„Žmonės įtarūs, supranta ir tiki, kad juos apgaudinėja, jais manipuliuoja. Nemanykite, kad Rusijoje gyvena kvailiai“, – apie smukusį pasitikėjimą šalies žiniasklaida ir bandymus jį atkurti pasakoja garsusis „Echo Moskvy“ redaktorius, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą viešai kritikavo dėl neva „pilamo purvo“.
Jį kaltina ir pernelyg familiariai bendraujant su V. Putinu, tačiau, kita vertus, nuolat klausinėja, ką ir kaip galvoja Rusijos prezidentas. Savo nuomone A. Venediktovas noriai dalijasi, vis kartodamas, kad ne viskas taip paprasta, ne viskas tik juoda ir balta.
„Tam, kad galėtum analizuoti procesus, vis tiek reikia užmegzti kontaktus su tų procesų dalyviais. Turite imti iš jų interviu, gurkšnoti su jais arbatą ar kitus gėrimus. Turite sekti jų elgesį natūralioje terpėje, o ne tik per televiziją. Dėl to reikia būti Rusijoje, reikia turėti su jais kontaktų, reikia susitikinėti, kalbėtis, kaip mes su jumis kalbamės,“ - DELFI sakė A. Venediktovas.
Praėjusią savaitę jau 18 metų vyriausiojo „Echo Moskvy“ redaktoriaus pareigas einančiam žurnalistui sukako 60 metų. Iš karto po gimtadienio jis išvyko į Rygą, kur spėjo ir pailsėti, ir padirbėti – susitikti su Rygos meru Nilu Ušakovu ir Rusijos ambasadoriumi.
Ten ir įvyko mūsų pokalbis apie situaciją Rusijos žiniasklaidoje, žurnalistų nužudymus, santykius su valdžia, propagandą, Siriją, Ukrainą ir tai, kad A. Venediktovas prezidento nebesupranta.
– Ir vis dėl to, ar kyla noras daryti išvadas, apibendrinti nueitą kelią, nuveiktus darbus?
– Aišku, kad ne. Tiesą sakant, šiais metais radijo stočiai (DELFI – „Echo Moskvy“) sukako 25 metai, tačiau jokių išvadų. Plaukiame pasroviui laiko upe, nebeaišku, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Tai, kas vakar atrodė svarbu, juk pats dirbate žurnalistikoje ir puikiai tai suprantate, vėliau pasirodo visiški niekai.
Dėl šios priežasties jokiais vertinimais ir išvadomis neužsiimu. Paprastos smulkios užduotys atliekamos ir problemos išsprendžiamos kiekvieną dieną, o vėliau paaiškėja, kad jos žymėjo naujo etapo pradžią, lūžį. Tad kalbu labai nuoširdžiai: jokių išvadų. Tiesiog gyvename toliau – tarsi išgėrėme burnelę ir pirmyn.
– Kalbėjote apie lūžio taškus – kas tai buvo?
– Pasitaiko profesinių dalykų, rimtų iššūkių. Pavyzdžiui, tai ką pradėjau daryti šiais metais, dar anksčiau – kalbu apie naktinį eterį ir laidą „Odin“. Maskvoje nebuvo nė vienos naktinės pokalbių radijo stoties, kai žmogus sėdi studijoje ir kalbasi su miestu ir pasauliu (Urbi et Orbi). Paaiškėjo, kad tai gana sudėtinga užduotis, nes Maskvoje naktį nemiega milijonas žmonių. Žmonės turi pasitikėti naktį sėdinčiuoju prie pulto. Tai naktinis miesto pokalbis apie viską. Penkerius metus man tai atrodė neįveikiama užduotis.
Niekaip nepavyko rasti reikiamos intonacijos, niekaip neradau reikiamų žmonių. Ieškojau tarp savų, bandžiau kviesti garsių žurnalistų – nepavyko. Prieš metus įvyko lūžis su Saša Pliuščevu (DELFI- „Echo“ vedėjas), kai juo patikėjau. Ledai pajudėjo. Nuo naujų metų pas mane šešias naktis iš septynių studijoje sėdės skirtingi žmonės, kurie bendraus su miestu ir pasauliu, susidomėjimas didžiulis.
Svarbiausios ne politinės temos, nors yra ir tokių. Svarbiausios su santykiais susijusios temos. Tai pirmasis etapas, bandant sugrąžinti žmonių pasitikėjimą žiniasklaida.
Programa taip ir vadinasi „Odin“ (liet. „Vienas“) arba „Odna“ (liet. „Viena“), arba, kaip mėgstu pats sakyti, Vienas arba Viena kaip Dievas. Šiuo atveju pokalbis vyksta akis į akį, tačiau jo klausosi šimtai tūkstančių žmonių. Vedantiesiems tenka užduotis ne iš lengvųjų.
Dima Bykovas (DELFI – rusų rašytojas ir žurnalistas) atėjo, prie mikrofono naktį sėdo trims valandoms. Visai kita auditorija, pasitiki jo skoniu, o ne vertinimu. Vertinant bendrąja prasme, tai pasitikėjimo atkūrimui skirtas projektas, o ne tiesiog naktinio eterio projektas, skirtas reitingams padidinti. Štai pagaliau radau reikiamų žmonių, dabar stebiu, kas iš viso to išeis.
– Rusijoje žurnalistai už žodžio ir minties laisvę moka krauju....
– Tai tiesa.
– O tai juk pasitikėjimo neprideda?
– Neprideda. Paklauskite eilinio vietos gyventojo, už ką buvo nužudyta Anna Politkovskaja: kažką apie Čečėniją rašė, neįdomu. Žurnalisto gyvybė Rusijoje iš tikrųjų verta kapeikos. Ir svarbu net ne tai, nes profesinė rizika egzistuoja visada. Tai labai pavojinga profesija. Kalbant apie civilių profesijas, žurnalistai antroje vietoje po šachtininkų (DELFI – pavojingiausių profesijų sąraše). Profesinė rizika visada šalia.
Bėda visai kitur - juk Rusijos valdžia žurnalistų nužudymų niekada netirs taip entuziastingai kaip kad tiria verslininkų ar deputatų žmogžudystes ar tiesiog žmogžudystes. Žurnalistai visai kitas reikalas, ir šis signalas keliauja iki pat viršaus: na taip, nužudė, na taip, reikia tirti, tai ir tirk.
Tai labai svarbu. Per 15 V. Putino valdymo metų nė vienas žurnalisto nužudymo tyrimas neatvedė prie tikrojo užsakovo. Kartais randa žudikus, kartais randa organizatorius, tačiau niekada neranda užsakovų. Čia ir didžiausia grėsmė. Kai valstybės institucijų, Čečėnijos vadovas leidžia sau tiesiogiai grasinti, o valdžia į tai paprasčiausiai nereaguoja, tai tie patys aiškūs signalai. Pats vaikštau tik su apsauga, dviguba apsauga.
– Tik Maskvoje ar visoje Rusijoje?
– Maskvoje. Juk tai apsauga nuo chuliganų. Jei tik norės, samdytas žudikas ir iš po žemių iškas. Jeigu, pavyzdžiui, Borisas Nemcovas būtų turėjęs tokią apsaugą, kokią turiu aš, jo taip lengvai nebūtų nužudę.
– Apie žurnalistus sakėte, kad valdžia jų nužudymų netiria, bet juk ir su politikais viskas ne taip ir paprasta.
– Pasitaiko ir sėkmingesnių atvejų, pavyzdžiui, kaip per spaudos konferenciją sakė V. Putinas, Starovoitovos nužudymo tyrimas. Kalbėjausi ir su šeima, ir su bičiuliais – greičiausiai rado. Tai viena istorija.
Kita istorija, aišku, susijusi su Boriso Nemcovo nužudymu. Mano korespondentas per spaudos konferenciją uždavė klausimą būtent apie tai – kartu parodė, kad mes tos temos nepamiršome. Taip, ieško, tarsi rado žudikus. Toliau reikia prisikasti iki organizatorių ir užsakovų. Tai skirtingi žmonės.
Kita vertus, kalbėjausi su mūsų žvaigždėmis nukabinėtais generolais, žmonėmis, susijusiais su šių klausimų tyrimais. Jie man ir sako: paklausyk, štai Bostono maratonas, sprogimas, kurį organizavo broliai Carnajevai, o kas užsakovai? Nejaugi buvo užsakovų? Juk viską organizavo patys broliai.
Jūs ką, norite pasakyti, kad Borisą Nemcovą, buvusį pirmąjį Rusijos vicepremjerą, nužudė kažkokie tiesiog susirinkę ir taip nusprendę veikėjai? Jeigu būtų ten tiesiog bombą susprogdinę, kaip kokie Carnajevai, būtų suprantama – paprasčiausias kerštas. O čia juk kruopščiai organizuota žmogžudystė. Jį ilgai „medžiojo“.
Nereikia man užkalbinėti dantų. Ieškokite užsakovų, ieškokite organizatorių, o mes Vladimiro Vladimirovičiaus ir toliau klausinėsime, kad jus spaustų. Tokie pokalbiai jau vyksta.
– Kalbant apie tą „klausinėjimą“. Viktoras Šenderovičius, „Echo Moskvy“ komentuodamas V. Putino spaudos konferenciją, sakė: „Jeigu žurnalistai būtų buvę šiek tiek ryžtingesni, solidaresni ir aktyvesni tiesioginiame eteryje, tai galėjo sukelti stiprų poveikį“. Kodėl Rusijoje nėra tokio solidarumo?
– Dėl paprastos priežasties: nes kiekvienas žurnalistas atstovauja savo žiniasklaidos priemonei, kuri, savo ruožtu, vadovaujasi sava redakcijos politika. Paklausykite, tai juk ne žurnalistų profesinė sąjunga, kuri imtųsi iš prezidento reikalauti nuolaidų saviems. Kiekviena žiniasklaidos priemonė orientuojasi į savo publiką arba į savo savininką, galbūt į gubernatorių srities, kurioje veikia. Žurnalistai ten vykdo visai kitokias užduotis.
Tikrai ne visi žurnalistai turi tikslą užduoti klausimą. Kai kurie užduoda klausimą ir tikrai gauna atsakymą.
Dar kitų uždavinys – pareklamuoti savo regioną. Yra tokių, kurie vykdo Chanty Mansijsko pensininkų prašymus. Ar turi žurnalistas atsižvelgti į Chanty Mansijsko žurnalistų prašymą? Chanty Mansijskas uždavė klausimą, o kaip bus pas mus su pensijomis? Mano manymu, turėtų.
Dėl šios priežasties nereikia žurnalistų priimti kaip vienio, vieningos struktūros, kuri spaudos konferencijoje kartu vykdo vieną konkrečią užduotį. Per spaudos konferenciją iš viso jokios užduoties įvykdyti nepavyks. Galima tik garsiai išsakyti problemą ir tikėtis dėmesio, nes konferencija transliuojama tiesiogiai.
Tai reiškia, kad šešis mėnesius šalies televizijų eteryje Nemcovo pavardė prisiminta nebuvo. Mano kolega, su kuriuo kartu ruošėme šį klausimą, vėl ją grąžino į dėmesio centrą. Jis atsakymo nelaukė, nesitikėjo, kad V. Putinas pasakys „visus pašalinsiu“ arba „nuo valdžios nušalinsiu Kadyrovą“ arba „skirsiu Kadyrovui ministro pirmininko postą“. Aišku, mes to tikrai nesitikėjome.
Viktoras Šenderovičius nepatyręs jaunas žurnalistas, ir net ne žurnalistas, o publicistas. Jis vykdo savo užduotis, turi savo profesiją, dirba, kaip jam atrodo teisinga, o žurnalistų profesija – kitas reikalas, bent jau aš taip manau.
Be to, nepamirškite, kad per spaudos konferenciją nevalia užduoti antro klausimo – mikrofonas nukeliavo toliau, ir žurnalistai nesutarė. Net kai 2012 metais buvo tokia masinė akcija dėl užsieniečių noro įsivaikinti, jeigu nemeluoja atmintis, žurnalistai taip pat nesusikalbėjo. Jie tiesiog buvo šokiruoti tokio sprendimo, skirtingų žiniasklaidos priemonių žurnalistai 7 ar 8 kartus uždavė tą patį klausimą, ir gavo vieną ir tą patį atsakymą. Nepasiekė nieko, bet atkreipė dėmesį į problemą, į temą.
Štai jums ir solidarumas – ir kas iš to?
– Sėdime Rygoje, Latvijoje...
– Ir triukšmauja papūga, kad visiems būtų aišku (DELFI - pokalbio pabaigoje papūga išskrido iš narvo ir triukšmaudama skraidė po salę).
– Šalia Vilnius, netoliese ir Talinas. Per pastaruosius dvejus metus daug kas važiavo į Rygą, kur šiuo metu yra „Meduza“ redakcija, į Vilnių, į Taliną...
- Į Kijevą daug kas važiuoja.
- Taip, rusų žurnalistai priverstinai vyksta gyventi ir dirbti rusiškai auditorijai už Rusijos ribų. Kiek tai efektyvu?
- Nežinau. Nebandžiau. Aš šiuo klausimu turiu abejonių. Tai priklauso nuo laikraščio. Jei tai sporto laikraštis, galbūt įmanoma.
Tačiau tam, kad galėtum analizuoti procesus, vis tiek reikia užmegzti kontaktus su tų procesų dalyviais. Turite imti iš jų interviu, gurkšnoti su jais arbatą ar kitus gėrimus.
Turite sekti jų elgesį natūralioje terpėje, o ne tik per televiziją. Dėl to reikia būti Rusijoje, reikia turėti su jais kontaktų, reikia susitikinėti, kalbėtis, kaip mes su jumis kalbamės. Dėl šios priežasties tam, kas vyksta užsienyje, būdingas paviršutiniškumo ir stebėjimo pobūdis, o ne analitinis žvilgsnis.
Kijeve dirba du mano paties žurnalistai – Matvejus Ganapolskis ir Sakenas Aimurzajevas. Jie ten jau daug metų – penkerius ar šešerius. Mane domina jų žvilgsnis į Ukrainą, o ne į Rusiją. Pastebiu, kaip jų žvilgsnis į Rusiją tampa paviršutiniškesnis, šabloniškas. Tai yra bėda, o ne kaltė.
Tokios apžvalgos taip pat turi teisę egzistuoti, bet iš tikrųjų tai yra bėda. Bėda ta, kad žmonės, kurie turi dirbti Rusijoje, buvo priversti – pabrėžiu – priversti palikti šalį ir rašyti apie Rusiją.
- Ar įsivaizduojate save, dirbantį užsienyje?
- Užsienyje, žinoma, galiu dirbti, bet tik ne spaudoje. Žmonės žino, kaip rengiu savo medžiagas, savo komentarus, žino, kad aš bendrauju. Tai reiškia, kad dirbant iš kokios nors Paryžiaus kavinės, sugalvoti, sukonstruoti ir tik konstruoti kažkokius vidinius Rusijos procesus man būtų negarbinga. Jei dirbsi suprasdamas, kad reikia išsaugoti tai, ką čia pridirbai, žinoma, reikės dirbti netgi tokiomis sąlygomis, kai dirbti bus vis sunkiau ir sunkiau.
Prieš metus sulaukėme įspėjimo dėl tiesioginio eterio. Taip negali būti. Žiniasklaida neturi atsakyti už tiesioginį eterį. Laidoje dalyvavo svečiai, kurie pasakojo ir dalijosi savo vertinimais apie padėtį Donecko oro uoste. O jei pas mane apsilankytų V. Putinas ir man už tai būtų paskelbtas įspėjimas? Arba B. Obama? Kodėl? Tai prieštarauja viskam, kas galėjo būti, tačiau „teismas“ – paimkime jį šiuo atveju į kabutes – priėmė tokį sprendimą.
Mes gyvename šioje karčioje realybėje, todėl dirbti yra sunkiau. Žmonės elgiasi įžūliai, ydingai. Iš esmės tai vyksta ir komentaruose. Kai V. Putinas man eilinį kartą viešai pareiškė, kad „Echo“ jį nuo ryto iki vakaro drabsto purvais, pradėjau aiškintis ir nustačiau, kad V. Putinui atneša atspausdintus komentarus. Reikia pripažinti, kad jie tikrai bjaurūs, kupini asmeniškumų, bet mes juos praleidome, neištrynėme. Per dieną būna dešimtys tūkstančių komentarų, negaliu visų susekti. Jis turėjo galvoje komentarus, ir, jo manymu, atsakomybė už juos tenka man, nes tai mano svetainė.
- Tai reiškia, kad Rusijos prezidentas „Echo“ svetainėje skaito komentarus?
- Jis skaito tai, kas jam atnešama. Turiu ten „draugų“, kurie iš mano svetainės išgaudo tokius dalykus ir rodo juos prezidentui: štai jūsų „Echo“. Mes šiuos žmones taip pat žinome. Kol kas jie turi tokią galimybę – atnešti prezidentui. Ne visi, jau ne visi. Nepaisant to, tenka aiškinti ir aš aiškinuosi.
Kita vertus, visada sakiau, kad mes kritikuojame prezidentą nuo ryto iki vakaro. Tai tiesa. Tai daro mūsų svečiai, mano žurnalistai. Jis taip pat turi teisę kritikuoti „Echo Moskvy“. Juk negalime sakyti: „Mes jus kritikuosime, o jūs mūsų nekritikuokite“.
Tiesa, prezidento kritika kol kas neturėjo „Echo Moskvy“ juridinių pasekmių, todėl ir sakau, jeigu jis priima sprendimą, tai yra viena, o jei jis kritikuoja – su kai kuo sutinku, su kai kuo nesutinku ir prieštarauju. Dėl galimybės kritikuoti nekyla jokių diskusijų.
Tačiau rūstus prezidento žodis reiškia dideles problemas – tai yra tiesa. Mūsų šalyje, kur valdžia yra sutelkta vieno asmens rankose, o kiti tik gaudo signalus, šis signalas gali baigtis žiniasklaidos priemonės uždarymu, žiniasklaidos priemonės pardavimu ar jos neprileidimu vienur ar kitur. Tai labai pavojinga istorija. Apie tai sakiau ir prezidentui.
– O kodėl Vladimiras Putinas iki šiol nebuvo jūsų laidos svečias?
– Jis nesutinka (dalyvauti laidoje.). Jis man sako: „Jau daviau tau interviu.“ 1997 m. jis buvo Kontrolės valdybos viršininkas. Jei atkreipėte dėmesį, jis pasirinko tokius bendravimo su spauda formatus, kokius pasirinko. Pas mus visada prašom: dabartinis prezidentas, buvęs prezidentas, kaip patinka. Aš atkakliai teikiu įvairius pasiūlymus. Ir Jelcinas nedalyvavo mano laidoje. Iš tiesų Borisas Nikolajevičius irgi nebuvo atėjęs.
Tai nėra svarbiausia. Svarbiausia tai, kad mūsų klauso, į mus reaguoja, tiek pozityviai, tiek negatyviai, t. y. ne veltui dirbame, dirbame savo klausytojams. Nekuriame atskiro radijo Rusijos Federacijos prezidentui, nespausdiname jam atskiro laikraščio numerio, kaip kažkada sergančiam Leninui. Nespausdiname atskiro laikraščio „Pravda“ numerio. Yra – klauso, nėra – neklauso, deda žymas – skaito, nededa – neskaito. Mes apie tai negalvojame.
Už Rusijos ribų, galbūt ir pačioje Rusijoje susiformavo nuomonė apie „Echo Moskvy“, kaip apie laisvo žodžio virtiną, kurios Rusijos valdžia kol kas neliečia, kad panaudotų kaip argumentą diskusijoje su Vakarais.
Mums tai neįdomu. Jei mane pasitelkia kaip argumentą, labai prašom, bet jei tai suteikia man galimybę spausdinti įvairius tyrimus, pavyzdžiui, leidinio „Novaja gazeta“ tyrimą apie generalinį prokurorą Čaiką, tai ir prašom. Skaitykite šioje virtinoje apie savo generalinį prokurorą. Tam ir skirta vitrina. Todėl manęs tai absoliučiai nejaudina, kas ir kodėl, visiškai (nejaudina). <...> Aš atsakingas už šią radijo stotį, aš sprendžiu, ką kviesti, ko nekviesti, kokios medžiagos išeina, o kokios neišeina. Nelenda – viskas, viso gero. O jūs vadinkite vitrina, spinta, eglute, papuošimu – absoliučiai vis vien. Svarbiausia, kad mūsų klauso, priima.
– Regis, jūs vienintelis (bandau atsiminti, bet nepamenu) reikšmingos Rusijos žiniasklaidos priemonės redaktorius, su kuriuo V. Putinas tokiu stiliumi (bendrauja), ir jūs su juo diskutavote?
– Žinote, juk su visais išrinkome tokį stilių. Tokiu stiliumi, tiesiog ne viešai, diskutavome su Borisu Nikolajevičiumi Jelcinu. Absoliučiai tokiu stiliumi. Ir jis žino, kad tai ne stilius pagal jo įžeidžiamą, chamišką manierą. Mes taip bendraujame su visais. Tiesiog toks „Echo“ stilius – laisvai kalbėti.
Šiandien jis – prezidentas, o aš – vyriausiasis redaktorius. Rytoj jis – nebe prezidentas, aš – nebe vyriausiasis redaktorius. Na ir kas?
Ir galiausiai reikia atsiminti, kad mes su Vladimiru Vladimirovičiumi buvome pažįstami iki jo išrinkimo (prezidentu). Ne artimai, bet pažįstami. Ir elgėmės vienas su kitu, tarkime, dėmesingai.
Kol kas dėmesingumas išliko. Aš visada, nepriklausomai nuo žmogaus posto, suprantu, kad visada lengviau sakyti tiesą. Žinote kodėl? Jei sumeluosi, gali pamiršti, kur sumelavai, ir suklysti. O jei sakai tiesą, nereikia atsiminti, ką sakei. Būtent tai mes pasirinkome.
Todėl mano korespondentas ir pasakė: „Vladimirai Vladimirovičiau, žinote, aš kvailokas.“ Jis taip pasakė, nes nesuprato, ką atsakė Vladimiras Vladimirovičius į ankstesnį klausimą. Jis pasakė daugiau: „Ir mano vyriausiasis redaktorius kvailokas, jūs jį pažįstate.“ Jis žino, kad ir aš taip kreipiuosi į Putiną, kai man kažkas neaišku, man nesunku paklausti, perklausti, perklausti: nesupratau, nesupratau, nesupratau, kodėl, kodėl, kodėl.
Tegu tai bus laikoma kvailumu, sutinku (gauti) ordiną už kvailumą. Bet toks žurnalistų darbas – bukai tikslinti savo auditorijai, jei matai, kad jis neatsako ir tu jo nesupratai.
Mano paskutinis įdomus pokalbis su Putinu buvo lyg birželį. Buvo susitikimas su vyriausiaisiais redaktoriais, ir po jo, kai jis atėjo atsisveikinti, aš pasakiau – Vladimirai Vladimirovičiau, žinote, nebesuprantu jūsų, tikrai nebesuprantu jūsų, ką mes ten darome. Jis man sako: „O kam tau?“
„Kaip gi kam, aš – viešas asmuo. Kalbinu jus, kaip suprantu. Reikia dažniau, kad uždaru režimu paaiškintumėte savo motyvus.“ „Ak, – sako. – Supratau. Gal tau nereikia?“ Ir išėjo.
Gal ir nereikia. Mažiau žinosi, ramiau miegosi. Šiaip ar taip, man tai normalus pokalbis su juo, kai aš kažko nesuprantu.
Yra, sakykime, ten draugų, kurie daug išmano apie ekonomiką. Tarp jų – pirmasis vicepremjeras (Igoris Šuvalovas – DELFI), Centrinio banko vadovė Elvira Nabullina, oligarchai. Ateinu pas juos ir sakau: „Vyručiai, paaiškinkite, nieko nesuprantu, kas vyksta. Klausau, kaip man dėsto Šuvalovas, Nabullina, iš kitos pusės – Sergejus Aleksašenka (rusų ekonomistas – DELFI), Aleksejus Uliukajevas (ekonominės plėtros ministras – DELFI), Germanas Grefas („Sberbank“ vadovas – DELFI), Aleksejus Kudrinas (buvęs Rusijos finansų ministras – DELFI), t. y. žmonės, kuriuos aš gerbiu.
Nežinau, teisūs jie ar ne, bet aš suprantu argumentavimo sistemą, prognozių sistemą. Paskui visa tai sudėlioju ir susidaro šioks toks paveikslas, kurį galiu transliuoti klausytojams, kaip ir savo išvadas po pokalbių su šiais žmonėmis, priimančiais sprendimus ar oponuojančiais priimantiems sprendimus. Bet man atrodo, tai svarbu. Aš juk dėl klausytojų, ne dėl savęs brangiausio. Jokių paslapčių jie man neatskleidžia, jie pasakoja apie slaptus mechanizmus, apie rezervus, apie savo motyvus, kas yra labai svarbu. Štai taip ir vyksta darbas.
– Turint omenyje tai, ką papasakojote, kokie bus ateinantys metai Rusija, kokios perspektyvos?
– Jie bus prastesni. Rusijos ekonomika – visi mano draugai mano, kad tai bus sudėtinga istorija. Kažkas sako, prasta, vadinasi, prasta. Na bet visi mano, kad socialinis protestas didės, tačiau nebus lemiamas. Jis didės sektoriais. Rezervų yra, didelių – ir 16-i, ir 17-i metai. Bet ekonomika, kuri pririšta prie naftos, t. y. ne ekonomika – kainos, visi mano, kad kainos vis tik bus didesnės. Bet tai vis tiek stagnacija. Todėl susiveržiame diržus. Ir pirma išvada, kurią pasakiau sūnui: penkiais sūrainiais per dieną mažiau.
Teks pasitempti. Tai matyti iš radijo biudžeto. Nedarome infliacijos pataisų atlyginimais. Mano darbuotojams jie (mokami) rubliais, t. y. atlyginimo jie gauna mažiau.
– O šiame kontekste kokia našta tampa Sirija?
– Taip sakė Vladimiras Putinas per spaudos konferenciją.
– Taip, iš anksto tai žinojau. Kai sudarinėjo biudžetą, kalbėjau su žmonėmis, kurie sudarinėja biudžetą, ir, žinoma, karinės išlaidos rubliais didėja, bet ir rublis pinga. Na, iš principo, ne kritiškai, visai ne kritiškai. Sirijos operacija pinigais visiškai ne kritiška.
Tiesiog žinau, kaip buvo sumažinti mokymai Sibire. Juos paprasčiausiai atšaukė, o pinigus permetė ten. Jau prieš mėnesį tai žinojau.
Sirija dėl kitų dalykų blogai. Sirija, kaip ir Ukraina, mano požiūriu, nuodas – šovinizmo nuodas, imperiškumo nuodas, bacila, kuri nuodija žmones. Ji ore tvyro: štai naikiname juos prie Mariupolio, naikiname prie Kijevo, naikiname prie Damasko, naikiname prie Stambulo ir t. t. Ir tai per poras prasiskverbia į daugelį sveikai mąstančių žmonių.
Kaip tik neseniai ta dvasia aptarinėjome su Serioža Buntmanu (pirmasis radijo „Echo Moskvy“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), kokį vaidmenį nuodų aplinkoje vaidina „Echo“? Ir jis pasakė: „žinai, tai greičiausiai inhibitorius, lėtinantis nuodijimą. Tai ne priešnuodis, tai lėtintojas. Negalime sukurti geto, kur vaikščiotų už spygliuotos vielos ir laisvai kvėpuotų, o štai nuodijimo lėtintojas – žinot kaip, pagalvokime.
Štai toks dabar „Echo“ darbas – tiesiog palaukti, kol per šį laiką atras vaistus arba nuodai išsisklaidys. „Echo“ kaip inhibitorius, šia prasme jis turi dirbti ir raginti žmones sveikai mąstyti. Nežinome, kur tiesa.
Pavyzdžiui, aš visada maniau ir viešai apie tai kalbėjau, kad turime kartu su amerikiečiais ir Europa kirsti tiems teroristams. Visada buvau bendros karinės operacijos, taip pat ir Sirijoje, šalininkas.
Tačiau taip, kaip dabar tai vyksta, kai ne kartu, o paraleliai – taip negerai. Viską reikia subtiliau daryti. Todėl viskas daugiasluoksniška, sakyčiau, nėra vien juoda ir balta. Bet tai, kad tai šovinizmo, imperiškumo, nacionalizmo nuodai...
Vakar vėl kažkoks mūsų lėktuvas įskrido į Baltijos šalių (teritoriją), taip, kaip, paprastai tariat, per Turkiją nukertame kampus. Kam visa tai? Viskas suprantama, tai – demonstracija.