Didžiausias malonumas – rašyti
„Prieš porą metų sunkiai kritau, ilgokai voliojausi ligoninėse, o dabar vaikštau smarkiai pasiremdamas lazda. Tai dar viena priežastis, kodėl manęs netraukia įlipti į Gedimino kalną, – šmaikščiai į klausimą, kaip jaučiasi, atsakė A. Čekuolis. – O šiaip gyvenu neblogai. 86 metai jau baigia išlašėti, už poros mėnesių bus 87-eri. Žinote, labai gerai, traukia prie jaunų panelių.“
87-ąjį gimtadienį lapkričio 10-ąją švęsiantis A. Čekuolis pasidomėjo, kiek metų jam skambinančiai žurnalistei. Išgirdęs, kad 31-eri, pajuokavo: „Tai jūs man jau senė.“
A. Čekuolis pasiteiravo, kodėl sulaukė žurnalistės skambučio, o išgirdęs atsakymą, kad įdomu, kaip jis gyvena, nes viešoje erdvėje matomas vis rečiau, turėjo konkretų atsakymą: „Šliaužioju, dėl to viešai seniai kalbėjau. Antra, niekas manęs nekviečia. Savo darbą politiniame sąjūdyje atlikau, Lietuva laisva, Lietuva nepriklausoma, o toliau galiu pasirūpinti tik tuo, ką paliksiu po savęs.“
Šįmet spėjo aplankyti Ispaniją
Nors pats A. Čekuolis teigia, kad po traumos jo tempas gerokai sulėtėjo, nuo kelionių tai neatbaidė. Šią vasarą jis aplankė Ispanijoje gyvenančią dukrą.
„Ji ir pati buvo grįžusi liepos šventėms, – pasakojo keliautojas ir rašytojas. – Ji mus aplanko kartą per metus, aš kas porą metų taip pat ją aplankau.“
Šiuos metus A. Čekuolis vadina turtingais pasimatymais, mat dukrą matė ir čia, Lietuvoje, ir Ispanijoje. O ar nesunku keliauti? „Lengviau negu savo kojomis“, – nusijuokė rašytojas.
„Keliautojai gailisi, kai mato šitą žmogelį ant ratukų. Aš šiaip ratukų nenaudoju, bet oro uoste sodina į ratukus, kad nereikėtų vesti už rankos. Ir veža kitu keliu, kur vaikšto diplomatai ir lakūnai, vėliau veža į liftą, nuleidžia žemyn, tada įsodina į specialų ir labai gerą automobilį ir priveža prie lėktuvo, kol kiti žmonės vargsta toje eilėje oro uoste. Pakelia keltu su visais ratukais į lėktuvo lygį, atidaro specialias duris, įkelia mane su visais ratukais, atveža iki sėdynės, kol lėktuvas dar būna tuščias ir aš sėdžiu sau su žmona, sūnumi ar dukra, – šyptelėjo A. Čekuolis. – Todėl keliauti lengviau nei savo kojomis.“
Tiesa, kelionės po Lietuvą taip netraukia. „Aš jau visur buvau Lietuvoje, man jau nelabai norisi – pasakoja rašytojas ir keliautojas. – Labiau norisi ankstyvą rytą, kai galva skaidri, o akys šviesios, atsisėsti prieš rašomojo stalo. Prieiti prie jo su lazda nėra sudėtinga, tai ne ramentai ir ne vežimėlis. Prieinu pasiremdamas lazda ir dešine ranka, įžiebiu šviesą, jei tai ankstyvas rytas, ir jei parašau nors dvi eilutes, jau esu laimingas. Kam man važiuoti į Užkukulius?“
Pasidomėjus, ar namuose A. Čekuolis turi daugiau įdomios veiklos be rašymo, jis tikino, kad rašymas – neišsemiamai įdomi veikla. „Kartais atsitraukiu nuo stalo, atsilošiu ir leidžiu mintims plūduriuoti, kartais ateina pusiau miegas, snūduriavimas, kai smegenys pačios dirba. Tai man daug įdomiau nei pinti pintinėles, megzti ką nors... Ne, man geriau, kai mintys dirba.“
Nauja knyga jau parašyta
Jau dvylika metų A. Čekuolis kasmet pristato po naują knygą. Vienais metais pristatė net dvi.
Dar pernai, prieš pristatydamas šįmet dienos šviesą išvydusią knygą „Teisuolių vakarienė“, A. Čekuolis kalbėjo apie kitos knygos planus. Šiuo metu ji jau parašyta. Kaip pasakojo A. Čekuolis, dabar knyga brandinama it vynas.
„Dabar ji padėta atsigulėti, – įvardijo A. Čekuolis ir paaiškino. – Žinote, kaip geras šveicariškas sūris arba iš vynuogių išspaustas vynas – dar ne vynas, tik kai pastovi ir iš statinės gauna kvapo ir skonio, tik tada ateina laikas išpilti jį į butelius. Taip ir tekstai. Užsidegimas visada karštas, kaip ir meilės reikaluose. Tai dabar ta atsistovėjimo statinėse stadija.“
Rašytojas teigė, kad visuomet randa, ką pataisyti, kai praėjus pusmečiui dar kartą paskaito savo tekstą. „Aš apstulbstu, nusigąstu, koks jis blogas, – šyptelėjo A. Čekuolis. – Nors ne visada. Nieko šiame darbe „visada“ nebūna. Kartais labai patinka, bet rečiau. Dažniausiai labai nepatinka.“
A. Čekuolis atviras – tekstus ir taiso, ir perrašinėja. „Iš pradžių pradedu taisyti, o paskui, spjovęs, imu perrašinėti visą tekstą. Siužetas, intriga lieka ta pati, tik išpildymas kitoks, kitokie žodžiai, prireikia sąmojo. Čia kaip druska į sriubą – bent trupučio“, – kalbėjo žurnalistas.
Beje, DELFI A. Čekuolis atskleidė ir būsimos knygos pavadinimą – „Kur velnias nenešioja“. „Jeigu nepersigalvosiu“, – pridūrė rašytojas. Šioje knygoje skaitytojų lauks devynios apysakos.
Knygą pradeda rašyti tik žinodamas tris dalykus
„Kol knyga „Kur velnias nenešioja“ yra nusistovėjimo stadijoje, rašau kitą. Ji irgi susidės iš apysakų, – tvirtino rašytojas. – Aš pradedu rašyti tik tada, kai man atrodo, kad tema yra labai svarbi, kad tema yra nauja, kad tokia tema nebuvo niekur rašoma. Tada aš užsidegu, bet suprantu, kad reikia viską iškloti. Jei turiu daug minčių, tai jos bus dar geriau išklotos, jei jos bus dvidešimtyje ar trisdešimtyje mašinraščio puslapių.“
Beje, A. Čekuolis įvardijo, ko reikia, kad pradėtų rašyti knygą: „Pradedu rašyti tada, kai turiu sugalvojęs antraštę, pirmą eilutę ir paskutinę pastraipą. Kai turiu šiuos tris dalykus – arkliukas jau būna pažabotas. Tada arkliukui reikia duoti vandens, pašaro ir tada jau gali sušerti per strėnas, kad jis neštų ir žvengtų nešdamas.“
Aštuoniolika knygų parašęs autorius teigia, kad kas kartą svarbiausia – tema, apie kurią kalba skaitytojams. „Kai žiūriu mūsų televiziją, matau, kad labai ilgai kalbama apie mums normalius dalykus, bet visiškai neįdomiai man kaip žiūrovui. Nekelia jokio klausimo. Nenoriu, kad mano kukli kūryba būtų vertinama tokiais pat žodžiais, – teigė A. Čekuolis. – Tik tada užsidegu, jei tema – svarbi.“
Apysakose – tikrų žmonių tikros istorijos
Rašytojas ir keliautojas A. Čekuolis pasakoja, kad jo apysakose – tikros tikrų žmonių istorijos. Štai vienoje aprašytas jos dukters nuotykis.
„Mano dukra nardo su deguonies balionais. Nardydama su savo grupe ji rado tuštumą žemėje. Plaukdama jūroje vandeniu rado angą, plaukė tenai ir išplaukė į orą. Bet tai nebuvo paviršiaus oras, tai buvo pūslė žemėje. Tuo metu pasišvietė prožektoriukais ir pamatė, kad liko vos dvi atmosferos – nebūtų užtekę išplaukti atgal per ilgą ir painų kanalą į atvirą jūrą, kur paliktas jų laivelis. Jai kažkas siūlė atiduoti savo balioną, bet kas tada bus su tuo žmogumi? Ji privertė savo draugus plaukti atgal ir liko viena tamsoje, iki kaklo vandenyje, požeminėje pūslėje. Bet nesakysiu, kuo baigėsi apysaka, nes tada nenorėsite skaityti“, – intrigavo A. Čekuolis.
Tiesa, skaitydami šią apysaką nerasite tikro A. Čekuolio dukros vardo, ji prašė jį pakeisti, tačiau situacija ir intriga išliko ta pati.
Kitame siužete „Piliakalnių Atlantida“ pasakojama apie dingusią didžiąją Lietuvą, besidriekusią iki Juodosios jūros. „Tai apie Jotvingių likimą“, – pasakojo A. Čekuolis.
Visą savo laiką rašymui skiriantis A. Čekuolis teigė, kad apie atostogas negalvoja. Esą apie jas ir nėra reikalo galvoti, nes jau seniai nebedirba „pagal etatą“, tad ir atostogauja tada, kai turi daug parašytų tekstų ar uždirbtų pinigų.
O pokalbio pabaigoje, dar kartą pabrėžęs, kad gyvena puikiai, A. Čekuolis pasidalijo ir palinkėjimu: „Linkiu, kad kiekvienas, sulaukęs tokio amžiaus kaip aš, jaustųsi taip pat puikiai.“