Išskirtiniame interviu DELFI generalinis sekretorius užsimena, kad 1997 m. pasirašytame NATO ir Rusijos santykių pagrindų akte kalbama ne tik apie vengimą dislokuoti nuolatinius sąjungininkų pajėgumus Rytų Europoje, bet ir apie šiuolaikinę bei ateityje numatomą saugumo aplinką.
„Bet ši aplinka pasikeitė, todėl mes turime prievolę užtikrinti efektyvią gynybą ir sąjungininkų apsaugą. Dėl šios priežasties mes jau ėmėmės žingsnių, kad būtų sustiprinta mūsų kolektyvinė gynyba, įskaitant sustiprintą oro policijos misiją virš trijų Baltijos valstybių. Mes tikrai nedvejosime imtis tolesnių žingsnių, jeigu to prireiks. Tai apima ir atnaujintus gynybos planus, sustiprintas pratybas ir atitinkamą pajėgumų dislokavimą“, - interviu DELFI teigė A.F. Rasmussenas.
- Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir tebesitęsiantys neramumai Ukrainoje fundamentaliai pakeitė saugumo aplinką. Tačiau problema ta, kad Ukrainoje mes nematėme konvencinio ginkluoto konflikto, matėme „žaliuosius žmogeliukus“, kurie neigė savo ryšį su kokia nors šalimi.
Taigi klausimas būtų toks – kiek NATO teisiškai yra pasirengusi reaguoti ne į konvencinį ginkluotą konfliktą, bet į hibridinį karą, jeigu, tarkime, kurioje nors NATO narėje staiga atsirastų tokių „žaliųjų žmogeliukų“? Ar teisiškai mes esame pasirengę reaguoti?
- Pirmiausia, leiskite užtikrinti, kad mes esame pasirengę ginti visas sąjungininkes prieš bet kokią grėsmę. Tačiau aš sutinku, kad mes susidūrėme su naujo tipo kariavimo būdu. Taigi akivaizdu, kad mes turėsime prie to prisitaikyti. Mes į tai atsižvelgiame.
Bet tai nekeičia fakto, kad mes jau dabar esame pasirengę užtikrinti efektyvią visų sąjungininkių gynybą ir apsaugą.
Tačiau mūsų regėta nelegali Rusijos įvykdyta agresija prieš Ukrainą dramatiškai pakeitė saugumo situaciją Europoje. Ir NATO tikrai prie to prisitaikys.
- 1997 m. NATO ir Rusija pasirašė santykių pagrindų aktą. Šiame akte rašoma, kad „NATO šalys narės ir Rusija (…) siekdamos padidinti stabilumą imsis priemonių užkirsti kelią potencialiam grasinimui ir konvencinių pajėgų kūrimui sutartuose Europos regionuose, įskaitant Centrinę ir Rytų Europą“.
Mes, žinoma, suprantame, kad šis dokumentas yra pagrindinė priežastis, kodėl NATO vengia įkurdinti nuolatinius karinius pajėgumus Rytų Europoje, tačiau, Jūsų nuomone, ar šio akto pasirašymas nebuvo klaida?
Manau, kad tai svarbu visoms NATO sąjungininkėms, mes tuo remiamės, tikiuosi, Rusija irgi taip darys. Aš vis tiek manau, kad teisinga buvo kalbėtis su Rusija.
Šiandien akivaizdu, kad Rusija laiko NATO savo priešininke, bet mes pasirengę prisitaikyti prie to ir susidoroti su esama situacija.
- Tačiau jeigu Rusija nesilaiko tarptautinės teisės ir savo įsipareigojimų, kodėl mes turime laikytis savo pažadų?
- Na, mes pasikliaujame taisyklėmis, kurios laiko tarptautinės sistemos karkasą. Mes tikime, kad tai tarnauja mūsų sąjungininkų interesams. Tačiau, akivaizdu, kad mes turime prisitaikyti prie naujos saugumo situacijos Europoje. Leiskite priminti, kad šiame NATO ir Rusijos santykių pagrindų akte kalbama apie šiuolaikinę ir ateityje numatomą saugumo aplinką, bet ši aplinka pasikeitė, todėl mes turime prievolę užtikrinti efektyvią gynybą ir sąjungininkų apsaugą.
Dėl šios priežasties mes jau ėmėmės žingsnių, kad būtų sustiprinta mūsų kolektyvinė gynyba, įskaitant sustiprintą oro policijos misiją virš trijų Baltijos valstybių.
Mes tikrai nedvejosime imtis tolesnių žingsnių, jeigu to prireiks. Tai apima ir atnaujintus gynybos planus, sustiprintas pratybas ir atitinkamą pajėgumų dislokavimą.
- 2008 m. Rusija įvykdė invaziją į Gruziją. Kiek vėliau Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo pasiūlytas Narystės veiksmų planas. Šiais metais Rusija aneksavo Krymą, ir neilgai trukus Arsenijaus Jaceniuko Vyriausybė paskelbė, kad Ukraina neketina tapti NATO nare. Jūsų nuomone, ar tai nereiškia, kad Rusija turi neformalią veto teisę, kuria naudojasi užkirsdama kelią „artimojo užsienio šalims“ jungtis prie NATO?
- Rusija tikrai neturi veto teisės. Tik NATO sprendžia, ką priimti ar kam suteikti priėjimą prie mūsų Aljanso. Ir tik individualios šalys sprendžia, ar jos sieks NATO narystės. Tikrai ne Rusijai tai spręsti.
Tačiau mes visiškai gerbiame Ukrainos sprendimą šiuo metu nesiekti NATO narystės.
2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime mes nusprendėme, kad Ukraina taps NATO nare, jeigu jie parodys norą ir atitiks keliamus kriterijus. Bet tik Ukraina gali dėl to apsispręsti.
- Nepamenu, kiek kartų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra teigęs, kad nurodė Rusijos karinėms pajėgoms atsitraukti nuo rytinių Ukrainos sienų. Kokia situacija yra dabar, kaip manote, kodėl prezidentas V. Putinas žaidžia šiuos žaidimus?
Mano vertinimu, jie atitraukia apie du trečdalius pajėgų nuo Ukrainos sienos. Tačiau ten vis tiek dar lieka gana nemaži pajėgumai. Ginkluotosios pajėgos vis dar yra pasirengusios užpulti į Ukrainą, jeigu tik būtų duotas įsakymas.
Mes raginame Rusiją atitraukti visas pajėgas ir sustoti destabilizuoti situaciją rytinėje Ukrainos dalyje.
- Lietuvos politinės partijos susitarė padidinti gynybos biudžetą iki 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP) iki 2020 m. Tačiau, Jūsų nuomone, ką dar tokia maža šalis gali padaryti, kad geriau pasirengtų reaguoti į grėsmes?
- Šia prasme aš tikrai vertinu šį politinį sprendimą: laipsniškai judėti prie 2 proc. nuo BVP finansavimo gynybai. Tai labai svarbus ir tinkamas sprendimas. Mums reikia daugiau investuoti į gynybą, modernizuoti karinius pajėgumus.
Rusijos veiksmai Ukrainoje yra kaip žadintuvo skambutis. Tai priminimas, kad mes negalime saugumo ir stabilumo Europoje priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Todėl visos sąjungininkės turi atlikti savo pareigas užtikrinant kolektyvinę gynybą. Tai reikalauja resursų. Todėl turime pakeisti tendenciją, sustabdyti biudžeto „karpymus“ ir laipsniškai didinti investicijas į gynybą.
Aš taip pat noriu pabrėžti, kad Lietuva rengiasi daugiau investuoti į modernią karinę įrangą. Taigi tai labai svarbus ir teisingas žingsnis.
- Paskutinis klausimas: ar po prezidento rinkimų Ukrainoje tikitės daugiau stabilumo šioje šalyje?
- Aš tikiuosi. Bet vis tiek matome destabilizuojančius veiksmus rytinėje Ukrainoje. Tačiau gera žinia ta, kad naujasis prezidentas Petro Porošenka gavo labai aiškų mandatą iš ukrainiečių tautos. Tikiuosi, tai stabilizuos situaciją.
Ukrainai reikia tęsti visapusiškas reformas, o tam reikalinga stipri politinė lyderystė. Pirmas žingsnis buvo žengtas kaip tik dabar, prezidentas gavo aiškų mandatą, todėl aš lieku optimistas ir tikiu, kad tai padės stabilizuoti situaciją Ukrainoje.