– Ką tikintieji turėtų padaryti iki Velykų?
– Pasirūpinti savo dvasiniu gyvenimu, prieiti išpažinties. Tą jau reikėjo padaryti, nes dabar gali susidaryti spūstys prie klausyklų. O šiaip reikia ramybėje laukti, laukimas ir nusiteikimas – labai svarbu. Pagrindinis akcentas – Kristaus prisikėlimo išgyvenimas.
Labai gerai dalyvauti pamaldose Didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį. Reikia paprastų dalykų – rimties, maldos, pasistengti, kad nebūtų nereikalingų kivirčų. Kviečiame rimtyje išgyventi esminius dalykus susiduriant su Dievu ir amžinybe.
– Priešingai nei Kalėdos, Velykos – rimties metas?
– Taip, yra ir pasninko, ir apmąstymų. Per Kalėdas susiduriame tik su gyvybe, o čia susiduriame su mirties paslaptimi, ir nuodėmės pasekme, ir Judo, ir Petro išdavyste, ir mirtimi. Į prisikėlimą einame nelengvais keliais – kryžiaus keliu per mirtį, todėl ir kviečiama ypatingai rimčiai. Šiuolaikine kalba šnekant, pamąstyti daugiau egzistenciškai apie save, savo būtį, rasti laiko pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Tokie dalykai svarbūs.
– Kuriai daliai visuomenės Velykos krikščioniška, religinė šventė, o ne dar vienas balius?
– Suku pasakyti. Bet man norėtųsi kuo daugiau žmonių širdžių paliesti. Dar labai svarbu palinkėti pamąstyti esminiu klausimu – kam aš šioje žemėje gyvenu? Žmonės griebiasi daugelio dalykų, bėga, skuba, dirba, vargsta, bet nepagalvoja, kad didelė dalis tų dalykų neturi išliekančios prasmės. Jie neatrado savęs amžinybėje. Tai – prioriteto klausimas, per visas religines šventes, ypatingai per Velykas, reikia paklausti, kur mano gyvenimo prioritetas. Išgyvename prisikėlimą, kuris mums byloja apie amžinąjį gyvenimą.
– Galbūt dėl emigracijos, galbūt dėl tikėjimo trūkumo bažnyčios atrodo tuštokos. Koks įspūdis Jums susidaro?
– Čia kaip kur, Vilniuje netuštokos, kitose vietose tikrai tuštokos. Ar tai lemia emigracija, ar kartų kaita. Yra tam tikra karta, kuri tragiškai prarado tikėjimą, todėl su viltimi žvelgiu į jaunimą, kuris turėtų atrasti naują, ne tradicinį, o iš gelmės kylantį tikėjimą.
– Ar sąvokos kaltė, nuodėmė dar svarbios šiuolaikiniams žmonėms?
– Daug sąvokų nusitrynusios, nebevartojamos – ir kaltė, ir garbė, ir sąžinė, orumas. Tai svarbūs baziniai dalykai, kurie mūsų visuomenėje stipriai nusitrynė ir todėl šiandien mūsų visuomenė emigruoja. Iš psichologinio taško, žmonės paprasčiausiai išgyvena didžiulę vidinę tuštumą ir šiandien už jūrų marių ieško savęs. Bet iš tikro pirmiausia didžioji problema, kad žmogus neranda santykio su savimi, kadangi neranda santykio su savimi, pirmiausia neranda santykio su Dievu. Daug sąvokų nusitrynusios – tai patvirtinimas, kad esame liūdnoje situacijoje.
– Ekonomistai sako, kad emigruojama dėl mažų atlyginimų. Jūs pirmiausia matytumėte dvasines priežastis?
– Aišku, yra ekonominės priežastys, bet, šalia jų, yra ir dvasinės. Tikintis žmogus pasaulį mato vienaip, jis gali pasitenkinti ir kažką kurti čia, vietoje. Lengva apkaltinti ekonominę situaciją, bet kai niekas nebando keisti esamos situacijos, praktiškai visiškai neturime visuomeninių judėjimų. Jei palyginsime su tarpukario smetonine Lietuva, visuomeninio aktyvumo atžvilgiu atrodome liūdnai.
Žmogui, primityviai mąstant, viskas atrodo paprasta – daugiau uždirbsiu, laimingiau gyvensiu. Bet iš tikrųjų taip nėra, nes žmogaus godumas nepasotinamas. Taigi sakyčiau, kad dvasinės problemos yra pirmoje vietoje.
– Ar su naujuoju popiežiumi keičiasi Bažnyčios požiūrius į nuodėmes? Garsiai nuskambėjo popiežiaus Pranciškaus sprendimas, suteikiantis teisę visiems kunigams atleisti aborto nuodėmę.
– Požiūris į nuodėmę negali pasikeisti, jis išlieka tas pats. Bažnyčios mokymas nesikeičia, tik turime save atrasti naujai, tikėjimo santykį. Pasaulis keičiasi, bet žmogaus širdis ta pati.
Aborto nuodėmę Lietuvoje visi kunigai galėjo atleisti visą laiką, tik reikėjo kreiptis į vyskupą. Dabar popiežius suteikė galią visiems kunigams.