Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas G. Vėlius pasakojo, kad mokslininkai nuo pat nepriklausomybės atgavimo suko galvą, kurioje Vilniaus miesto dalyje galėtų būti užkasti A. Ramanausko-Vanago palaikai.
Tačiau ilgus metus mokslininkai nerado už ko užsikabinti. Nebuvo žinoma, kur nuo 1956 iki 1969 metų buvo slepiami KGB sušaudyti asmenys. Visokių pamąstymų apie tai būta – gal kažkur aplink Vilnių, galbūt miškuose.
„Teorinės minties proveržis įvyko tik užpernai, kai jaunas istorikas Darius Indrišionis iškėlė versiją, kad galbūt tai yra Našlaičių kapinės“, – interviu DELFI teigė G. Vėlius.
D. Indrišionis domėjosi bausmių vykdymu LTSR nuo pokario iki naujausių dienų, ir vykdydamas tyrimą pastebėjo, kad kriminalinių nusikaltėlių, kalintų Lukiškių kalėjime, sušaudymo datos kartais sutampa su sušaudymo datomis KGB kalėjime. Jis iškėlė versiją: galbūt šaudė tą pačią dieną todėl, kad būtų paprasčiau paslėpti kūnus, – ir kriminalinių, ir politinių veikėjų.
„Tai buvo teorinė prielaida, ja remiantis nebuvo galima pradėti archeologinių tyrimų, nes Našlaičių kapinės yra labai didelės. Be to, ten dar iki šiol žmonės neša gėlių, yra gyva atmintis, pradėti kasti kapus nuo nežinia kur būtų neprotinga“, – pasakojo G. Vėlius.
Viskas pasikeitė, kai 2017 metų sausio mėn. į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – Genocido centras) kreipėsi asmuo, kuris paprašė rasti jo senelio kapą.
Pasitikslinus, kas yra šitas asmuo (senelis), kuriais metais ir pagal kokį straipsnį buvo sušaudytas, paaiškėjo, kad egzekucija įvykdyta būtent KGB. Taigi atsirado jungianti grandis – Našlaičių kapinės ir KGB tardymo izoliatorius.
„Maža to, tai buvo ne tik prašymas, o, kaip pasirodė, visa detektyvinė istorija. Tuo šis tyrimas ir yra įdomus, jis labai sudėtingas ir ilgas, turintis daug sudedamųjų. Rutuliojosi po truputį – žingsnis po žingsnio“, – pasakojo G. Vėlius.
Paaiškėjo, kad į Genocido centrą atėjęs asmuo iš tėvo sužinojo, kad senelis palaidotas Našlaičių kapinėse, o tėvui šią informaciją perteikė duobkasiu šiose kapinėse dirbęs asmuo.
Kaip pasakojo archeologas, tas duobkasys turėjo būti prisaikdintas KGB tylėti, bet, būdamas senas, ir turbūt pasiligojęs, nusprendė vieną paslaptį atskleisti.
„Jis ją nusprendė atskleisti dėl atsitiktinio aplinkybių sutapimo. Duobkasys ir sušaudytas asmuo buvo Antakalnyje kaimynai. Jie vienas kitą pažinojo. Šį asmenį naktį atvežus duobkasiui, kad užkastų, jis jį pažino ir savo rankomis užkasė. Tik tiek, kad visą gyvenimą tylėjo, bet prieš mirtį, gal sąžinės graužiamas, gal todėl, kad kaimynas, jis pasikvietė sūnų, nusivedė į kapines ir parodė vietą, kurioje užkastas to žmogaus tėvas“, – pasakojo G. Vėlius.
Kitą dieną po to, kai kreipėsi į Genocido centrą, ekspertai su sūnumi nuvažiavo į kapines. Jie tikėjosi, kad galės rimtai užsikabinti, sužinos ne tik faktą, bet ir vietą. Deja, sūnus (garbaus amžiaus žmogus) tiksliai vietos negalėjo atsiminti.
Archeologui tai nepasirodė keista. „Kapinių sargas tą vietą parodė maždaug 1985 metais, tai jau labai daug vandens nutekėjo. Klausimas, ar duobkasys tiksliai atsiminė vietą, kitas klausimas – kiek sūnus galėjo atsiminti. Nes kapinės yra nenaudojamos, apleistos, jos labai pasikeitusios vizualiai“, – sakė G. Vėlius.
Susiaurėjo paieškų plotas
Vis dėlto net ir šiuo atveju archeologų paieškos laukas nuo hektarų susiaurėjo iki 200 kvadratinių metrų. Jie pradėjo planuoti archeologinius tyrimus turėdami tikslą rasti ir identifikuoti šį asmenį, kurio giminaičiai kreipėsi į centrą.
„Nuo šios minutės prasidėjo visi įmanomi dokumentuotos medžiagos tyrimai. Sulindome į archyvus, nes nežinojome absoliučiai nieko. Jokių dokumentuotų įrašų apie KGB sušaudytus asmenis, kur slepiami jų kūnai, nėra jokiuose archyvuose“, – sakė G. Vėlius.
Archeologai naudojosi nuo 1950 m. vestais šių kapinių administracijos žurnalais, kur buvo įrašoma, kokie mirusieji atvežti, ir 1962 m. sudarytu šių kapinių planu. LTSR kapinės buvo inventorizuojamos, šitos – taip pat.
„Tai yra sėkmė, kad jas leido inventorizuoti“, – sakė G. Vėlius.
Taigi archeologai prieš akis turėjo 1962 m. kapinių vaizdą. Tai yra penkeri metai po A. Ramanausko-Vanago sušaudymo. Taigi teoriškai turėjo būti pavaizduotas jo kapas.
„ Bet kas iš to? Kapų pagal įrašus yra beveik 3000“, – pasakojo G. Vėlius.
Taigi išanalizavę duomenis archeologai turėjo išsiaiškinti, kaip buvo užkasinėjami KGB rūsiuose sušaudyti asmenys: ar tai buvo masinė kapavietė kaip Tuskulėnų atveju – viena duobė, kuri vis pildyta?
Ar tai buvo koks nors kapinių kvartalas – ar kapinių gale, ar patvoryje? Ar tai yra viena vieta, ar sušaudyti asmenys buvo laidojami tarp legalių kapų? Tyrėjai nežinojo, ar asmenys buvo laidojami po vieną, ar taip, kaip šaudyti, – po du, po tris.
Be šitos informacijos jie negalėjo atlikti skaičiavimų ir tikėtis rasti norimų asmenų kapus. Taigi 2017 metais aiškinosi, ar tikrai šiose kapinėse laidoti KGB sušaudyti asmenys, kaip ir kur jie laidoti. Prasidėjo archeologiniai tyrimai.
Pasak archeologo, tai pasiteisino. Tuose nelegaliuose kapuose, apie kuriuos nėra įrašų, buvo rasti asmenys su šautiniais kaukolių sužalojimais.
„Bet čia prasidėjo kitas galvosūkis. Mes matome, kad tai yra egzekucijų aukos. Tik kaip galime žinoti, kokios tai yra asmenybės?“, – klausė G. Vėlius.
Archeologams padėjo tai, kad buvo surinkti duomenys apie visus 206 šiuo laikotarpiu sušaudytus asmenis. Tyrėjai žinojo egzekucijos datą, fizinius duomenis, taip pat ir ypatingus fizinius duomenis – amžių, ūgį, ar asmuo kuprotas, toliaregis.
„Mums labai padėjo tai, kad sušaudyti asmenys, pasirodo, buvo užkasinėjami po vieną, po du, po tris, taip, kaip juos šaudė. Ne masiškai sudėti ir, svarbiausia, ne po vieną. Jeigu duobkasys būtų nepatingėjęs ir kasęs duobę kiekvienam asmeniui, tai labai apsunkintų tolimesnį tyrimą“, – pasakojo G. Vėlius.
Pradėjo ieškoti giminaičių
Tada tyrėjams reikėjo rasti asmenų, kuriuos įtarė radę, giminaičius. „Mums atrodė, kad žinome, ką aptikome, tačiau tai yra pagrįsta tik teoriniu lygmeniu. Reikia rasti giminaičius, kad būtų galima atlikti genetinius DNR sulyginimo tyrimus“, – sakė G. Vėlius.
Pasak jo, tam teko grįžti prie bylų, žiūrėti, kokie sušaudymo metu buvo giminaičiai (dukros, sūnūs), ir buvo bandoma rasti šiandien gyvų jų atžalų.
„Bandėme kreiptis ir į Registrų centrą. Pasakė: žinoma, galime padėti, bet jūs mums duokite tų asmenų asmens kodus. Taigi to padaryti nepavyko“, – pasakojo G. Vėlius.
Pasak jo, šiuo etapu Genocido centro atstovas Dalius Žygelis lakstė, skambinėjo telefonais.
„Paskambinti ir pranešti žmogui „laba diena, mes įtariame, kad galbūt radome Jūsų senelį, tad mums reikia Jūsų seilių mėginio“ yra psichologiškai sunkus darbas, nes galbūt tai nėra tas senelis, o sužadinamos viltys, atgaivinama atmintis“, – pasakojo G. Vėlius.
Vis dėlto tyrėjus lydėjo sėkmė. Vieno asmens iš kaulinės medžiagos išgautas DNR sutapo su šiandien gyvų giminaičių DNR. 2017 m. tyrimais pavyko rasti ir aiškiai identifikuoti asmenį, sušaudytą KGB kalėjime.
„Deja, to žmogaus palaikų, nuo kurio prasidėjo istorija, mums dar nepavyko surasti. Tačiau nenuleidžiame rankų. Tyrimus tęsime“, – sakė G. Vėlius.
Visą žiemą skaičiavo tikimybes
2017 m. tyrimai atsakė į visus tyrėjams rūpimus klausimus. Jie sužinojo, kad Našlaičių kapinėse laidoti KGB sušaudyti asmenys, kaip jie laidoti – po du, po tris.
„Tai reiškia, kad mes turėjome visą žiemą atlikti skaičiavimus. Kiek turėjo būti iškasta duobių sušaudytiems asmenims, kaip tos duobės įsiterpia tarp legalių kapų. Visa tai reikėjo sudėlioti ant 1962 m. plano, tą planą susieti su dabartine geografine erdve, kuri yra visiškai pasikeitusi“, – sakė G. Vėlius.
Grįžo į kapines su konkrečiu tikslu
2018 m. archeologai grįžo į Antakalnio kapines turėdami daug daugiau informacijos. Tyrimai buvo labai kryptingi, teigė G. Vėlius.
Archeologai patikrino dar dvi versijas – dar vieną kapinių kraštą. Įsitikino, kad ten yra palaikai, atvežti iš ligoninių. Kitą kraštą – pasitvirtino tai, kas buvo mąstyta žiemą, ir tuomet jau vykdė tyrimus kryptingai stengdamiesi rasti A. Ramanausko-Vanago palaikus.
„Galime tik džiaugtis, kad pirmoji archeologinė perkasa, kuri buvo ištirta kryptingai ieškant A. Ramanausko-Vanago palaikų, pasiteisino. Mes atkasėme ne vieną kapavietę, o ir po dvi greta esančias. Jau tyrimo metu matėme, kad gretimybės yra tos, kurių tikėjomės“, – pasakojo G. Vėlius.
Pasak jo, archeologai iš karto pamatė, kad yra ta trijulė, kurios jie ieško. Su A. Ramanausku-Vanagu vienoje duobėje turėjo būti užkasti dar du kriminaliniai nusikaltėliai – dvidešimtmetis ir šešiasdešimtmetis.
Archeologui nekilo abejonių, ką rado. „Mums pakėlus ir apvertus kaukolę iškart supratau, kad savo tikslą pasiekėme, nes šimtą kartų matyta rentgeno nuotrauka, daryta po jo sumušimo, labai specifinis dantų sukandimas, netgi kai kurių dantų nebuvimas. Tai yra akivaizdūs duomenys“, – pasakojo G. Vėlius.
Tačiau archeologai negalėjo džiaugtis, kol Teismo medicinos tarnyba neatliko kaukolės nuotraukų – rentgeno nuotraukos sugretinimo ir genetinių tyrimų.
„Ne tiek sunku buvo ieškoti, kiek sunku buvo laukti. Palaikus aptikome pačią pirmą vasaros dieną, penktadienio vakarą. Šeštadienį, sekmadienį niekas nedirba nei Medicinos fakultete, nei tarnyboje.
Palaikai penktadienį buvo nugabenti į Medicinos fakultetą, o pirmadienį nuo pat ryto, jau turėdami osteologinės medžiagos pavyzdį ir iš anksto surinktus giminaičių (dukros ir brolio) DNR mėginius, su Genocido centro istoriku D. Žygeliu brazdinomės po Teismo medicinos tarnybos langais, prašėme kuo skubiau ištirti“, – pasakojo G. Vėlius.
Trečiadienį mokslininkai sulaukė pirmojo skambučio iš tarnybos: „tinka – pagal dukros liniją“, ir antrojo: „tinka – pagal tėvo liniją“.
Tada apie radinį oficialiai pranešta dukrai, o paskui – ir visuomenei.
Norėjo paklaidinti tyrėjus
Ne viskas tyrimuose buvo taip sklandu. Archeologas atskleidė dalį istorijos, kad juos bandė paklaidinti.
„Per antrus asmenis gavome informacijos, kad ieškome visiškai ne ten. Pernai rudenį mus bandė nuvesti klaidingu keliu. Per tam tikrą asmenį KGB dirbę funkcionieriai kreipėsi į Genocido centro vadovybę ir pasakė, kad žino tikslią vietą. Nurodė visiškai ne ten, kur mes planavome tolimesnius tyrimus“, – pasakojo G. Vėlius.
Pasak jo, tyrėjai greitai, per vieną dieną, išsiaiškino, kad ta informacija yra blefas.
„Supratome, kad jeigu bandoma nuvesti klaidingu keliu, vadinasi, mes dirbame teisinga kryptimi“, – sakė G. Vėlius.
Archeologas neatsakė, ar paklaidinti bandę asmenys buvo Lietuvos piliečiai.
Kapinės atskleidžia tamsiąją Vilniaus pusę
Pasak archeologo, Našlaičių kapinės yra labai įdomus šaltinis istorikams, medicinos istorikams, kriminalinės situacijos šeštojo–septintojo dešimtmečio Vilniuje tyrėjams.
„Šios kapinės slepia tamsiąją Vilniaus miesto pusę. Tą pusę, kuri buvo neafišuotina, ir visi galai slypi ten“, – sakė G. Vėlius.
Pasak jo, archeologai šiose kapinėse dirbs toliau. Toje dalyje, kur dirba jo komanda, pradėta laidoti maždaug 1947 metais ir laidota iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos.
„Ką slepia šitos kapinės? Didžiąją dalį palaidotų asmenų sudaro iš gydymo įstaigų atvežti mirusieji, kurie neturėjo giminaičių, lėšų, vienišiai. Taip pat – kriminalinių nusikaltimų aukos, neatpažinti kūnai, negyvi gimę kūdikiai“, – pasakojo G. Vėlius.
Visa tai archeologai mato iš kapinių registracijų knygų. „Bėda tik ta, kad tos knygos surašytos labai atsainiai ir tai labai apsunkina skaičiavimus. Pavyzdžiui, pagal įrašus mes matome, kad atvežtas negyvas gimęs kūdikis, bet mirties priežastis – pasikorimas“, – sakė G. Vėlius.
Archeologai atkreipė dėmesį, kad dažniausiai būtent virš sušaudytų asmenų randamas sluoksnis su medicininėmis atliekomis.
„Pastebėjome, kad į šias kapines labai daug asmenų atveža iš psichiatrinių ligoninių, esančių Vasaros gatvėje ir Naujojoje Vilnioje. Neretai tai jauni asmenys. Manome, tai – nugydymo atvejai. Žinome, kad sovietmečiu šiose įstaigose gydyti asmenys ne tik todėl, kad jie ligoti, o ir dėl to, kad jie buvo kitų pažiūrų“, – pasakojo G. Vėlius.
Tikisi atrasti palaidotų partizanų
Šiuo metu archeologai padarė pertrauką. Jie dirba su medžiaga, kuri jau yra iškasta. Rudenį vėl ketina tęsti tyrimus.
„Įtariame, kad šiose kapinėse 1965 m. gali būti paslėpti ir Antano Kraujelio-Siaubūno, paskutinio aktyviai veikusio partizano, palaikai. Išsiaiškinome, kad palaikai iš Utenos buvo išvežti į Vilnių, o kur gi kitur tais laikais galėjo paslėpti, jeigu ne čia?“ – retoriškai klausė G. Vėlius.
„Tai yra visiškai išskirtinis atvejis, nes kaliniai negalėjo turėti diržų, o sagtis yra rankų darbo, įspūdinga, joje matome simbolius – staugiantį geležinį vilką, Gedimino stulpus, kylančią saulę. Akivaizdu, kad tai yra partizano arba rezistento turėtas daiktas, bet turbūt šis asmuo buvo nužudytas ne įkalinimo įstaigoje“, – sakė G. Vėlius.
Vieta pasirinkta ne vietos veikėjų iniciatyva
Archeologai yra įsitikinę, kad Našlaičių kapinės kūnams slėpti buvo pasirinktos ne vietos KGB veikėjų iniciatyva. Tam turėjo būti direktyva iš Maskvos.
„Pokariu rezistentai, sušaudyti KGB rūsiuose, buvo laidojami Tuskulėnų dvarvietėje, bet Vilnius augo. Anksčiau tai buvo dvarvietė už miesto, o paskui iškilo Žirmūnų rajonas. Vėliau porą metų buvo moratoriumas atlikti mirties bausmei visoje Sovietų Sąjungoje“, – pasakojo G. Vėlius.
Pasak jo, 1950–1952 m. mirties bausmės vėl vykdytos Vilniuje, bet iki šiol nežinoma, kur tuo laikotarpiu paslėpti sušaudyti asmenys. Žinoma tik tiek, kad šiuo laikotarpiu sušaudyti asmenys laidoti kažkur aplink Vilnių, miškuose, kartais juos aptikdavo vietos gyventojai, iškasdavo žvėrys.
„Buvo vietos KGB veikėjo raštas į Maskvą su užklausimu, kaip elgtis su sušaudytais asmenimis, kur juos slėpti. Tuomet priimtas sprendimas etapuoti visus nusikaltėlius į Maskvą, taip pat ir Jonas Žemaitis-Vytautas buvo išvežtas ir ten sušaudytas. Ten sušaudyti asmenys kremuoti ir laidoti Butojos kapinėse“, – pasakojo G. Vėlius.
1956 m., pasak archeologo, buvo sumąstytas slėpimo būdas kapinėse. „Ar galima būtų geriau sugalvoti, kur paslėpti mirusįjį, negu kapinėse? Kapinių niekas nekasinės, ypač tais laikais. Ten daug kapelių, daug bevardžių asmenų“, – sakė G. Vėlius.
Bylomis tyrimai nesibaigs
Archeologas dėkojo studentams ir doktorantams, kurie dalyvavo tyrimuose, ir atsiprašė tų, kurių negalėjo į juos įtraukti. Pasak jo, prie jų daug prisidėjo VU Istorijos fakulteto doktorantai, archeologiją studijuojantys jaunuoliai.
„Manau, tyrimas buvo labai įdomus dar ir tuo atžvilgiu, kad atskleidė archeologijos mokslo įvairiapusiškumą ir kad egzistuoja labai skirtingos archeologijos mokslo kryptys. Tai, ką mes darėme, yra teismo archeologijos kryptis. Teismo archeologijoje naudojame specifinius svertus. Ji artima kriminalistikai, bendradarbiaujame su Teismo medicinos tarnybomis, dirbame archyvuose“, – sakė G. Vėlius.
Pasak jo, paprastai po tokių tyrimų keliamos bylos. Šiuo atveju taip nenutiks, nes nebėra gyvų asmenų, dalyvavusių šiuose veiksmuose.