Per rinkimų kampaniją ponas Trumpas vadino NATO „atgyvenusia“ ir kėlė klausimą dėl jos naudos JAV nacionaliniam saugumui. Jis klausė, kodėl tokia šalis kaip Amerika, prislėgta skolų ir apsupta grėsmių, turėtų užsikrauti sau naštą ginti turtingą, daug gyventojų turintį žemyną, kurio ekonomika didesnė negu jos pačios?
Geras klausimas. Dešimtmečius Europa geibo postistoriniame burbule, kai buvo skiriama mažai išlaidų gynybai, atrofavosi koviniai pajėgimai, o į didėjančias grėsmes kaimyniniuose regionuose žiūrėta abejingai. JAV lyderiai buvo perspėję europiečius dėl šio sąstingio galimų pasekmių. Kaip 2011 metais sakė tuometis gynybos sekretorius Robertas Gatesas, Amerikai „mažėja apetitas ... leisti vis vertingesnes lėšas valstybėms, nenorinčioms skirti būtinų išteklių ... savo pačių gynybai“.
Trumpas išsiskiria iš kitų, nes jis tiesmukai įvardijo problemą – ir dėl fakto, kad jis tikriausiai kažko imsis šioje srityje. Tik klausimas: ko imsis? Sąjungininkai baiminasi, kad jis pasitrauks iš NATO – jeigu ne oficialiai, tuomet išvesdamas JAV pajėgas ir palikdamas Europą rūpintis savimi.
Yra kita galimybė, ir ją sąjungininkai, ypač Baltijos šalys turėtų aktyviai skatinti: kad Trumpas imtųsi seniai pribrendusios užduoties reformuoti NATO.
Esama ženklų, kad Trumpas linkęs eiti šiuo keliu. Nors buvo balsingai tvirtinama priešingai, jis niekada nėra sakęs, kad nori išvesti Ameriką iš Aljanso. Kai pernai kovą buvo tiesiogiai paklaustas, jis atsakė: „Ne, aš nenoriu pasitraukti.“ Jis sakė, kad „NATO man labai svarbi“, o savo inauguracinėje kalboje, skirtoje daugiausiai vidaus politikos klausimams, pasistengė pridurti, kad ketina „iš naujo sustiprinti senas sąjungas“.
Sunku įsivaizduoti, kad Obama 2009-aisiais būtų galėjęs pasakyti kažką panašaus. Iš tikrųjų Trumpo komentarai apie NATO yra švelnesni negu išsakyti Obamos tokiu pačiu jo kadencijos etapu. Ankstesnis prezidentas anksčiau peikė NATO kaip „valstybių sambūrį, įleidusį šaknis seniai pasibaigusio Šaltojo karo lysvėse“, „iškeliantį vieną žmonių grupę prieš kitas“ ir „nebeturintį prasmės glaudžiais ryšiais susietame pasaulyje“.
Obamos nuomone, NATO buvo iš principo ydinga: ne todėl, kad Amerika daro per daug, (nors vėliau jis kritikavo ir šį aspektą), dėl to, kad NATO įkūnijo „Vakarų“, civilizacinio konstrukto idėją, neatitinkančią jo pasaulėžiūros. Pasak Trumpo, NATO nevykusi dėl savo priemonių – ne dėl to, kad jam nepatinka pati Vakarų šalių aljanso idėja, o todėl, kad jis nemano, jog NATO pasiruošusi veikti.
Šių dviejų prezidentų pirminių požiūrių į NATO skirtumai yra svarbūs. Iš tiesų nebuvo jokios galimybės, kad Obama gali rimtai mėginti reformuoti NATO. „Perkrovimas“ buvo jo užsienio politikos centrinis akcentas. Jo nuomonė pasikeitė ne dėl to, kad jis išstudijavo sąjungų idėją ir ją pripažino, o todėl, kad jo palaikomas požiūris gana įspūdingai susimovė. Taip jau susiklostė, kad „perkrovimas“ sukūrė sąlygas įvykiui – karui Ukrainoje – privertusiam jį sustiprinti NATO, bet tuo metu žala jau buvo padaryta.
Trumpas, priešingai, kadenciją pradeda deklaruodamas nacionalinio saugumo prioritetą: įveikti ISIS – ir NATO šiose pastangos gali atlikti akivaizdų vaidmenį, jeigu tik būtų tinkamai pasitelkta. Trumpas greitai įgis kitą, daug svarbesnę būtinybę pasitelkti NATO: Rusijos atgrasymui. Kaip jau pasimokė Obama, pastangos derėtis su Putinu be Vakarų galios pagrindo blogina Vašingtono derybines pozicijas ir provokuoja Rusijos agresiją.
Trumpas turėtų jau savo kadencijos pradžioje pasimokyti iš Obamos klaidų ir pripažinti JAV vadovaujamą vaidmenį Europoje. Jeigu jis taip padarytų, rastų veikti pasiruošusių partnerių NATO narių šiaurėje ir rytuose. Aljanso narės, tokios kaip Estija ir Lenkija, įkūnija savigalbos mentalitetą, kurį Trumpas sako norintis matyti tarp JAV sąjungininkų. Pastaraisiais metais kiekviena NATO paribio valstybė didino gynybos išlaidas. Lenkija ir Estija jau daugiau skiria savo kariuomenėms daugiau kaip 2 proc. savo BVP, o Latvijos ir Lietuvos kariuomenės šią ribą peržengs ateinančiais metais. Nuo Ukrainos karo pradžios Baltijos šalys visos kartu gynybos išlaidas padidino dvigubai. Na, o Vokietijos gynybos biudžetas per tą patį laikotarpį, priešingai, sumažėjo. Nors ši šalis turi dvigubai daugiau gyventojų, jos turimų tankų skaičius nesiekia nė pusės to, kiek turi Lenkija.
Viena iš Vokietijos letargo priežasčių – jos teritorijoje veikiančios JAV bazės. Iš 28 didžiausių NATO objektų 23 yra į vakarus nuo Oderio. Ten pat laikomi beveik visi iš daugiau kaip 60 tūkst. JAV karių (išskyrus kelis šimtus) ir visi Aljanso (daugiausiai JAV) taktiniai branduoliniai ginklai.
Jeigu Aljanse ir yra kažkas „atgyvenę“ – tai jo neproporcinga pozicija, pagrįsta 8-o dešimtmečio strategine tikrove. Kol ši laikysena išliks, Vakarų Europos šalys turės menkų paskatų nuveikti daugiau, tad tikrosios gynybos našta teks Jungtinėms Valstijoms ir kai kurioms narėms, pavyzdžiui, Lenkijai.
Taip neturėtų būti. Naujoji administracija turėtų sutelkti panašiai galvojančias sąjungininkes, kad Aljanso viduje suformuotų reformatorių bloką, sudarytą iš NATO „veikliųjų“ narių. Tokia grupė įkvėptų pagarbą. Ji galėtų užbaigti paribio šalių antrarūšę narystę, skatintų perkelti bazes, tokias kaip Ramšteino, į Lenkiją (ir tuo pačiu sutaupyti JAV mokesčių mokėtojų pinigų), pertvarkyti balsavimo taisykles, kad vangiosios narės negalėtų užblokuoti 5-ojo straipsnio, ir kurti didesnes koalicijas, kad stabilizuotųsi padėtis pietuose ir rytuose.
Reformuoti NATO nebus lengva. Tam reikės ne mažesnių pastangų negu 10-ame dešimtmetyje, kai vyko NATO plėtra. Ir labiausiai reikės JAV lyderystės, kurios beviltiškai stigo pastaraisiais metais. Baltijos šalių lyderiai gali padėti išjudinti šį vežimą, anksti užmezgusios ryšius su JAV administracija. Gali būti, kad jos ras imlius klausytojus.