Tačiau dabar, sako jis, Lietuvos visuomenė ir politikai jau susivokė. Maža to – profesionalai iš Vakarų į lietuvius kreipiasi patarimų.
DELFI interviu su A. Matoniu – apie informacinius karus, jaunus žmones LRT eteryje, Lietuvos žiniasklaidą bei prekės ženklą „Panorama“.
– Iki Jums tampant Naujienų tarnybos vadovu, buvo dažna vadovų kaita, jų išėjimą lydėdavo skandalai. Tada atėjo A. Matonis ir čia dirba jau 8 metus. Kaip tai atsitiko?
– Galima sakyti, karma. Pats pirmas mano darbas buvo LRT radijo laidų užsieniui naujienų redakcijoje. Čia praleidau 6 metus. Dirbant čia, redakcijos branduolys su partneriais Latvijoje ir Estijoje sutvėrė pirmą nepriklausomą, privačią naujienų agentūrą Rytų ir Vidurio Europoje – BNS.
Joje pradirbau 16 metų. Man atrodo, žiniasklaidoje retai žmonės kada tiek ilgai viename darbe dirba. Jau po 10 metų pradedi galvoti – gal užsisėdėjau, ar dar galiu būti kažkam naudingas ir reikalingas. Tada staiga tave kažkas nustebina su pasiūlymu, ilgai svarstai ir galvoji – tiek atiduota jėgų, darbo, energijos, viskas savo rankomis kurta – gal dar neisiu. Kai atsisakai pasiūlymo, galvoji – durnas, gal tai buvo paskutinė proga pasinaudoti proga ir kažką pakeisti.
Aš jau anksčiau buvau gavęs pasiūlymą ateiti į LRT iš ankstesnių generalinių direktorių – tiek Valentino Milaknio, tiek Kęstučio Petrauskio – bet po ilgesnių dvejonių (ta mano inercija!) jų atsisakiau. Tačiau Audriui Siaurusevičiui nepajėgiau atsispirti, jam akcentavus žinių svarbą kanale ir sutapus požiūriui į jų kertinius prioritetus. Eidamas čia ir žinodamas dažną darbuotojų kaitą, mintyse sau buvau užsibrėžęs tikslą bent jau nesumušti trumpalaikiškumo rekordo. Bet atrodo, kad artėju ilgaamžiškumo rekordo link. Bet niekada nežinai, kada tau gali pasakyti ačiū ir sudie.
– Kas šiandien yra LRT Naujienų tarnyba? Kiek originalaus eterio per dieną sukuriate?
– Šiandien Naujienų tarnyboje yra apie 100 žmonių, dalis mums talkinančių žmonių dirba pagal autorines sutartis, kas nebūtinai reiškia darbą 365 dienas per metus. Žurnalistų – redaktorių, korespondentų, laidų vedėjų – apie 40. Be centrinės būstinės, turime regioninius biurus Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Alytuje.
Tai yra maždaug 7 valandos transliacijų darbo dienomis – pradedant 6 val. ryte su „Labu rytu”, baigiant naktinėmis žiniomis jau po vidurnakčio. Pačių žinių laidų per dieną būna apie 12, jos trunka nuo 5 iki 45 minučių. LRT – daugiausia žinių transliuojantis kanalas Lietuvoje. Taip pat ir Baltijos šalyse.
– LRT Naujienų tarnyboje itin daug jaunimo. Ar čia todėl, kad pigiau, ar tiesiog suteikiate galimybę augti jauniems žmonėms?
– Vienareikšmiškai atmetu argumentą, kad pigiau. Jokiu būdu. Aš labai džiaugiuosi, kad jaunimas čia ateina. Kartais susiduriame su nuomone, kad LRT televizija – pagyvenusių žmonių televizija pagyvenusiems žmonėms. Mūsų komanda rodo, kad jokiu būdu taip nėra.
Man pačiam su amžiumi vis mažiau norisi skirstyti visuomenę į jaunus, senus, pagyvenusius. Viena vertus, šiandien jaunas po 5 metų bus vadinamas pagyvenusiu ir taip toliau. Kita vertus, kokių skirtingų žmonių yra – kartais 20-metis neturi ambicijų, polėkio, fantazijų ir jo akiratis tiek siauras, kad negalėtų lygintis su 50 ar 60-mečiu, kuris turi energijos, sumanymų, platus jo susidomėjimo akiratis.
Mes mielai priimame jaunus žmones, čia einančius atlikti praktikos. Tiek iš Žurnalistikos instituto, tiek iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, tiek ir kitų universitetų. Jeigu jiems atsilaisvina darbo vieta, pirmiausia žiūrime į juos, nes per praktiką pamatėme jų gerąsias ir silpnąsias savybes.
– Ar atlyginimų prasme galite konkuruoti žiniasklaidos lauke, ar LRT darbuotojus pirmiausia vilioja ne uždarbis, o kiti dalykai?
– Patį klaikiausią laikotarpį išgyvenome 2009-2011 m., kada visą Lietuvą purtė ir slėgė ekonominė krizė, o finansavimas nacionaliniam transliuotojui buvo dramatiškai sumažintas, kur kas labiau nei kitoms iš biudžeto finansuojamoms institucijoms. Tada būtent dėl finansinių sumetimų iš mūsų išėjo keletas žmonių – jiems komercinė televizija arba kitos komercinės struktūros pasiūlė gerokai konkurencingesnius atlyginimus.
Tačiau praėjus porai metų, kada pradėjome pamažu atsigauti po krizės, o atlyginimai dar nebuvo atsigavę, nepaisant to, keletas žmonių sugrįžo ir buvo pareiškę norą sugrįžti. Finansiniai dalykai labai svarbu, tačiau išėję iš čia žmonės ypatingai įvertina žurnalisto nepriklausomumą. Mes nesame susaistyti jokiais finansiniais interesais, neturime jokio savininko, kuris galėtų diktuoti savo požiūrį. Mes turime Bibliją, kuri vadinama Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksu, LRT įstatymą ir kitus.
– Šių dienų kontekste daug diskutuojama apie cenzūrą, propagandą, melagingas naujienas. Ar tai iššūkis?
– Tai veikiau ne iššūkis, o mūsų kasdienė rutina. Ši Naujienų tarnyba melagingomis naujienomis domėjosi, tiksliau, dirbo mėgindama jas dekonstruoti ir atskleisti jų kūrimo mechanizmus bei tikslus gerokai anksčiau negu informaciniai karai atėjo į mūsų politikų ir valstybės vadovų kalbėseną ir kasdienę vartoseną. Buvo metas, kai iš mūsų žinių siužetų, analitinės „Savaitės“ laidos siužetų kartais žmonės net pasišaipydavo, įskaitant ir vadovus, kad jūs užsiciklinote apie informacinius karus, Rusijos skleidžiamą dezinformaciją. Jiems atrodė, kad mes truputėlį perspaudžiame.
Noriu pasakyti, kad čia dirbančių žmonių ir mano regos lauke tie dalykai atsirado gerokai anksčiau nei apie tai pradėta kalbėti valstybiniu lygiu. Dabar būtų juokinga neigti ir abejoti informacinių atakų prieš Lietuvą ir kitą laisvąjį pasaulį egzistavimu ir grėsmėmis, bet palyginti neseniai buvo ir kitas metas. Nemaža dalis mūsų politikų praregėjo tik po Rusijos agresijos prieš Ukrainą.
Iš pradžių reikėjo laiko, kad Lietuvos visuomenė ir politikai susivoktų, kad tai nėra juokai – mes iš tikrųjų esame nuolatiniai atakų taikiniai ir tam reikia ruošis, reikia mokytis atakas atremti. Lygiai taip pat paskui reikėjo įrodinėti mūsų vakariečiams partneriams – kad mes nesergame paranoja, nesame rusofobai ir mūsų nekankina skaudi istorinė patirtis. Net ir dabar, kada susitinki ar su karybos, ar su politikos, ar su kontrpropagandos profesionalais iš Vakarų, jau jie žiūrėdami tau į akis sako – gerai gerai, mes žinome, kad tada klydome ir buvome neteisūs, dabar papasakokite mums, kaip su tuo dorojatės ir patarkite mums.
– LRT vienu metu buvo vienintelis transliuotojas Europos Sąjungoje (ES), neturintis korespondentų Briuselyje. Kokia dabar galimybė atsidurti karščiausiuose pasaulio taškuose?
– LRT turėjo biurą Briuselyje iki finansų krizės 2009 m. Visiškai nukirtus finansavimą, pasirinkimas buvo tik toks – arba mes išlaikome biurą Briuselyje, bet atsisakome visų regioninių biurų, arba atvirkščiai. Sprendimas atsisakyti biuro Briuselyje buvo labai skausmingas, tačiau tam padėjo suvokimas: atsisakę savo regioninių biurų, mes iš esmės tampame Vilniaus, o ne visos Lietuvos, televizija. Juk niekas kitas mums informacijos iš regionų nepatieks.
Tačiau informacijos iš Briuselio niekada netrūko ir netrūksta. Mes prenumeruojame didžiausias pasaulio naujienų agentūras, esame Europos transliuotojų sąjungos (EBU) mainų programos dalyviai ir smarkiai prisidedame prie bendro katilo teikdami jiems savo siužetus. Kitaip tariant, informacijos iš Briuselio nestokojame.
Pasitaisė mūsų finansinė padėtis, bet pasaulis per tą laiką irgi nestovėjo vietoje. Aš manau, kad jei mes dabar užsibrėžtume atidaryti biurą Briuselyje, labai nudžiugintume mūsų diplomatus ir valstybines institucijas. Tačiau galbūt išlaikydami biurą Briuselyje smarkiai apribotume savo galimybes blaškytis po pasaulį kitur. O dabar, kai kelionės smarkiai atpigusios, kai mūsų naudojamos technologijos leidžia gyvai pasijungti iš bet kurios pasaulio vietos, kur tik yra 3G internetas, kada galime siužetus perduoti iš bet kur, kur yra internetas, aš manau, kad žymiai racionaliau nenusėsti patogioje sostinėje Briuselyje, kad ir kiek reikšmingų dalykų ten vyktų – kur kas svarbiau lakstyti ten, kur tuo metu vyksta svarbiausi dalykai. Ar tai būtų rinkimai JAV, ar teroro aktas Paryžiuje, ar „Brexit“ referendumas Britanijoje, ar karas Ukrainoje. Mes visur čia buvome.
Aš be galo norėčiau sulaukti meto, kada turėsime savo biurus Briuselyje, Niujorke, Berlyne, Paryžiuje, Maskvoje, jei pastarojoje dirbti kažkada iš viso bus įmanoma. Deja, kol kas tokių galimybių tikrai neturime. Ir jei būtų mano valia, pirmas atidarytas biuras būtų Vašingtone. Mano supratimu, ten priimami sprendimai, kurie turi reikšmę mums ir visam pasauliui.
– Pakalbėkime apie televizijos ateitį. Kada žinios išsikraustys į internetą? Kiek likę žiūrovų, kurie kasvakar, 20.30 val., susėdę prie televizijų laukia „Panoramos“? Kokią televizijos žinių ateitį matote, kada keičiasi žinių vartojimo formos?
– Man liežuvis jau vertėsi pašmaikštauti, kad tikiuosi tokios dienos nesulaukti. Bet nėra ko apsimetinėti. Mano supratimu, pernelyg sureikšminama šių procesų problematika. Jie vyksta ir niekur nedings. Bet aš esu iš tų, kurie sako, kad transliavimo platforma nelabai lemia turinį. Ir kai žmogus sako, kad televizija nunyks, aš televizoriaus nežiūriu, man televizija neegzistuoja – žmogus nesusimąsto, kad žiūri televiziją, tik kompiuteryje. Tai ta pati televizija.
Man asmeniškai visai nesvarbu, ar žmonės „Panoramą“ žiūrės juodai baltame televizoriuje, ar dideliame LCD ekrane, ar savo planšetėje, ar savo telefone. Jis vis tiek matys šito transliuotojo Naujienų tarnybos parengtą žinių laidą. Koks skirtumas, per kokią platformą?
Mes kartais nesuvokiame, kad revoliucija jau įvyko. Ir įvyko be dramatiškų ar tragiškų sukrėtimų. Štai aš pats seniai pastebėjau, kad nebežiūriu tiesioginių transliacijų – skaitmeninė televizija suteikia man galimybę atsisukti ir žiūrėti patogiu laiku kitų televizijų žinių laidas, filmus. Ar jis labiau televizorius, ar kompiuteris? Ar tai reiškia, kad aš nežiūriu televizijos?
Taip pats ir su mūsų „Mediateka“, kurios lankomumas nuolat auga. Praėjusiais metais pasaulyje televizija tebebuvo pati populiariausia žiniasklaidos priemonė, taip pat uždirbanti daugiausia pinigų iš reklamos.
– Buvote vienas BNS įkūrėjų 1992 m. Kaip, žvelgiant nuo nepriklausomos žiniasklaidos ištakų, šiandien atrodo Lietuvos žiniasklaida?
– Nieko nebuvo geriau sovietiniai laikais – dabar viskas kur kas geriau: žurnalistų technologiniai gebėjimai ir universalumas didesni, saviraiškos galimybės – kur kas didesnės, techninės galimybės – nepalyginamai geresnės. O per 27 atkurtos nepriklausomybės metus nekito tik pamatinės, privalomosios gero žurnalisto savybės – sąžinė, darbštumas, žingeidumas.
Klausimas, ką tu linkęs labiau vystyti ir akcentuoti – patyčias ar negatyvą, ar atvirkščiai – motyvaciją ar pozityvą. Aš turiu galvoje tiek požiūrį į darbuotojus, tiek į transliuojamos informacijos srautą. Visada pasisakiau apie progresą ir man žymiai įdomiau rengti žinias apie progresą, pozityvią ateitį, o ne gręžimąsi atgalios, prisirišimą prie natūrinio ūkio. Aš noriu, kad LRT žinios kalbėtų ne apie skiepų žalą, o mokslu patvirtintų laimėjimų naudą žmonijai.
Nesuprantu politikų neryžtingumo imtis ambicingų projektų, tokių, kaip atominė jėgainė, nesuprantu jų noro lįsti į piliečių patalus aiškinat, kas yra tikroji šeima, nesuprantu pasipriešinimo vaikų lupimui, nesuprantu užsispyrimo neleisti savo valstybės piliečiams rašyti savo vardų ir pavardžių taip, kaip jiems priklauso nuo prigimimo.
Pagal žiūrimumą mūsų žinios – trečios Lietuvoje. Kartais mūsų klausia, kodėl mūsų žinios negali būti tokios geros kaip kitų kanalų. Aš esu įsitikinęs – mūsų žinios yra geresnės. Kad ne visiems patinka, kitą kartą reikėtų galvoti ne tik apie turinį, bet galbūt auditorijos lūkesčiai ne visada orientuoti į informaciją. Kada įvyksta dramatiniai sukrėtimai, visi jungiasi LRT žinias, kada vyksta rinkimai, visi jungiasi LRT žinias. Galbūt kasdieniame gyvenime žmonės pavargta nuo rimtų naujienų ar nuo informacijos srauto, kurį kiaurą dieną gauna iš LRT.
Bet ir į Džordanos Butkutės ar „Sel'o“ koncertą susirenka daugiau žmonių nei į Donato Katkaus. Ar tai reiškia, kad D. Katkaus produkcija prastesnė ar mažiau reikalinga?
„Panorama“ yra labai žinomas, vertingas ir įpareigojantis „prekės ženklas“. Tokio svorio „prekės ženklai“ kartais pradeda gyventi savarankišką gyvenimą. Pastarojoje Vilniaus knygų mugėje buvo progų viduj nusišaipyti, kad tokiam „prekės ženklui“ užtektų išleisti tualetinio popieriaus ruloną, ar įrašyti į vinilą skalbyklės garsus – vis tiek tiražą išpirktų ir dar autografų prašytų. Tačiau tik vieną kartą. Antrą kartą toks triukas nepraeitų. Nenoriu, kad toks likimas ištiktų „Panoramos“ „prekės ženklą“. Ir tai skatina neužsiliūliuoti ant ankstesnių jos kūrėjų laurų, stiprinti modernaus, patikimo, sąžiningo ir objektyvaus transliuotojo reputaciją, būti atviriems naujovėms ir padėti joms skintis kelią į gyvenimą valstybės ir visuomenės labui.