Kada pradėjote piešti?
Būdama ketverių metų. Tai nutiko Šilutėje, pokario metais, kai parduotuvių lentynos buvo lyg iššluotos. Iš kažkur atsirado spalvotų pieštukų. Paėmusi į rankas jų nebepaleidau, piešiau plakatus mokyklai, savo darbelius dovanojau kaimynams. Buvau tai pamiršusi, priminė į parodą Šilutėje atėję žmonės.
Kas Jūsų šeimoje buvo linkę į meną?
Mano mama buvo siuvėja, ne tik gera meistrė, bet ir dizainerė. Po karo be atlygio puošė kaimynus ir jų vaikus. Aš jai padėdavau, sugalvodavau modelį. Mamos sukurtais drabužiais būdavau pati gražiausia. Tėvas buvo eilinis gaisrininkas, o kai vėliau tapo suvirintoju, pradėjo daryti įspūdingo grožio kapinių tvoreles. Atsiradus televizoriams, išmoko ir juos remontuoti. Po Antrojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje, aplink Rusnę, Ventę ir Nidą liko nemažai vokiečių, kurie kviesdavo tėvą remontuoti Singer siuvimo mašinas. Kruopštumo iš jo išmokau.
Mano gyvenimas nuo pat pradžių nebuvo lengvas. Kai man buvo penkeri metai, seseriai – treji, o broliui – vieneri, mama pateko į avariją. Porą metų, kol buvo gydoma Vilniuje ir turėjo išverti dešimt operacijų, gyvenome kaip našlaičiai: basi, alkani, miegojome ant šieno. Mama į namus sugrįžo ligota, tačiau nepasidavė, dirbo, kūrė. Pokariu, kai nieko neturėjome, išmokau nebijoti ir siekti tai, kas atrodė svarbu.
Visi mano mokykliniai sąsiuviniai buvo apipiešti. Kai kurie mokytojai už baudė, tačiau pasitaikė ir gerų, tokių kaip lietuvių kalbos ir literatūros, pedagogė iš Dievo malonės, Romualda Dobrauskienė. Rašyti gerai nemokėjau, tačiau kalbėjau užtikrintai ir įtikinamai, nesvarbu, ar su vienu žmogumi, ar prieš didžiulę minią. Kiek save prisimenu, visada norėjau būti dailininke. Pavasarį, baigiant vidurinę mokyklą, išėjau į žydinčią pievą, atsiguliau, padangėje krykštavo paukščiai. Pagalvojau, kuo būsiu po daugelio metų. „Būsiu dailininkė“, – ištariau sau garsiai ir pasiryžau siekti tikslo.
Kas paskatino drąsiai elgtis?
Lietuvių kalbos mokytoja R. Dobrauskienė. Mano pažymiai atestate buvo prasti, todėl ketinau važiuoti į Telšių technikumą, o ji pareiškė: „Tu tokia talentinga, apipiešei visą Šilutę, važiuok į Vilnių.“
Atbildėjusi į Vilnių su lagaminu atėjau prie įėjimo į Dailės institutą ir atsisėdau greta šv. Onos bažnyčios. Vidun eiti bijojau. Norėjau studijuoji drabužių modeliavimą, o mokytoja pasiūlė rinktis tuo metu madingą dizainą. Ten sutikau Raichamaną, kuris irgi atėjo su pareiškimu stoti į institutą. Taip abu patekome į meno meką, į rojų, į pasaulį, kuris iki šiol džiugina.
Baigėte dizainą?
Taip, tačiau pirmaisiais metais neįstojau. Pirmakursiai padovanojo teptukų ir akvarelių. Grįžusi namo, sudėliojau kompozicijas ir piešiau. Reikėjo išgyventi, įsidarbinau kombikormos kombinate. Uždarbio pakako nusipirkti paltą ir batus. Po metų įstojau, stipendija siekė 25 rublius. Galą su galu kažkaip sudurdavau. Kai mama iš Šilutės mama atsiųsdavo siuntinį su lašiniais ir tėvo pagauta žuvimi, vykdavo baliai. Studijų metais nuspėdavau spalvas ir atspalvius, madingus po poros metų.
Ar tiesa, kad pirmoji Jūsų darbovietė – karo pramonė? Ar šiai sričiai rūpėjo dizainas?
Taip, dirbau Radiotechninių matavimo prietaisų gamykloje. Pagal tuometę tvarką visi gaudavo paskyrimus, reikėjo atidirbti ketverius metus. Tapau karo prietaisų dizainere, konstravau radijo matavimo prietaisus. Man buvo svarbu, kad prietaisai būtų gražūs ir patogūs valdyti.
Gamykloje sunkiai įsipaišiau, tačiau kentėjau, nes su vyru dailininku gyvenome bendrabutyje ir tikėjomės gauti butą. Darbe reikėjo būti 8 valandą. Jeigu bent sekundę vėluodavai, bausdavo. Troleibusai kartais vėluodavo, todėl visi, išlipę iš jo, į darbą lėkdavo paknopstomis. Rytą, kai prie mano kojų sukniubo į darbą lekianti moteris, apsisukau ant kulno ir grįžau namo. Pasakiau sau: „Nebeisiu į tą katorgą. Kad mane, menininkę, varžytų..“
Nuėjau pas direktorių Oktiabrį Burdenko pareiškiau: „Esu menininkė, man reikia vienos dienos, kad galėčiau tapyti ir rengti parodas.“ Bet jis nėjo į kalbas nėjo ir atkirto: „Rašyk pareiškimą ir eik lauk.“ Aš nepasidaviau ir paklausiau: „Kiek metų laukėte dizainerio?“
Direktorių O. Burdeno perkalbėjo mano grupės vadovas. Jis vertino mano darbą, dizaino profesijos žmonės buvo grobstomi. Be to, du mano darbai buvo pripažinti, gavau autorinius liudijimus. Taip, grupės vadovui užtarus, gavau leidimą vieną darbo dieną skirti kūrybai.
Pamažu artėjo eilė gauti butą, tačiau 1980 m., kai Maskvoje vyko olimpinės žaidynės, sovietų valdžia į Lietuvą atkraustė daug prastuomenės atstovų, kad nedarytų gėdos priimant užsienio svečius. Maskvos liaudies atstovams atiteko vilniečiams skirti butai, taip pat ir mano. Supratau, kad reikia ieškoti naujo darbo. Kurso draugė dirbo Mėsos ir pieno pramonės ministerijos dailininke. Jai pareiškiau: „Esi kūrėja, lėlininkė, eik iš šio darbo, o aš galėsiu užimti tavo vietą.“ Taip ir nutiko.
Ką dirbote Mėsos ir pieno pramonės ministerijoje?
Tapau Lietuvos mėsos ir pramonės vyriausioji dailininkė. Kūriau interjerus, firminius ženklus, įpakavimus, apipavidalinau pramonės žurnalus, piešiau plakatus, kalendorius, kaligrafiškai rašiau sveikinimus, rengiau pramonės parodas. Kitaip sakant, buvau atsakinga už visą estetiką ir grožį. Tuo pačiu metu daug piešiau.
Ar piešėte tik sau, ar pradėjote rengti parodas?
Nuo 1980 m. į galeriją prie Šiuolaikinio meno centro pradėjau nešti parduoti paveikslus. Jeigu paklaustumėt, kiek nutapiau, atsakyčiau, kad apie keturis tūkstančius. Nors ir dažų nebuvo, ir kartono trūko, grįžusi iš darbo imdavau teptuką ir piešdavau. Gyvenome Žirmūnuose, V. Putnos gatvėje, netoli tuometinio Šiaurės miestelio. Piešdavau medžius, matytus per buto langą. Vėliau rinkau medžių lapus, gėles, viržius, pupeles, česnakus, juos džiovinau, dariau kompozicijas ir piešiau. Po nepriklausomybės atkūrimo ėmiau piešti kolegų portretus, mano kūrinius noriai pirko švedai, suomiai, o „Kalnapilis“ iš mano paveikslų išleido kalendorių.
Kaip pasikeitė gyvenimas atkūrus nepriklausomybę?
Maniau, kad viskas eis per sviestą. Deja...
Nuo pat pradžių eidavau budėti prie Lietuvos televizijos. Jau gyvenau S. Konarskio gatvėje. Su kaimynais buvome sutarę, kad pamatę sovietų kareivius, pranešime vieni kitiems. Vos gaudavau ženklą, bėgdavau į lauką. Kartą pradėjus važiuoti tankams, išlėkiau su rožiniais naktiniais, ant kurių užsimečiau paltą ir užsidėjau skrybėlę. Vėliau naktimis miegodavau apsirengusi greta radijo taško.
Kai sovietų desantininkai veržėsi į Spaudos rūmus ir ginklais tratino į pastato sieną, irgi buvau ten.
Sausio žudynių išvakarėse atvažiavo draugai, sėdėjome virtuvėje ir netikėtai ėmė drebėti ant stalo padėtas puodelis su kava. Buvo aišku, kad pro namą važiuoja šarvuočiai. Bičiulis, įsispyręs į sūnaus šlepetes, išlėkė į lauką, aš – iš paskos. Tankas sukosi ratu prie laiptinės, o aš, nežinodama ko stvertis, pagriebiau saują smėlio ir mečiau okupantų pusėn. Netrukus greta pamačiau sūnų, kuriam buvo septyniolika. Tokio amžiaus jaunuolius gaudydavo ir veždavo tarnauti į sovietų kariuomenę. Reikėjo saugoti sūnų, todėl parsivedžiau namo. Bičiulį, kuris į kiemą išlėkė su sūnaus šlepetėmis, sutikau tik 5 valandą ryto.
Kai sovietų desantininkai puolė televizijos bokštą, skubėjau namo žinodama, kad mano vieta čia, prie Lietuvos televizijos. Vėliau metus laiko su kaimynais lipome ant namo stogo ir žiūrėjome, ką išveža okupantai. Kai jie pagaliau išsinešdino, aš, nors ir nedidelio ūgio, iš džiaugsmo peršokau krūmus, esančius greta televizijos. Skubėjau visus apkabinti ir pabučiuoti. Ta diena buvo didelė šventė. Fotografavomės suglaudėme žandus. Deja, po to prasidėjo baisūs dalykai.
Ką turite galvoje?
Projektavimo konstravimo biuras, Pakalnės gatvėje, kur dirbau, buvo uždarytas. Siūlė darbą su popieriais, bet netraukė. Dalyvavau daugybėje konkursų. Mano dizaino portfelis buvo storiausias, ėjau per visas didžiausias įmones, bet manęs niekam nereikėjo. Ilgą laiką maniau, kad reikia pakentėti ir netrukus viskas pagerės. Tapau bedarbė. Sulaukusi penkiasdešimties tapau sena, nors pati taip nesijaučiau. Darbdaviams reikėjo jaunų.
Atgimimo metais visiems labai reikėjo paveikslų, 1990-1991 m. pragyvenau iš jų, gerai pirko, po šimtą per metus. Vėliau sekėsi sunkiau. Po 1996 m. galerija prie Šiuolaikinio meno centras parduodavo vos vieną kitą paveikslą. Todėl atsiėmiau ir parsivežiau namo.
Neturėjau nei darbo, nei pajamų. Išvaryta į prievartinę pensiją atsidūriau finansinėje duobėje. Gyvenau tuščiu šaldytuvu. Buvo liūdna, kad kovojau už nepriklausomybę, o darbo neturėjau.
Tačiau po dešimtmečio likimas vėl nusišypsojo ir gavote darbą kailių imperijoje pas Nijolę Veličkienę.
Taip, mano klasės draugė Chemijos universitete studijavo drauge su Veličkiene. Verslininkė manęs nenorėjo, bet galiausiai priėmė. Tiesa, vėliau nesigailėjo. Įmonė buvo už miesto, tačiau, pasibaigus darbo valandoms namo niekada neišleisdavo. Kailių imperijos savininkė žmones išspausdavo kaip citrinas. Darbe reikalavo visada turėti pasą, kad bet kurią akimirką galėtų išsivežti į Maskvą arba Rygą, kur turėjo parduotuves. Tris paras uždaryta kūriau kailinius, kurie Niujorke pelnė pirmąją vietą. Be dizainerės darbų turėjau atlikti modelių išmatavimus, mokyti vaikščioti manekenes. Per renginius Rotušėje, Operos baleto teatre, N. Veličkienės gimtinėje Utenoje – sustyguoti muziką ir modelių pasirodymą ant podiumo. Darbo turėjau tiek, kad nebuvo kada atsigerti vandens. Džiaugiuosi, kad sukūriau naujų drabužių.
Kokių?
Pavyzdžiui, šifonas, apsiūtas kailiais, tapo pageidaujama preke. Mano sukurtomis skraistėmis moterys puošdavosi per šventės, jaunamartės – per vestuves.
Kai nuo darbo pas N. Veličkienę pradžios paėjo dveji metai, nutariau iš ten bėgti. Atsimenu, kaip per 2002 m. atostogas bičiulis papasakojo apie kuriamą filmas „Specialiosios pajėgos“ („Special forces“). Jiems reikėjo pagalbos, tapau kostiumų dailininkės asistentė. Mano mokytoja – kostiumų dainininkė Daiva Petrulytė, geriausia iš geriausių. Mėnesio atostogos prabėgo kine. Tokia pradžia.
Kuo žavus darbas kine?
Nėra kitos srities, kurioje galėtum nukeliauti į XIV arba XVI amžių. Sukūriau kostiumus keturiolikai filmų. Taip sužinodavau istorinį kontekstą, gilinausi į tuometį gyvenimą. Net nesvajojau, kad kinas taip tiks ir patiks.
Keldavausi 3:50 ryte, į darbą važiuodavau pirmuoju troleibusu. Žvelgdavau į tamsius namų langus ir galvodavau: Jūs miegate, o aš važiuoti kurti to, kas ilgam išliks.
Sukūriau kostiumus filmams „Žemės drebėjimas“ (JAV, 2003), „Valanda iki aušros“ (Rusija, 2003), „Paskutinis liudininkas“ (Vokietija, 2005), „Gyvi liudininkai: Černobylis“ (JAV, 2005), „Barbarai“ (JAV, 2005), „Pabėgimas ir tremtis“ (Vokietija, 2005), „Beechem“ (Švedija, 2007), „Duburys“ (Lietuva, 2007), „Sibiro madona“ (Lietuva, 2008).
Filmo „Fiškė – elgetų karalius“ (Izraelis, 2004) režisieriui Uri Pater taip patiko mano darbas, kad kvietė dirbti į Izraelį.
Filmuojant Holivudo filmą „Tattoo salonas“ (JAV, 2013), pagalvojau, kad gal jau laikas į pensiją. Filmavome Pilies gatvės požemiuose, sąlygos sunkios. Maža to, algų negavusios mano pagalbininkės kostiumininkės ėmė streikuoti. Nutariau, kad užteks kino. Tačiau, kaimynams pakvietus, važiavau padėti sukurti „Karalių žiedo“ (Latvija, 2014), Vilniuje buvo filmuojami „Kiti metai Šanchajuje“ (Lenkija, Austrija, 2015).
Ką naujo apie save sužinojote kine?
Kad esu be proto pareiginga, kad manyje slypi neišsenkami kūrybos klodai.
Gal dar galėjote padirbti kine?
Kine reikia būti titaniku ir turėti arklišką sveikatą. Prieš devynerius metus išėjau į pensiją.
Ingrida Šimonytė, siekdama Prezidento posto, 2024 m, paklausta, kokia turėtų būti ori alga, paminėjo 2000 eurų. Ar Jūsų pensija ori?
438 eurų ir 85 centai.
Kodėl tiek mažai?
Nuo nepriklausomybės atkūrimo kūrinius parduodavau meno galerijose. Jų savininkai dvigubai padidindavo kainas, kad sumokėtų algas ir išlaikytų patalpas. Aš pati gavau daugybę sąskaitų apie lėšas, gautas pardavus paveikslus ir valstybei sumokėtus mokesčius, tačiau tai nebuvo pridėta prie pensijos. Kai nuėjau aiškintis, išgirdau, kad nėra tokio įstatymo.
Liūdna, kad mūsų valstybėje peržengus tam tikrą amžiaus ribą tampi niekam neįdomus... Nuvilia valdžia, kuri nepadeda ir neskatina menininkų...
Prieš dešimtmetį ėjau į socialinį skyrių su ištiesta ranka prašyti valstybės paramos. Norint gauti išmoką teko įrodinėti, iš kur gavau pinigų naujai sofai ir tapetams. „Neatrodai ūbagė, kuriai reikia pagalbos“,– mestelėjo man socialinė darbuotoja. Šie žodžiai žemino ir žeidė. Aš ir be pinigų atrodysiu gerai, nes esu menininkė, negaliu bet kaip rengtis.
Kaip manote, kodėl valdžia užmiršo senjorus?
Yra svarbesnių reikalų. Be to, kartais nutinka netikėtų įvykių. Atsimenu, kaip visų gyvenimą suparalyžiavo Covidas. Tam metui prisiminti nupiešiau Covido portretą, kuriame aš, apsirengusi chalatu, telefone skaitau naujienas, domiuosi, kas vyksta pasaulyje.
Tiesa, per pandemiją buvo ir gražių dalykų. Atsimenu, kaip radijas paragino nudžiuginti kaimynus ir savaitgaliui, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro, išnešti iš namų savo paveikslus. Nutariau sudalyvauti. Savo paveikslus pastačiau prie langų ir pritvirtinau juos lipnia juosta. Išėjusi į lauką pažiūrėjau, ar yra matomi penkto aukšto, kuriame gyvenu, languose. Mano paveikslus pastebėjo kaimynas iš gretimo namo, mačiau, kaip kviečia žmoną ir rodo į mano langus.
Jeigu sugebėjau per Covidą nudžiuginti žmones ir bent trumpam pamiršti baisumus, džiaugiuosi. Esu linkusi padėti ir skatinti kūrybą. Nekuriantis žmogus man neįdomus, tokių man gaila. Galvoju, kokį neįdomų gyvenimą jie gyvena.
Ką veikiate tapusi senjorė?
Tapyba, buvęs hobis, tapo kasdienybe. Tapau kasdien, įskaitant savaitgalį. Kai auginau vaiką, atostogų važiuodavome kartą per metus, dviem savaitėms vykdavome į Palangą. Kitokio poilsio nežinojau. Dabar pradėjau save lepinti, skatintu pajusti džiaugsmą.
Kas Jums padeda išgyventi?
Gerai, kad esu optimistė, pati einu į renginius, kalbu ir kalbinu žmones.
Esu linkusi nepasiduoti, gyvenime teko išplaukti iš nerealių situacijų. Aš viską moku. Pradedant siuvimu ir mezgimu, baigiant maisto gaminimu, išmokė mama. Deficito laikais apmegzdavau ir apsiūdavau visą šeimą, visi klausdavo, iš kur gavau drabužius.
Iš medžiagų ir karoliukų kuriu sau kaklo papuošalus ir sages. Tai – rankų darbas, reikalaujantis derinti spalvas. Pati sau nusimezgu šalikus, kuriuos derinu prie drabužių. Iš parduotuvės parsinešusi drabužį, galiu sukurti detalę, kuri pavers jį vienetiniu gaminiu. Sau sakau: „Esi dizainerė, dailininkė, menininkė, privalai gerai atrodyti.“ Man tai daug nekainuoja, o ir smagu. Draugai stebisi, kodėl netingiu. Kaip galėčiau tingėti? Man grožis yra viskas. Moteris turi būti pasitempusi, nešti šilumą, grožį, meilę.
Dar esu baigusi manikiūro, pedikiūro ir makiažo kursus, moku daryti masažą. Tai leidžia sutaupyti.
Rytą nubudusi lovoje darau savimasažą. Po to įsijungiu televizorių ir skambant muzikai darau mankštą, šoku. Draugės vyras sumontavo dėžę, ant kurios užlipu 60-80 kartų. Tada pusryčiauju ir geriu kavą. Išgirdusi apie nemokamus kursus, einu į juos.
Kompiuterio neturėjau, bet gavau dovanų. Nemokėjau net jo įjungti. Dėl to ėjau į Medardo Čioboto Trečiojo amžiaus universitetą. Jeigu panašią pensiją gaunantis senjoras dieną praleidžia maisto akcijų medžioklėse, aš ieškau pigesnių paveikslų rėmų.
Ar sunkiai atsisveikinate su savo paveikslais?
Ne, labai lengvai. Esu girdėjusi, kad mano paveikslai teikia paguodą. Tapydama kalbuosi tik su savimi, piešiu su meile ir atvira širdimi. Turbūt žmonės tai jaučia.
Mano paveikslo savo jubiliejaus proga ieškojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis norėjo piešinio su jūra, prie kurios praleidau daugiausia laiko.
Jeigu vienu metu piešiau jūrą, gėles, prisirinkusi rudeniškų lapų bandžiau juos atkartoti drobėse, tai dabar – jonvabalius naktį, paukščius ir žuvis. Dalį savo paveikslų padovanosiu Šilutės Hugo Šojaus muziejui. Esu pirmoji šilutiškė, baigusi Dailės institutą.
Kas geriausi pirkėjai?
Draugės sūnus verslininkas, kuris mano paveikslais nukabino visas savo biuro sienas. Kitas – Čikagoje gyvenantis klasės draugas, kuris klausdavo: „Kiek dolcų ar litovcų tau reikia?“ Už Atlanto gyvenantis bičiulis juokauja, kad turi tiek prikaupęs mano paveikslų, kad galėtų atidaryti muziejų.
Neseniai rengėte parodą Seime, ar daug norinčiųjų įsigyt atsirado?
Vienintelis, ir tas pats ilgai derėjosi dėl kainos.
Kas dabar Jums teikia džiaugsmą?
Sutikti žmonės, aplankytos parodos, pamatyti filmai, perskaitytos knygos. Mokausi ispanų kalbos.
Kam Jums ispanų kalba?
Kad galėčiau dviem savaitėms nuvykti atostogų ant jūros kranto ir susikalbėti su vietiniais. Anglų kalbos žodyną, tiesa, seną ir prastą turiu, o ispaniško – ne.
Ar mokotės ir anglų kalbos?
Taip. Už anglų kalbos kursus sumokėjau 200 eurų. Taupiau nuo pavasario. Apie tai išgirdę draugai klausė, kam to reikia? Atsakiau: „Man reikia.“
Anglų kalbos prireikia bendraujant su Tinderio lankytojais. Mane globojančių bičiulių sūnus, sužinoję, kad noriu žmogaus, su kuriuo galėčiau nueiti į kiną arba parodą, užregistravo mane Tinderyje. Nors man 76-eri, paskyroje parašė, kad esu 62-ejų. Kai paklausiau, kodėl pajaunino, atsakė, kad atrodau jaunesnė negu dokumentuose.
Po skelbimo Tinderyje pasirodymo pradėjo plūsti pasiūlymai. Rašo nemažai užsieniečių, o man bendravimas su jais – anglų kalbos praktika. Kai kuriuos atmetu, o vienas iki šiol neduoda ramybės. Sakiau jam: „Kai būsi Lietuvoje – skambink, o ne rašyk nežinia iš kurio pasaulio galo, dabar esu užsiėmusi.“
Tiesa, buvo atsiradęs vienas panašaus amžiaus išsiskyręs vilnietis, turintis sodybą Trakuose. Susitikome kartą, kitą. Regis, gerai sutarėme. Tačiau nuvykome į jo sodybą, žmogus išgėrė džino su toniku ir atsiskleidė... Daugiau jo nemačiau.
Kokių dar turite planų?
Turiu surinkti savo paveikslus ir įstoti į Dailininkų sąjungą.
Ką patartumėte savo bendraamžiams?
Klausyti savo širdies ir niekada nepasiduoti. Kai sunku, sakau sau: „Eini kaip į mūšį!“ Nuolatos sau kartoju: „Tu gali, tu privalai, tu padarysi! Išplaukei iš baisiausių situacijų, tau pavyks!“
Kai išgirstu dejuojančius, užveda kraujas. Nemėgstu, kai draugai diskutuoja, kas buvo kadaise. Sakau: „Nesvarbu, kas buvo vakar. Reikia žiūrėti į tai, kas vyksta šiandien ir bus rytoj.“ Toks požiūris neleidžia susenti. Mano galvoje verda sumanymai, skatinantys kurti, veikti.