Praėjusią savaitę į viešumą išlindo slapta įrašyti buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pokalbiai su buvusiu „PKN Orlen“ pirmininku Jaceku Krawiecu, įrodantys, kad buvo rimtai svarstoma Rusijai, tiksliau – Putino sąjungininkui Igoriui Sečinui, parduoti „Orlen Lietuvą“, o Sikorskis ragino Kravecą paauklėti lietuvius, dar ir apdovanodamas juos tokiais epitetais kaip kalės vaikai, sukčiai, kvaili žmonės.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė, kad pagal tuometį bendradarbiavimą darąs išvadą, jog tie pokalbiai nėra labai nutolę nuo tikrovės.
Taip pat Lenkijos užsienio reikalų ministrams rūpi ir švietimo reikalai Lietuvoje. Lenkijos tema – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ su Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vadovu Andžejumi Pukšto.
– Sostinės mokyklų ir naftos temos nėra visiškai lygiavertės, bet jas sieja tai, kad ir vienoje, ir kitoje dalyvauja užsienio reikalų ministrai. Ar mes dėl to turėtume labai supykti, ar mūsų neturėtų gluminti, kad rodomas dėmesys iš dalies lyg ir mūsų vidaus temoms?
– Na, ką čia daug kalbėti, tie dvišaliai valstybiniai Lietuvos – Lenkijos santykiai yra labai specifiniai, ir, ko gero, kito tokio analogo mūsų užsienio politikoje nėra. Ir nėra didelė paslaptis, kad čia yra dar ir trečias „aktorius“ – Lietuvos lenkai.
Lietuvos lenkų klausimai, Lietuvos lenkų laikysena, problematika irgi turi įtakos tarpvalstybiniams dvišaliams santykiams. [...] Ir čia, be abejo, tada įžengia politiniai interesai.
– O tai, kad oficialioji Varšuva atsiribojo nuo R. Sikorsio pastabų, pareiškusi, kad tai neatspindi dabartinio Lenkijos vyriausybės požiūrio, reiškia, jog iš tiesų dabar yra visiškai kitoks požiūris į mūsų valstybę, nei buvo D. Tusko valdžios laikais?
– Čia yra tam tikras paradoksas. Daug kas tikėjosi, kad ateis nauja vyriausybė ir naujas prezidentas į Varšuvą, ir mūsų dvišaliams santykiams bus nauji šansai. Liepos pabaigoje jau buvo dveji metai, kai A. Duda tapo Lenkijos prezidentu, deja, per tuos dvejus metus ne kažin kas naujo ir įvyko. Ir toliau nevyksta oficialūs prezidentų vizitai nei į Vilnių, nei į Varšuvą. Nevyksta premjerų vizitai nei į Vilnių, nei į Varšuvą, neveikia parlamentinė asamblėja. Taigi, prezidentai ir premjerai susitinka kitose sostinėse.
– Bet susitinka
– Susitinka, bet tai yra ženklas, kad šituose santykiuose kažkas yra negerai.
Nėra artimesnio partnerio saugumo srityje – karinio ir energetinio – Lietuvai ir visai vidurio Rytų Europai, bet ypač Lietuvai, kaip Lenkija, kur visi svarbiausi saugumo ir gynybos tikslai absoliučiai sutampa. Čia Rusijos faktorius, energetinės nepriklausomybės faktorius yra pagrindiniai ir dominuojantys, kurie yra, buvo ir dar ilgai bus.
– Bet tam, kad mes iš tiesų būtume partneriai ne tik suvokdami, kad jais turime būti, bet realiai tokiais partneriais būtume, reikia išspręsti dvišalius klausimus. Jūs užsiminėte, kad yra švietimo problemų, bet dar viena problema yra lotyniškos raidės ir tai susiję su lenkiškų pavardžių rašymu. Ar jį įmanoma išspręsti šiuo metu, kai patys valdantieji – „valstiečiai“ nėra vieningos nuomonės?
– Kai šalia vyksta „Zapad“ karinės pratybos, kai V. Putinas visiškai neseniai lankėsi Picundoje Abchazijoje ir dar sykį pakartojo, kad jis neatsisako okupuotų Gruzijos teritorijų, kai saugumo problemų lygis yra tikrai labai aukštas, mes čia diskutuojame dėl raidelių, dėl švietimo problemų, dėl pasų, dėl Aušros Vartų atvaizdų. Čia, ko gero, yra ir mūsų istorinė problema, kurią turime genetikoje – kai yra daug stipresnių pavojų, daug grėsmių, mes parapijinių reikalų per tvorą dar vis negalime sutvarkyti.
– Bet be tų parapijinių reikalų mes iš tiesų niekaip negalime sutvarkyti. Ir, kai premjeras tik atėjęs iškart po rinkimų pareiškė, kad jis sieks perkrauti santykius su Lenkija, – tai ar jis pajėgus juos perkrauti?
– Čia yra didelis klausimas. Ko gero, dėl to santykių perkrovimo su Lenkija premjeras neturi rimto politinio užnugario. Ir tas jo slaptas susitikimas su Jaroslawu Kaczynskiu – viskas yra susieta. Tie santykiai vyksta ir rutuliojasi labai keistais stiliais – ne per užsienio reikalų ministeriją, ne per prezidentų susitikimus, o kažkur baruose, kažkur neoficialiai tie dalykai yra tvarkomi. Tai vėlgi reiškia, kad prie tokių didesnių, rimtų sprendimų politiškai, deja, esame nepribrendę.
– Tai ar iš to, ką jūs dabar pasakėte, darytina išvada, kad mūsų santykiai su Lenkija vis dėlto priklauso ne nuo premjero noro perkrauti santykius, bet nuo prezidentės ir kaip ji diriguos. O ji kol kas nerodo didelio noro suartėti, tai taip ir bus?
– Bijau, kad prezidentės vaidmuo čia gali būti lemiamas. Jeigu prezidentė užduos toną, tai ir visa kariauna turės šiek tiek pasitempti.
– Tai, kad premjeras buvo nuėjęs į LLRA-KŠS frakciją Seime ir tai, kad Seimo pirmininkas užsiminė, kad jeigu socdemai pasitrauktų, būtų galbūt nauja koalicija, reiškia, kad vis dėlto yra kažkokie judesiai, bandant lenkų frakciją įtraukti į valdančiąją koaliciją?
– Šitie judesiai buvo daromi iškart po paskutinių parlamento rinkimų. Ir tikrai daug sąsajų ir daug pasaulėžiūros klausimais bendro tarp LVŽS ir LLRA-KŠS. Kita vertus, LLRA-KŠS neskuba eiti į koaliciją ir buvo pirmininko V. Tomaševskio pareiškimas, nes, ko gero, nelabai nori prisiimti visos atsakomybės už vyriausybę, juolab, kad LVŽS yra dalis narių, kurie tikrai niekada nepalaikys vardų ir pavardžių rašymo. Taigi, energetinis saugumas, nafta ir raidelės – mišinys iš tiesų įspūdingas.
– Jūs prognozuojate, kad sunkiai tokia koalicija susilipdytų, pakviečiant į ją lenkus?
– Aš manyčiau. Nebent būtų kažkokios labai gundančios sąlygos ir R. Karbauskis įvestų labai griežtą discipliną savo partiečių gretose.
– Bet jis pats yra prieš tas raides ir jų rašymą?
– Žinote, politikoje nėra amžinųjų interesų ir nėra amžinų draugų. Viskas keičiasi. Ir ruduo gali mums pažerti labai daug įvairių netikėtumų.