„Bėda, kad A. Čekuolis yra tas retas atvejis, kai senas žmogus ekrane įkūnija senatvę, kurios Lietuvoje beveik nėra, nes senti Lietuvoje yra tragedija. O čia ir kaklaskarė, ir kostiumas“, – kilusias diskusijas dėl A. Čekuolio apibūdino L. Žigelytė.
L. Žigelytė pasakoja tokį įspūdį apie senatvę Lietuvoje susidariusi dėl neseniai čia praleistų vienerių metų. Sparčiai progresuojant tėčio demencijai dėl Alzheimerio ligos, ši pristabdė savo doktorantūros studijas ir grįžo pabandyti padėti jam ir jį prižiūrėjusiai mamai adaptuoti buitį: rasti dienos centrą, išsiaiškinti, kokia galima socialinė pagalba ir pašalpos dėl neįgalumo.
„Vilniuje viskas – nuo troleibusų, vežančių keleivius lyg malkas ir nenaudojančių žemagrindžiuose esančių platformų – iki subyrėjusių Justiniškių šaligatvių ir kosminių biurokratinių reikalavimų socialinėms išmokoms atrodė nepritaikyta senstančiam kūnui, senstančiam vyrui, be to, darbo klasės vyrui. Štai iš čia išplaukia mano pastaba apie A. Čekuolį, kuris, būdamas 80-ties, reprezentuoja daugeliui labai įspūdį darančią senatvę“, – DELFI kalbėjo L. Žigelytė.
Pašnekovė neslepia: tėvams pasisekė, kad emigracijoje gyvenanti kita dukra visada padėjo finansiškai. Taip pat tėvams padėjo metams į Lietuvą grįžusi Lina: rūpinosi, kur rasti socialinius darbuotojus ar padoresnę slaugos ligoninę. „Per tuos metus Lietuvoje, po beveik dešimtmečio gyvenimo emigracijoje, labiausiai pribloškė, kad vyriškumas Lietuvoje niekaip nepatenka į tas orbitas, kuriose kalbama apie negalią, ligas, mirtį, slaugą. Tai temos, kurios yra neišvengiama gyvenimo dalis, išmokanti mus rūpintis savimi, taip pat ir kitais. Vyriškumas tradiciškai siejamas su stiprybe, galia, dominavimu. Prisimenu, sėdime su tėčiu poliklinikoje, o eilėje laukiančios moterys murma: „Lyg ir atrodo sveikas, ko jis čia laukia“, – kalbėjo L. Žigelytė.
Ji vardija, kad Vilniuje nė vienoje ligoninėje nebuvo gerontopsichiatrijos skyrių vyrams – tik moterims. Pašnekovė daro išvadą, kad kultūriškai mums dar labai sunku sieti vyriškumą su silpnumu, bendruomeniškai teikiamos slaugos poreikiu. Jos manymu, taip yra dėl po nepriklausomybės Lietuvoje išplitusios neoliberalizmo logikos, kur nuolat demonstruoti entuziazmą darbui, būti pasiekiamam ir veikliam yra būtina siekiant išlikti.
L. Žigelytė pastebi, kad net sovietmečiu kine ir literatūroje būta apstu sužalotų, laisvai judėti negalinčių, prie lovų prikaustytų vyrų. Kaip rašo viena amerikiečių tyrėja, šitie byrantys vyrų kūnai apnuogina neadekvačius sovietinės sistemos reikalavimus. „Kalbant apie senatvę Lietuvoje, akis drasko kraštutinumai, kaip ir daug kur Lietuvoje. Viena vertus, senti be pinigų Lietuvoje galima tik priešui palinkėti, nes socialinė sistema neveikia. Kita vertus, vyresnio amžiaus žmonės vis vadinami „senjorais”, „senoliais“ – tarsi būtų nebūtos kunigaikštystės privilegijuota klasė“, – dėsto ji.
Pašnekovės nuomone, šiuos terminus reikia iš vartosenos kuo greičiau vyti lauk: jie tik mitologizuoja senatvę, užuot skatinę apie ją mastyti kaip apie labai apčiuopiamą dalyką su specifiniais norais ir poreikiais.
Psichiatrė: žmonės galvoja, kad jų senatvė bus kitokia
Gydytoja psichiatrė psichoterapeutė Rasa Ruseckienė patvirtina L. Žigelytės įžvalgas: šioje srityje situacija sunki ir sudėtinga. R. Ruseckienės teigimu, specializuotos pagalbos vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems psichikos sutrikimais, taip pat ir Alzheimerio liga, tikrai trūksta.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre veikiantis gerontopsichiatrijos skyrius skirtas tik moteriškos lyties pacientams. Specializuotos pagalbos vyresnio amžiaus vyrams, sergantiems psichikos sutrikimais, trūksta. Buvo bandymų Vasaros ligoninėje atidaryti mišrų skyrių, tačiau ši iniciatyva užslopinta.
„Pats požiūris į senatvę Lietuvoje yra ydingas – visos institucijos, mano manymu, skiria minimaliai dėmesio šiai amžiaus grupei, ypatingai sergantiems demencijomis“, – kalbėjo R. Ruseckienė, priklausanti Europos ilgalaikio gydymo ir slaugos tarybai (ELTECA).
Psichiatrė aiškina, kad ELTECA labai daug dėmesio skiria paslaugų gerinimo, gydymo, požiūrio keitimo bei tiek stacionarinės, tiek ambulatorinės pagalbos užtikrinimui Rytų Europos šalyse. Vyksta daug mokymų, skirtų geontopsichiatrams, gerontologams, šeimos gydytojams, tačiau Lietuvoje susidomėjimas tuo minimalus. „Prieš keletą metų norėta uždaryti ir vienintelį gerontopsichiatrijos skyrių Vasaros ligoninėje, kurio visas personalas buvo ketverius metus apmokomas šioje srityje dirbančių Anglijos ir Olandijos specialistų, sukurta išties tinkama pagalba ir gydymas.
R. Ruseckienės tvirtinimu, buvo kreiptasi į Sveikatos apsaugos ministeriją, kalbėta su tuometiniu ministru Vyteniu Andriukaičiu, pateikta statistika ir esama senėjimo problema Lietuvoje. „Tačiau panašu, kad visi galvoja, kad bus amžinai jauni ir jų senatvė bus kitokia. Deja, nebus. Jei nepradėsime keisti požiūrio ir užtikrinti normalios pagalbos bei informacijos, galimybės anksti diagnozuoti demencijas, nesudarysime sąlygų gydytis, tikrai orios senatvės mes neturėsime“, – konstatuoja gydytoja.
Jos pastebėjimu, daugeliu atvejų dabartinis požiūris remiasi tik seno sergančio žmogaus patalpinimu į slaugos ligonines, kurių skaičius vis didinamas. Nors, sako R. Ruseckienė, realiai jie ten atvyksta tik baigti savo gyvenimą. „Žinoma, reikalinga ir tokia paslauga, bet, kalbant apie demencijas, tikrai yra ir kitokia pagalba, kuri padeda ir pacientui, ir šeimai. Kalbu apie dienos centrus. Mano žiniomis, yra tik vienas Fabijoniškių dienos centras, skirtas psichikos sutrikimais sergantiems vyresnio amžiaus žmonėms. Čia toks pacientas gauna įvairiapusę pagalbą – laiką, pagal savo galimybes, leidžia aktyviai, daro mankštas, bendrauja su žmonėmis, dalyvauja įvairiose užimtumo terapijos grupėse, kas leidžia jam jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu“, – kalbėjo R. Ruseckienė.
R. Ruseckienė dalyvavo ne viename Europos Alzheimerio asociacijos tyrime. Šios ligos atvejų daugėja geometrine progresija, jau dabar demencijomis pasaulyje serga 36 milijonai žmonių. Europoje 15 proc. vyresnių nei 60 metų žmonių turi psichikos sutrikimų.
„Kaip matome, skaičiai įspūdingi. O kokia tiksliai statistika yra Lietuvoje? Kur yra ankstyva demencijų diagnostika ir patikra, kai tuomet dar ir medikamentiškai gali padėti žmogui. Labai gaila, tačiau pas mus vyresnis žmogus yra iš ties nuvertinimas ir atrodo nevertas nei pagalbos, nei tinkamo dėmesio“, – kalbėjo psichiatrė, raginanti ministeriją kalbėtis su specialistais ir atkreipti dėmesį į šią problemą.