90-mečio dievdirbio dovana D. Grybauskaitei - A. M. Brazausko skulptūra su šautuvu ir šunimi

Šią vasarą 90-metį švęsiantį Didžiasalio dievdirbį Vaclovą Papšį su sūnumi ir anūku radome skulptūromis išpuošto namo kieme. „Tėviškei statysiu kryžių“, - DELFI sakė senolis, kuriam ranką spaudė pati prezidentė, iš Ignalinos dovanų parsivežusi jo išdrožtą Mykolo Algirdo Brazausko skulptūrą su šautuvu ir šunimi.

Paklaustas, kodėl D. Grybauskaitei dovanojo būtent A. M. Brazauską, senolis šypsojosi.

„Išdrožiau medžiojantį. Šauna, o šalia - šuo“, - sakė dievdirbys, kurio drožinių įvairovė ir siužetai žavi ne tik paprastus žmones, sodybą lankančius studentus, mokinius, bet ir profesionalius dailėtyrininkus.

Pusė skulptūrų išdalyta giminėms. Ir prezidentei viena. „Dovana tai dovana - ale ji man ranką spaudė“, - kalba devyniasdešimtmetis.

Į prezidentūrą Lietuvos vadovė parsivežė ir V. Papšio suklijuotą iškarpų albumą, į kurį jos atvaizdai pradėti rinkti dar gerokai iki prezidentavimo.

„Tikriausiai nubrukė kur kampan“, - juokiasi gražia Didžiasalio krašto tarme kalbantis ir į storus sąsiuvinius tarmiškus žodžius užrašinėjantis dėdė Vaclovas. Jo pastangas įvertino Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, už originaliausią darbą konkurse „Mano žodynas“ skyręs diplomą.

„Kol dar atmintis yra, sudariau naują, nes aną dariau skubotai, ne viskas buvo surašyta, - rodo tris savaites ranka rašytą storą sąsiuvinį. - Pagal abėcėlę surašyti žodžiai, kaip tėvai ir mes dar kalbėjom“.

Renka medžiagą apie R. Meilutytę

Pasak drožėjo, sūnus atneša glėbį laikraščių, jis įdomesnius straipsnius perskaito, paskui „prakarpinėja visokias nuotraukas“ ir suklijuoja.

Iškarpų albumai - teminiai. Tarp jų ir „Rūta Meilutytė. Ji apgynė garbę Lietuvos“, 2008 metais pradėtas klijuoti albumas „Mūsų moterys“. Meistro žodžiais, albumų - pilna spinta.

Paklaustas, ar gerai mato skaityti, senolis sako, kad viena akis jau silpna: „Bet skaitau, kur dėsies neskaitęs“.

Išdrožė altorių

Rimčiau drožti V. Papšys pradėjo sulaukęs pensijos. O štai smuiką į rankas paėmė vaikystėje.

„Kai man buvo 12 metų, brolis iš kaimyninio kaimo pasiskolino smuiką ir pagal jį padarė man smuikelį. Persikėlus gyvent Didžiasalin, kažkaip jis dingo. Paskui vaikai padovanojo: prie muzikos turėjau gabumo, tai gavau smuiką per 50 metų jubiliejų, o armoniką per šešiasdešimtmetį“, -prisiminė drožėjas.

Paprašytas pagroti mandolina, V. Papšys nesibrangina - ima instrumentą ir groja, o paskui aprodo, kokių tik grožybių nėra jo namuose. Dievdirbio rankomis išdrožtas altorėlis, prie kurio vietinės moterys rinkdavosi gegužinėm pamaldom, šventieji, kryžiai, visa garsioji Didžiasalio kapela „Šeimynėlė“ ir net miestelio choras.

„Altorėlį padariau, kai po Nepriklausomybės atgijo tikėjimas. Mano motina, kai gyvenome vienkiemyje, visada gegužės mėnesį namie ruošdavo altorėlį, prie kurio susirinkdavo kaimynai pamaldom. Naujais laikais vietinės moterys lyg apie tai užsiminė, pagalvojau, kad sumeistravosiu altorėlį. Prie jo susirinkdavo apie 30 kaimo moterų pamaldom: rožančių kalbėdavo, litanijas skaitydavo, maldas. Kai atidarė kunigas koplyčia miestelyje, tada nebeateidavo. Taip ir stovi”, - pasakojo drožėjas.

Krikščionybės 2000 metų jubiliejui dievdirbys namo kieme pastatė koplyčią. Kaip sakė DELFI pas meistrą palydėjusi ilgametė Didžiasalio kultūros namų vadovė Audronė Marčiulionienė, prie koplyčios dėdė Vaclovas vakarais mėgsta sėdėti apsuptas šventųjų.

Pridarė „visokių balvonų“

Dabar savo gimtajam kaimui - Galulaukiui - dėdė Vaclovas meistrauja didelį kryžių. Toje vietoje nelikę ne tik sodybos, bet ir jos pamatų, tačiau tėviškės vaizdas meistro atminty neišdilęs: „kaip savo namų neprisiminsi“.

Paklaustas, kas virino ir šlifavo kryžiaus metalinę dalį, V. Papšys rodo į save: „Šitas senis darė, ant suoliuko sėdėdamas”.

Braižyti „kryžiaus figūras“ senolis pradėjo praėjusiais metais. „Dar nesirgau tada, o lapkričio mėnesį apsirgau, tai 6 mėnesius gulėjau lovoj, nieko nedirbau, tik gegužės mėnesį vėl jį pradėjau krapštyt”, - paaiškina meistras ir priduria, kad darbas myli kvailį, o kvailys - darbą.

„Pridaryta čia mano visokių balvonų. Šventas Juozapas, kuris stovėjo koplytėlėj, moters skulptūra, „Mis“, - rodo auksinių rankų žmogus.

Kol dirbo nebuvo laiko drožti

Vienas iš dviejų Didžiasalyje gyvenančių jo sūnų - Alfredas Papšys DELFI pasakoja, kad drožia tik tėtis, o sūnūs ir anūkai labiau padeda prie geležies. „Jis pirmiau pasidaro piešinį, brėžinį suplanuoja, sugalvoja iš ko darys - metalo ar medžio - ir daro“, - sako bagažinėje kryžiui medienos atvežęs meistro sūnus.

V. Papšys vaikų pagalbos neprašo. Tačiau šie patys susipranta: „Matai, kad jau kažką sugalvojo ir tylom, tylom daro. Kai reikia padėti, tai padedi“, - pasakoja Alfredas, prisimindamas laikus, kai mama dar buvo gyva, bet labai sirgo ir ant patalo gulėjo. Tada jis matydavo kuriantį pečių tėvą, kuris nuo ketvirtos valandos ryto, kol verda bulvės paršams, drožia.

„Kol buvo jaunesnis, laikė daugiau gyvulių, todėl drožyba neužsiiminėdavo. Rimčiau pradėjo dirbti išėjęs į pensiją. Dabar dalyvauja parodų atidarymuose, kitur, kur kviečiamas“, - pasakojo meistro sūnus.

90 metų jubiliejų Didžiasalio dievdirbys švęs rugpjūčio 18 dieną. „Mes visi rugpjūtiniai: ne tik tėvas, bet ir aš rugpjūtinis, mano sūnus ir žmona irgi gimę rugpjūtį. Kai pradėsim švęst, gal ir pamirsim bebaliavodami“, - juokauja Alfredas, Didžiasalio gyvenvietę vis pavadindamas Gamykla. Paklaustas, kodėl, sako: „Didžiasalis tai kaimas, o gyvenvietė nuo seno pakrikštyta Gamykla. Taip ir liks“.

Senojo Didžiasalio kaimo gyventojai, pasirodo, vietinių irgi vadinami ne didžiasaliečiai. „Mes - saliniai. Kai nueidavom į šokius, sakydavo: pašaliniai į šonus, saliniai - krūvon“, - prisimindamas jaunas dienas pasakojo Alfredas Papšys.