M. Strioga, pasakodamas apie savo specialybę, teigė, kad pirmiausia tokios specialybės žmonės tyrinėja sąveiką tarp imuninės sistemos ir vėžio.
„Nustatinėjame, kodėl mes apskritai turime vėžį, nes šiaip imuninės sistemos viena iš funkcijų yra jį užkardyti – aptikti navikines ląsteles, jas sunaikinti ir taip neleisti kliniškai vėžiui pasireikšti. Daugelio mūsų organizme tai ir vyksta, bet pasaulyje kasmet 14 mln. žmonių naujai suserga vėžiu. Neišvengiamai galima sakyti, kad jeigu susirgta vėžiu, vadinasi, piktybinės navikinės ląstelės, kurios atsirado organizme, sugebėjo praeiti imuninės sistemos barjerą.“
Pasak jo, tuomet žiūrima, kokie mechanizmai vyksta ir kaip galima vėl grąžinti tą imuninės sistemos gebėjimą kontroliuoti vėžį, kai jau yra liga. Paklaustas, ar galima kaip nors tobulinti įgimtą imuninę sistemą, tikino, kad viskas priklauso nuo individualių dalykų žmoguje.
„Imuninės sistemos norma, ką mes vadiname normalia imunine sistema, jos amplitutė arba normalumo ribos yra labai įvairios. Mūsų gebėjimas reaguoti į navikines ląsteles arba net į virusinius patogenus gali labai skirtis neišeinant iš normos ribų.
Todėl vieni sako, kad dažniau serga peršalimo ligomis, o kitas jomis neserga. Iš tikrųjų, kokį imuninį potencialą turime su gimimu, kažkaip jo patobulinti negalime, bet pabloginti galime.“
M. Striogos teigimu, imuninės sistemos grūdinimas įvairiais būdais reiškia, kad taip ji yra ruošiama greitai stabilizuotis esant grėsmei.
„Kai sakome, kad sergame peršalimo ligomis, tai tas terminas nėra labai tikslus. <...>. Tarkime, mūsų kvėpavimo takų gleivinėje nuolat gyvena įvairiausių mikroorganizmų – tiek bakterijų, tiek virusų, tiek grybelių.
Bet tol, kol jie yra normalioje aplinkoje, kol jų tarpusavio santykis yra geras ir kol yra funkcionuojanti gleivinių imuninė sistema, tol mes ligos neturime. Tačiau tam, kad imuninė sistema optimaliai funkcionuotų, reikalinga tinkama temperatūra. Normali temperatūra yra 36,6, bazinė – 37 laipsniai.“
Onkoimunologas pateikė pavyzdį, kai žmogus kur nors peršalo ir buvo įveiktas pirmasis odos barjeras.
„Tuomet gleivinėje kvėpavimo takų kapiliarai susitraukia. Ką tai reiškia? Kapiliarai yra kelias, per kurį iš kraujo gali ateiti imuninės sistemos įvairūs komponentai. Vadinasi, jeigu kelias susitraukė, susiaurėjo, jiems patekti yra sunkiau. Kitas dalykas, kad jie turi ir pro kapiliarų sienelę praeiti. Maža to, tų komponentų, kurie gyvena gleivinėje, irgi funkcionalumas sumažėja nukritus temperatūrai.
Tada ten gyvenančios bakterijos arba virusai pamato, kad imuninės sistemos budrumas šiek tiek pakitęs, todėl padžiazuoja. Tada atsiranda toks dalykas, kad mes susergame. Bakterijos pradeda nekontroliuojamai daugintis, o vėliau, kai atšylame, tas imuninis atsakas ateina, bet bakterijos dauginasi labai greitai. Kai kurios kas 20 minučių, kai kurios – kas valandą ir jau kai tas procesas užvestas, imuninei sistemai tenka grumtis.“
Taigi, sakė jis, kai vyksta grūdinimasis, imuninei sistemai parodoma, kad ji ne visada gali dirbti komfortabiliomis sąlygomis ir, pavyzdžiui, atšalus organizmui kapiliarai gali susitraukti. Tokiu būdu, anot M. Striogos, praplečiamos imuninės sistemos budrumo ribos.
Vėžiu suserga ne tik žmonės su silpnu imunitetu
Paklaustas, kodėl tiek daug žmonių vis dar suserga vėžiu, jis komentavo, kad šia liga suserga ir tie žmonės, kurių imuninė sistema yra absoliučiai funkcionuojanti.
„Čia yra ne imuninės sistemos, sakykime, darbo brokas, bet vėžio, kaip audinio, gudrumas. Vėžys yra genetiškai pakitęs audinys, kuriame yra įvykusios genų mutacijos ir gaminami baltymai, suteikiantys jam pranašumą nekontroliuojamai daugintis, nepaklusti įvairiems organizmo reguliaciniams mechanizmams.
Viena iš jo savybių, sugebėti apeiti imuninio atsako priežiūrą ir prisitaikyti, kai vėžį puola imuninė sistema, prie jam nepalankių sąlygų. Vėžiniame audinyje, navikinėse, piktybinėse ląstelėse yra genetinis nestabilumas ir mutacijos ten vyksta į kairę ir į dešinę. Savaime aišku, jos nevyksta kryptingai, (…) bet atsiranda atsitiktinės mutacijos, kurios jau sugeba išvengti imuninės sistemos priežiūros.“
M. Striogos teigimu, vėžio atsiradimas tiems, kurie neturi jokių imuninės sistemos sutrikimų, ir neturėtų jos kaltinti.
„Paprasčiausiai, tai yra organizme atsiradęs audinys, kuris jau nebenori paklusti jokiems organizmo reguliaciniams principams. <...>. Tarkime, iš kasos audinio kilusios vėžinės ląstelės ar iš inkstų audinio, kuo yra labiau piktybiškos, kuo mažiau diferencijuotos, juo labiau, neabeatlieka net to audinio funkcijos, iš kurio jos yra kilusios.
Jų vienintelis tikslas – nekontroliuojamai daugintis, plisti organizme ir naikinti tuo audinius, kuriuose išplinta. Faktiškai, tai yra kelias į niekur ir galiausiai tą organizmą nuvaro į kapus. Taigi, su tokiu audiniu, kuris nepaklūsta jokiems dėsniams, imuninei sistemai, savaime aišku, ir kovoti yra sunkiau. Vis tik imuninė sistema veikia pagal taisykles.“
Taip pat pasakojo, kad ilgalaikė imunosupresija yra susijusi su įvairių navikinių susirgimų padidėjusia rizika.
„Tarkime, po inkstų ar širdies transplantacijos nuolat vartojant imunosupresinę terapiją, odos epitelinių navikų karcenomos rizika išauga nuo 2 iki 500 kartų. Kitų navikų išauga nuo kelių ir keliasdešmties kartų. Taigi, ilgalaikė imunosupresija yra susijusi su padidėjusia onkologinių susirgimų rizika.“
Tačiau pridūrė, kad tai priklauso ir nuo to, kokia imunosupresija yra taikoma.
Ar sveikas gyvenimo būdas padeda?
Vis dėlto dauguma žmonių stengiasi gyventi sveikai ir tinkamai maitintis, sportuoti, išlaikyti miego ir poilsio režimą, nestresuoti ir pan. Tuomet jie galvoja, kad nieko blogo negali nutikti. Tačiau, ar iš tikrųjų panaikinus visas grėsmes galima išvengti vėžio?
„Aišku, jeigu bus laikomasi visų tų sveikos gyvensenos principų, tikimybė bus sumažinta. Deja, ne taip ir seniai, maždaug per šiuos dešimt metų, garsi Vogelšteino laboratorija Amerikoje parodė, kad apie 60 proc. visų vėžinių susirgimų, kurie pasireiškia žmonėms, yra grynas atsitiktinumas. Kitaip sakant, gali gyventi kalnuose, gerti ožkelių pienelį, valgyti uogytes, bet mūsų ląstelėse, kurios dauginasi, su kiekvienu dauginimosi ciklu, pavyzdžiui, kamieninėse audinių ląstelėse nuolat kaupiasi mutacijos.
Mūsų genetinės medžiagos dauginimosi procesas nėra tikslus. <...>. Niekur nuo jo nepabėgsi, bet ne kiekviena mutacija ar kelios mutacijos reiškia, kad susikaupusi ląstelė virs vėžine. Turi susidaryti tam tikra vėžio mutanoma mutacijos konkrečiuose genuose, kurios tą ląstelę taip padaro, kad ji tampa išprotėjusia ir galiausiai piktybine. Tai yra visiškas atsitiktinumas.“
Tiesa, jis ir neatmetė tų veiksnių, kai žmonės nesilaiko jokių darnaus organizmo sistemos palaikymo principų.
„Rūkymas tiesiog iš principo sukelia mutacijas, nes tabako dūmuose esančios kancerogeninės medžiagos pasižymi mutageniniu poveikiu. Savaime aišku, kad greta to natūraliai vykstančio mutacinio proceso, kuris neišvengiamas ir tos mutacijos kaupiasi, ir jeigu dar yra žalingi kažkokie veiksniai, tai rizika susirgti vėžiu ženkliai padidėja.“
Tačiau M. Strioga apgailestavo, kad net ir gyvenantys labai sveikai nėra apsaugoti nuo vėžinių susirgimų.
„Neretas onkologinių pacientų klausimas būna, kad jis nerūkė, negėrė, sportavo, valgė savus produktus, o kodėl susirgo? <...>. Bet jų ligos eiga gali būti jau lengvesnė. Niekas 100 proc. nėra apsaugotas nuo susirgimo vėžiu, bet sveikas gyvenimo būdas tą riziką sumažina.“