę. Ji jaučiasi mylima, net jeigu nenorėjo, kad ta gėlė būtų nuskinta. Vaikai nuo mažens turi polinkį dovanoti tėvams dovanas.
Dovanų dovanojimas per vestuves, gimus kūdikiui ir panašiai būdingas skirtingiausioms kultūroms. Daugumoje tautų tuokiantis mainomasi žiedais. Žodžiai, kad jie – vidinio dvasinio ryšio išorinis ženklas, nėra vien gražbylystė. G. Chapmano įsitikinimu, taip įvardijama svarbi tiesa: simboliai turi emocinę vertę.
Dovanų būna įvairaus dydžio, spalvų ir formų. Vienos brangios, kitos nieko nekainuoja. Vienas galima pirkti, kitas rasti arba pagaminti. Žmogui, kurio pagrindinė meilės kalba yra dovanos, mažai rūpės jų kaina, tačiau neliks nepastebėtos malonios smulkmenos – pastangos išrinkti, įpakuoti, įteikti.
G. Chapmano manymu, dovanos – viena lengviausiai išmokstamų meilės kalbų. Tačiau yra vienas niuansas: mokantis jos teks keisti požiūrį į pinigus.
Kaip pažymi autorius, kiekvienas savaip supranta pinigų tikslą. Kai kurie mėgsta išlaidauti, kiti yra taupūs ir gerai jaučiasi tik tada, kai kaupia santaupas ar investuoja.
„Tokie žmonės jaučia, kaip jų jausmai priešinasi minčiai leisti pinigus meilei parodyti. Jeigu neperku dovanų sau, kodėl turėčiau pirkti sutuoktiniui? Tačiau toks požiūris rodo nesugebėjimą prisipažinti, kad iš tiesų juk taupydami ir investuodami mes perkame savo vertės, saugumo jausmus. Taip rūpinamės savo emociniais poreikiais, bet kito emociniais poreikiais rūpintis nenorime“, - teigia G. Chapmanas.
Jis mini dar vieną dovaną, kuri kartais pasako daugiau nei paimama į rankas. Tai savęs dovanojimas, arba buvimo šalia dovana, ypač kitam žmogui kritišku metu. Buvimas su žmogumi tada, kai jam tavęs reikia, labai daug reiškia žmonėms, kurių pagrindinė meilės kalba dovanų gavimas.
„Beveik visa, kas parašyta meilės tema, rodo, kad meilės esmė yra davimo dvasia. Visos penkios meilės kalbos ragina duoti kažką mylimam žmogui. Kai kuriems žmonėms užvis aiškiau meilę perteikia dovanos – regimasis jos simbolis“, – apibendrina G. Chapmanas.
Meilės kalba Nr. 4 – paslaugos
Gaminti maistą, padengti stalą, suplauti indus, surinkti iš kriauklės plaukus, nurinkti nuo mašinos priekinio stiklo sutraiškytus vabzdžius, išnešti šiukšles, pakeisti vaikui sauskelnes, pakeisti vandenį akvariume, kur laikoma auksinė žuvelė. Visa tai yra paslaugos. Tam, kad šiuos darbus atliktume, turime juos apgalvoti, planuoti, rasti laiko, pasistengti ir tai darydami iš tiesų parodome meilę.
Kaip pastebi autorius, mokantis paslaugų meilės kalbos tenka kritiškai įvertinti stereotipus apie vyro ir moters vaidmenis šeimoje. „Dažniausiai mes linkę sekti tėvų pėdomis ir tikimės to paties iš partnerio. Tačiau paprastai tai nepasiteisina. Tenka peržvelgti ir keisti savo mąstymą. Kartais su tuo tenka sunkiai padirbėti. Bet verta“, - drąsina knygos autorius.
Meilės kalba Nr. 5 – fizinis prisilietimas
Seniai įrodyta, jog kūdikiui, kurį tėvai dažnai laiko ant rankų, apkabina, bučiuoja, formuojasi sveikesnės emocijos nei ilgesnį laiką nepatyrusiam fizinio kontakto. Sunku būtų rasti kultūrą, kur tėvai nemyluotų savo vaikų.
Pasak G. Chapmano, fiziniu prisilietimu vyras ir moteris gali kurti arba griauti santykius, pertekti neapykantą arba meilę. Žmogui, kurio pagrindinė meilės kalba yra fizinis prisilietimas, tai kalbės aiškiau nei žodžiai „Aš tave myliu“ arba „Aš tavęs nekenčiu“.
„Kiekvieną vaiką skaudina antausis, bet jis tiesiog žlugdo tą, kurio pagrindinė meilės kalba yra fiziniai prisilietimai. Švelnus palytėjimas bet kuriam vaikui byloja meilę, tačiau užvis garsiau prabyla tiems, kurių tai yra pagrindinė meilės kalba. Taip pat ir su suaugusiais“, - teigia autorius.
Tai kas aš esu, gyvena mano kūne. Liesti mano kūną reiškia liesti mane. Šalintis mano kūno reiškia tolti nuo manęs emociškai.
Mūsų visuomenėje rankų paspaudimu perteikiamas atvirumas ir artimumas. Atsisakymas paspausti ranką rodo, kad tarp žmonių kažkas negerai.
Ekspertas atkreipia dėmesį, jog fizinį prisilietimą kaip pagrindinę meilės kalbą dažnai mini vyrai. Tai aiškinama stipriu seksualiniu poreikiu. Tačiau, jeigu vyrui nepatinka neseksualūs fiziniai prisilietimai, vadinasi tai nėra pagrindinė jo meilės kalba.
Kaip atpažinti savo pagrindinę meilės kalbą?
Atpažinti pagrindinę savo meilės kalbą galima keliais būdais. Visų pirma siūloma pagalvoti, kas labiausiai suteikia jausmą, kad esu mylimas?
Taip pat galima paanalizuoti, kas labiausiai skaudina iš to, ką partneris daro, sako arba nedaro ir nesako.
„Tarkime, didžiausią skausmą man kelia kritika ir smerkiantys žodžiai. Tokiu atveju pagrindinė meilės kalba ir bus palaikymo žodžiai. Tiems, ką labiausiai žeidžia, jeigu namuose partneris nepadeda buityje, greičiausiai pagrindinė meilės kalba bus paslaugos“, – aiškina G. Chapmanas.
Dar vienas būdas atpažinti savo meilės kalbą – paklausti savęs: „Ko aš dažniausiai prašau savo partnerio?“ Kad ir kas tai būtų, tikriausiai siesis su pagrindine meilės kalba.
„Gali būti, jog tie prašymai net traktuojami, kaip nuolatiniai priekabių ieškojimai, tačiau išties tėra pastangos užsitikrinti sau emocinę meilę“, – atkreipia dėmesį autorius.
Dar vienas jo aprašomas būdas atpažinti savyje meilės kalbą – stebėti, ką pats darau ar sakau, norėdamas parodyti meilę kitam žmogui. Gali būti, jog tai, ką darau dėl kito, rodo, ko pats norėčiau sulaukti.
„Kai kurias meilės išraiškas esame išmokę iš savo tėvų, ir tai nebūtinai mūsų pačių pagrindinė meilės kalba. Taip pat visai realu, kad esame dvikalbiai. Tokiu atveju savo meilės rezervuarą galime užpildyti lengviau, greičiau ir visada jaustis gerai“, – atkreipė dėmesį G. Chapmanas.
Dvi žmonių grupės, kurioms itin sunku atpažinti meilės kalbą
Teorijos šalininko pastebėjimu, atpažinti pagrindinę savo meilės kalbą gali būti sunku dviems žmonių grupėms. Pirmieji – žmonės, kurių emocinis rezervuaras pilnas. Tarkime, sutuoktiniai naudoja visus penkis būdus parodyti savo meilę ir todėl gali būti sunku išsirinkti tą, kuris labiausiai reikalingas.
Antroji grupė – žmonės, kurių emocijų rezervuaras tuščias taip ilgai, kad jie jau neprisimena, kas užvis labiausiai skatina jaustis mylimais.
Abiem atvejais G. Chapmanas pataria pabandyti prisiminti įsimylėjimo pradžią ir paklausti savęs: „Kas man patiko partneryje tomis dienomis? Ką jis darė tokio, kad troškau būti kartu?“
Taip pat galima klausti savęs: „Koks sutuoktinis būtų man idealus, jeigu galėčiau rinktis? Kokiais bruožais jis pasižymėtų, išsiskirtų iš kitų?“ Mintys apie idealų partnerį turėtų padėti išsiaiškinti, kokia yra pagrindinė meilės kalba.
Ką daryti, jei nesiseka kalbėti partnerio meilės kalba
Klausiantiems, ką daryti, jei nesiseka kalbėti partnerio meilės kalba, G. Chapmanas primena: „Kalbame apie meilę, o ji yra tai, ką darome dėl kito žmogaus, bet ne dėl savęs. Dauguma kasdien darome dalykus, kurie nesiduoda mums lengvai. Kai kam tai yra lipimas iš lovos ryte. Juk priešinamės jausmams, lipdami iš lovos. Kodėl? Todėl, kad manome, jog reikia nuveikti ką nors naudingo per dieną. Dienai baigiantis džiaugiamės, kad ryte atsikėlėme“.
Taigi jo patarimas būtų toks: pirma veiksmas, po to – emocijos. Tas pats su meile. Atpažįstame savo partnerio meilės kalbą ir nutariame kalbėti ja. Nesvarbu, išeina natūraliai, ar ne.
„Darydami tai, mes nelaukiame kad apimtų ekstazė ir jaudulys. Tiesiog darome tai kito naudai, norėdami patenkinti emocinį partnerio poreikį, kad būtų kalbama jo meilės kalba. Tokiu būdu didėja tikimybė, kad ir jis atsilieps mūsų meilės kalba“, – mano šeimų konsultantas.
