A. Sysas: vaikus reikia gimdyti iš meilės, o ne iš ekonominių išskaičiavimų

Lietuvių tauta toliau nyksta. Šalyje jau penkerius metus iš eilės mažėja gimstamumas. Jei krizės laikotarpiu tai galima buvo aiškinti ekonominiais sunkumais, vaiko pinigų atsisakymu, gyventojų pajamų mokesčio lengvatų įsigyjant būstą naikinimu ar motinystės išmokų mažinimu, kaip tai paaiškinti dabar?

Ar dvejus matus šalyje veikianti valdžia nuveikė ką nors spręsdama šį klausimą ir kokių sprendimų reikėtų tikėtis?

Apie tai diskusija LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo vicepirmininku, socialdemokratu Algirdu Sysu, aktyvių mamų sambūrio atstove Rasa Žemaite ir seimo nariu, liberalu Remigijumi Šimašiumi.

– Pone Sysai, dveji šios kadencijos metai praėjo. Iki rinkimų gyventojų mažėjimą jūs vadinote viena didžiausių problemų visuomenei ir valstybei, bet ši problema nė iš vietos, sutinkate?

– Tą mažėjimą lengvai galime pagrįsti – per dešimtmetį išvažiavo per 400 tūkst. žmonių. Ir daugiausiai išvažiavo jauni žmonės. Tie, kurie ir kuria šeimas, gimdo vaikus. Manau, kad gimstamumui buvo suduotas labai stiprus smūgis per krizinį laikotarpį, kai buvo panaikinti vaiko pinigai, sumažintos motinystės išmokos, naikintos lengvatos. Tos priemonės labai padėdavo šeimoms gyventi. Be to buvo ir didelis nedarbas.

– Taip, bet jau praėjo nemažai laiko ir kol kas jokių pakeitimų jūs nedarote.

– Ne, taip nėra. Viskam yra savas laikas. Nuo sausio 1 dienos mes grąžinome tas išmokas, kurios buvo iki krizės. Turiu omeny nedarbo, ligos ir motinystės išmokas. Kitas dalykas, kuris susijęs su būsto įsigijimu, taip pat nuo sausio 1 dienos įsigalioja piniginės socialinės paramos įstatymas būsto srityje. Keičiam socialinį būstą ir atsiranda valstybinio būsto ir savivaldybinio būsto sąvoka, kurios nebuvo. Taip leidžiama savivaldybėms dalį pinigų skirti ne tik socialinio būsto statybai, bet ir nuomai. T.y. apmokėti nuompinigius jaunoms šeimoms.

– Pone Šimašiau, jūs siūlote skatinti šeimas turėti vaikų keičiant neapmokestinamo pajamų dydžio skaičiavimo sistemą. Kaip tai veiktų?

– Pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą kodėl mažėja gimstamumas ir kodėl yra sunku gyventi Lietuvoje vaikus auginančioms šeimoms. Gimstamumas mažėja todėl, kad, kaip teisingai pastebėta, dalis vaikų gimsta užsienyje. Antra dalykas – žmonės galbūt šiaip vengia turėti vaikų dėl įvairių dalykų. Bet jeigu bus mažesnė mokesčių našta vaikus auginantiems žmonėms, jeigu tėvai turės daugiau pajamų ir atitinkamai galės daugiau išleisti, daugiau savo vaikams nupirkti, tuomet vaikus auginti bus lengviau. Siūlymas yra labai paprastas – 200 litų nuo kiekvieno vaiko padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tai reiškia, kad šeimai, auginančiai du vaikus, per metus papildomai liktų 720 litų.

– Ir tai nepriklauso nuo šeimos pajamų?

– Nepriklauso. Tai būtų taikoma visoms šeimoms.

– Ponia Rasa, kaip jūs manote, kokie esminiai dalykai turėtų lemti, kad žmonės norėtų turėti daugiau vaikų?

– Iš tiesų, turbūt gyvename nebe tais laikais, kai užtenka tik partinių šūkių, gražių lozungų arba kažkokių pavadinimų, sąvokų. Gyvename tuo laikmečiu, kai šeimos prieš nuspręsdamos lauktis vaiko tikrai labai gerai apmąsto, kiek jie galės duoti tam vaikui. Tikrai gyvename nebe tuo metu, kai baudžiauninkai gimdė baudžiauninkus ir sėkmingai gyveno manydami, kad taip ir turi būti. Pasaulis yra toks platus ir galimybių dabar tiek daug, kad žmonės arba juda kažkur kitur, kur galės vaikų susilaukti, arba jų čia neturi tol, kol neateina tas laikotarpis, kai čia pasijaučia saugūs, turintys pajamų ir žinantys, kad bent kol vaikas ūgtelės turės stogą virš galvos.

– Visi pamenam egzistavusias sistemas, kurios buvo nukirptos. Jūs, ponia Rasa, pasisakytumėte už kažkurios grąžinimą, kuri, jūsų nuomone, padarytų bent kažkokį proveržį šiuo klausimu?

– Visų pirma reikėtų kalbėti apie tai, kiek yra gerbiamas vaikas mūsų šalyje. Kiek yra rūpinamasi, kad jis neskurstų? Kiek yra programų, kurios rūpintųsi šeimomis su vaikais? Kiek procentų nuo BVP yra skiriama būtent vaikų reikmėms? Jeigu vertintume šia prasme, visais rodikliais tikrai esame prasčiausi Europoje. Nuolat yra linksniuojamas pensininkų skurdas, tačiau jis ne ką mažesnis vaikų kartoje. Lietuvoje darbas nebegarantuoja neskurdo. Tie žmonės, kurie dirba ir turi vaikų, taip pat dažnai atsiduria skurde. Tai yra esminis kriterijus, kai šeimos su vaikais jaučiasi negerbiamos. Kai jos mano, kad jomis nesirūpinama. Tokiu atveju jau nebepakanka kalbėti apie pašalpas, apie paramą ar kitus dalykus. Tiesiog reikia esminio gesto šeimoms su vaikais, kad būtent jos ir yra valstybės pamatas, kaip ir sakoma Konstitucijoje.

– Pone Sysai, statistiniai rodikliai gimstamumo klausimu optimizmo teikė 2007, 2008 ir 2009 metais. Ar jūs tai siejate tik su ekonominiu nuosmukiu ir sumažintomis įvairiomis išmokomis, ar dar su kažkuo?

– Tikrai nesieju. Aš manau, kad mūsų visų vaikai gimė pirmiausiai iš meilės, o ne iš ekonominių išskaičiavimų.

– Bet turbūt daugelis svarsto ar gali sau leisti turėti vaiką?

– Taip, bet vis tiek vaikai gimsta ne ekonominiu pagrindu. Žinoma, šiais laikais jaunimas yra daug pragmatiškesnis – nori turėti viską ir iš karto, o vaikas yra papildoma kliūtis. Turiu sūnų, kuris augina du vaikučius, ir dukrą, kuri vaikų neturi, nors pagal amžių jau galėtų. Taip ir yra, kad vieni labiau orientuojasi į karjerą, kiti į šeimą. Mes turime matyti tą visumą. Manau, kad pagrindinis dalykas šiais laikais yra sugebėjimas suderinti asmeninį gyvenimą, šeimą ir darbą. Jeigu visą tai pavyksta suderinti: yra pajamos, yra būstas, yra galimybė vaikus palikti ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, tuomet ir vaikų turėti nėra baisu. Manau, kai daugiau jaunimo grįš ar bent nebeišvažiuos demografinė situacija tikrai keisis.

– Pone Šimašiau, sutinkate su tuo?

– Kur čia nesutiksi, kai yra tokie gražūs lozungai. Klausimas ką reikia konkrečiai daryti? Manau, kaip tik šiuo metu, svarstant biudžetą, yra labai svarbu, kad vaikų galėtų turėti ir tie žmonės, kurie nenori eiti su ištiesta ranka kažko prašyti. Tie žmonės, kurie nori užsidirbti. Kurių atlyginimas galbūt mažesnis negu vidutinis. Jie dažnai sau užduoda klausimą, ar galėtų turėti dar vieną vaiką, jeigu svarsto apie antrą ar trečią. Būtent į tai pirmiausiai ir turi būti nukreiptos tos priemonės. Aš konkrečiai ir siūlau, kad 200 litų už kiekvieną vaiką būtų padidintas neapmokestinamas dydis. Tai būtų realios pajamos šeimai.

– Ponia Rasa, ar R. Šimašiaus siūlymas turėtų poveikį?

– Labai džiaugiuosi, kad tas pasiūlymas pagaliau yra prisibeldęs iki širdžių ir pamąstymo. Būtent mano vardu sambūris prieš keletą metų teikė peticiją, kurios tikslas būtent toks ir buvo – neapmokestinamą pajamų dydį dirbančių šeimų vaikams suvienodinti su socialiniai remtinų vaikų pajamomis. Tuo metu kalbėjome, kad iš principo visi vaikai šalyje yra vienodi ir jeigu socialiai remtinose šeimose vaikui skiriama 350 litų, tai kodėl kitiems nuo tų 350 litų dar nuskaičiuojami mokesčiai?

Taigi šis siūlomas gestas labai šaunus. Kita vertus, mes vis dar gyvename šalyje, kur išmokos vaikams yra mokamos trumpiausiai. Nė vienoje Europos Sąjungos šalyje nėra išmokų tik iki mokyklose. Visada yra mokama iki to laiko, kai vaikas jau tarsi ir gali dirbti. Mūsų atveju, bent iki 14 metų. Kita labai dideli problema jaunoms šeimoms yra būstas. Juk eilės socialiniam būstui gauti yra milžiniškos. Žmonės išeina iš tos eilės tik tuo atveju, jeigu prasigyvena, išvažiuoja į užsienį ar randa kur kitur prisiglausti. Taigi būsto problema liečia praktiškai kiekvieną jauną šeimą. Šeimoms reikia sistemingo nuolatinio dėmesio. Galbūt net nereikia tiek pašalpų ir paramos, nereikia net tiek pinigų. Galbūt kai kurias paslaugas reikia perkelti, o finansinę paramą sumažinti. Juk kalbama ne apie tai, kad šeimoms reikia tik pinigų, o apie tai, kad šeimos galėtų jaustis saugios ir lauktis vaikų.