Skraidyklės pavojų kelia ne tik valstybės saugumui
Bepiločių orlaivių asociacijos vadovas Antanas Gedvilas atkreipia dėmesį, kad bepiločių orlaivių galimybės plačios. Viskas, anot jo, priklauso nuo to, kokia įranga įtaisytą orlaivyje ir kas tą orlaivį valdo. „Tai priklauso nuo to, kokia technika įdėta, kokie jutikliai, kokios kameros. Jie gali surinkti gana daug informacijos, bet tai priklauso nuo to, kas jame įdėta, kas renka tą informaciją“, – nurodo A. Gedvilas.
Jo teigimu, yra veiksmų, kuriuos galima panaudoti, norint skraidyklėms pakenkti, tačiau dauguma jų, Bepiločių orlaivių asociacijos vadovo tvirtinimu, negalima naudoti. „Tokie veiksmai gali būti tiesiog šaudymas, bangų slopinimas ir kt., tačiau visi šie veiksmai gali pakenkti ne tik skraidyklėms, bet ir kažkam kitam. [...] Apie šaudymo pavojus nekalbėsiu, nes tai visiems aišku. Jei bandytume slopinti signalą, jis būtų nuslopintas ir visoms kitoms priemonėms, kurios naudoja tokią sistemą. Tai gali būti ir greitoji pagalba ar kitos tarnybos“, – aiškina A. Gedvilas.
Jis priduria, kad galimybė perimti skraidyklę su kitu pultu, teoriškai yra, tačiau praktiškai tai įgyvendinti labai sunku. A. Gedvilo teigimu, perimti skraidyklę techniškai labai sudėtinga, nes dabar naudojamas skaitmeninis koduotas valdymas. „To padaryti praktiškai neįmanoma“, – tikina A. Gedvilas.
Anot jo, skraidyklės kelia problemų ne tik dėl to, kad skraido virš pasienio ruožo ir jų neįmanoma perimti. A. Gedvilas nurodo, kad bepiločiai orlaiviai, skrisdami žemai gali surinkti daug informacijos, o skrisdami labai aukštai – kelti pavojų aviacijai.
„Skraidyklės skridimo aukštis nėra labai svarbus, tačiau, kuo žemiau jis skrenda, tuo tikslesnę informaciją gali surinkti. Problema ta, kad jie aukštai skrisdami gali kliudyti kitai aviacijai, sukelti didelių pavojų, nes jų niekas nemato“, – sako A. Gedvilas. Šių orlaivių nefiksuoja radarai, ne skraidyklių masė per maža, kad atspindėtų radaro spindulius, priduria pašnekovas.
Teisinė bazė žengia pirmuosius žingsnius
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Paulauskas neatmeta, kad skraidykles, vis dažniau pasirodančias Lietuvos pasienyje, galimai naudoja baltarusių specialiosios pajėgos. „Manau, tikrai negalima to atmesti. Skraidymo intensyvumas, skraidymas virš objektų, galimybės tiksliai nustatyti jų priklausomumą nebuvimas rodo, kad jie gali rinkti ir žvalgytinus duomenis“, – atkreipia dėmesį A. Paulauskas.
Anot jo, taip pat negalima tvirtinti, kad teritorija, virš kurios skraidoma, nėra įdomi. „Kariniu požiūriu apskritai labai sunku pasakyti, kas neįdomu ar kas galėtų nedominti karinių žvalgybų. Mes nežinome jų planų, kodėl taip daroma. Skraidyklės labai plačiai naudojamos kariuomenėje, šnipinėjant“, – sako A. Paulauskas.
Jis akcentuoja, kad skraidykles gali naudoti ir kontrabandininkai, tačiau tai vis tiek reiškia, kad pasienyje vykdoma žvalgyba – kontrabandininkai tikrina, kurie pasienio ruožai tuo metu saugomi. „Kiek suprantu, pagrindinis klausimas yra toks – ar mes turime galimybių uždrausti, numušti ar kitokiu būdu šią skraidyklę nusodinti ant žemės. Šiuo metu pasaulyje iš tikrųjų kuriama tokia „antidrono“ arba „antrinoninė“ sistema. Ji gana brangi. Kalbama, kad viena tokia sistema gali kainuoti ir milijoną JAV dolerių, tačiau su tokiomis sistemomis jau dirba Prancūzija, JAV, Jungtinė Karalystė“, – tvirtina A. Paulauskas.
Pasak jo, įdiegus tokią sistemą, būtų galima, nepažeidžiant skraidyklių, jas nutupdyti ant žemės ir išsiaiškinti, kas daugiau informacijos, pavyzdžiui, kas tas skraidykles siuntė. Tačiau tai padaryti kliudo ne tik finansų trūkumas, bet ir netinkama teisinė bazė.
„Teisinė bazė pas mus žengia, galima sakyti, pirmus žingsnius. Civilinės aviacijos administracija 2014 m. parengė bepiločių orlaivių naudojimo taisykles, [...], bet administracinės atsakomybės Seimas dar nenustatė, nors projektas Seime svarstomas“, – pabrėžia A. Paulauskas.
Jis primena, kad galioja oro erdvės organizavimo taisyklės, kuriose nurodoma, kad virš svarbių objektų, tarp kurių minimas ir pasienis, negali be suderinamumo pranešimo negali skraidyti jokie orlaiviai. „Akivaizdu, kad teisinę bazę reikia dar tobulinti ir pildyti, nes, kai tik susiduriame su kažkokiu konkrečiu atveju, matome, kad trūksta teisinės reglamentacijos“, – pripažįsta A. Paulauskas.
Siūlo atkreipti dėmesį, ar bepiločiai orlaiviai – kariniai
Gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis akcentuoja, kad labai svarbu atkreipti dėmesį į skraidančių aparatų, valdomų per nuotolį, įvairovę. Pasak jo, kariškiai taip pat eksploatuoja karines skraidykles, kurios technologiškai itin pažengę prietaisai.
„Jie skraido kitame aukštyje, kitokiais režimais. Tokio bepiločio orlaivio siuntimas į, sakykime, Lietuvos pasienį būtų kitos valstybės tam tikra karinė operacija. [...] Man atrodo, kad pastaruoju metu, kai pasieniečiai kalba apie orlaivių skraidymą pasienio rajonuose, vis dėlto dažniausiai turimos galvoje tos mėgėjiškos skraidyklės, kurios taip pat gali būti nepaprastai technologiškai pažangios“, – sako A. Matonis.
Jis priduria, kad ir mėgėjiškos skraidyklės gali nešti stebėjimo ar vaizdo fiksavimo įrangą. Anot gynybos apžvalgininko, mėgėjiški, bet pažangios technologijos skraidyklės gali kainuoti apie tūkstantį eurų ir jų įsigyjama vis daugiau.
„Tokių skraidyklių naudojimas yra [...] Civilinės aviacijos administracijos atsakomybės reikalas. Tai patenka į bet kokį teisinį reglamentavimą. Esmė ta, kad, žinoma, technologijos neleidžia šiuo metu nei tų skraidyklių perimti, nei jų užvaldyti, nutupdyti. Juos sunaikinti įmanoma tik fiziniu būdu“, – pabrėžia A. Matonis.