Toks požiūris virsta žmonių tragedijomis. Šį karą išgyvenę Lietuvos piliečiai, kasdien susidurdami su aibe neišspręstų jų problemų, krenta kaip musės. Gal valdžiai tokia situacija labai paranki, nes, kaip sakė didysis žmonių naikintojas Josifas Stalinas, nėra žmogaus – nėra ir problemos…
Apie visa tai labai nusivylę praėjusį šeštadienį kalbėjo Lietuvos „afganai“, susirinkę į savo konferenciją Kaune, be kita ko, savo padėčiai pavydžiai priešpastatydami kitų šalių valdžios rūpestį savais nukentėjusiaisiais nuo karo ir karinių konfliktų.
Visos žmonijos pareiga, tik ne Lietuvos valdžios
- Karo veteranai – išskirtinė socialinė grupė, nes jiems ne savo valia teko išgyventi klaikiausią žmogiškosios civilizacijos reiškinį – karą. Šie išgyvenimai, kasdieninė akistata su mirtimi neišvengiamai palieka neišdildomus pėdsakus žmogaus psichikoje. Todėl visame pasaulyje karo veteranams rodomas dėmesys: JAV – Vietnamo bei Persų įlankos karų dalyviams, Anglijoje – kariavusiesiems Korėjoje, Folklande. Karo veteranais rūpinamasi netgi autoritarinėje Baltarusijoje. Taip yra todėl, kad pasirūpinti karą išgyvenusiais, ypač nuo jo nukentėjusiais žmonėmis, – tai visos žmonijos pareiga, nepriklausomai nuo to, kieno pusėje ir kokiame kare kariauta, – Respublikinės Afganistano karo veteranų bei kitų karinių konfliktų dalyvių asociacijos konferencijoje teigė šios visuomeninės organizacijos pirmininko pavaduotojas Gintautas Labanauskas, minėdamas dar ir trumpas ištraukas iš kraupios statistikos.
Jis vardijo Lietuvos piliečius Afganistano karo dalyvius, kurie savo valia pasitraukė iš gyvenimo nusižudydami: Gintaras Rudys iš Tauragės, Algis Ratenas ir Algis Katėnas iš Lazdijų, Valdas Saulėnas iš Varėnos, Linas Jonauskas ir Anatolijus Muliarovas iš Jonavos, Artūras Varzvičius iš Alytaus, Algirdas Dambrauskas iš Rokiškio.
- Ar lauksime, kol, nepakėlę likimo naštos, visi Afganistano karo dalyviai paliks šį pasaulį, ar pasirūpinsime karo suluošintais piliečiais taip, kaip dera civilizuotai valstybei? – klausė G. Labanauskas.
Konferencijoje buvo pritarta jo parengtam kreipimuisi „Dėl Lietuvos Afganistano karo veteranų“ į šalies ministrą pirmininką Andrių Kubilių. Kreipimesi prašoma sudaryti darbo grupę iš Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų, Sveikatos apsaugos ministerijų, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto bei Lietuvos respublikinės Afganistano karo veteranų organizacijos atstovų, kuri realiai spręstų „afganų“ problemas rengdama įstatymų bei kitų teisės aktų pakeitimų ar papildymų projektus, „o ne imituotų darbą, kaip buvo daroma iki šiol“.
Kreipimosi pabaigoje viliamasi: „Tikimės, kad Jūs ne iš tų, kurie sako: „Mes gi nesiuntėme jūsų į Afganistaną“, o sprendžiate visų Lietuvos piliečių opias problemas.“
Nesuteiktas karo veterano statusas
Nors Lietuvos „afganai“ save vadina karo veteranais, iš tiesų jie tokio statuso neturi.
- Dėl to, pavyzdžiui, negalime gauti pagalbos iš Prancūzijoje veikiančios pasaulinės karo veteranų organizacijos, – „ŪP“ aiškino Respublikinės Afganistano karo veteranų bei kitų karinių konfliktų dalyvių asociacijos pirmininkas Juozas Natulkevičius. Jis gyvena Alytuje, asociacijai vadovauja aštuntus metus, turi keturis pavaduotojus: G. Labanauską Kaune, Audrių Bitiną Tauragėje, Aleksandrą Litvinenką Vilniuje ir Eimantą Bieliūną Rokiškyje.
Lietuvos „afganai“ šiaip ne taip išsikovojo (2005 m.) tik asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, statusą, suteikiantį jiems teisę gauti valstybinę pensiją. Bet ją Lietuvos pilietis 1979-1989 metų Afganistano karo dalyvis gauna tik tada, kai išeina į pensiją arba kai tampa I-II grupės neįgaliuoju. „Menki tai pinigai – apie 200 litų. Tai beveik visa parama, kurią Lietuva teikia savo „afganams“, – sako Vydmantas Žilinskas, vadovaująs Respublikinės Afganistano karo veteranų bei kitų karinių konfliktų dalyvių asociacijos Alytaus apskrities klubui. Pasak J. Natulkevičiaus, tokių aktyviai veikiančių klubų – 16: be Alytaus apskrities, dar Kauno, Lazdijų, Jurbarko, Tauragės, Jonavos, Panevėžio, Vilniaus, Rokiškio, Visagino, Ignalinos, Kėdainių, Marijampolės, Molėtų, du Vilniaus.
Svetur - privaloma reabilitacija, kitos lengvatos
J. Natulkevičiaus žodžiais, Afganistano kare dalyvavę karininkai, puskarininkiai visiškai palikti už borto – jiems nesuteiktas nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 m. okupacijų statusas.
Pašnekovas mini Baltarusiją, Moldovą, Ukrainą, Rusiją: „Jų „afganai“ gali kartą per metus nemokamai važiuoti traukiniu, skristi lėktuvu, turi nuostabius reabilitacijos centrus. Moldovoje jie į reabilitacijos centrą guldomi kasmet, nesvarbu, ar to nori. Ten privaloma tokia sveikatos patikra. Reabilitacija jiems nekainuoja, o mes už ją mokame. Ukrainoje veikia protezavimo įmonė, įkurta tenkinti vien „afganų“ poreikius. Jos produkcija tokia puiki, kad siunčiama ir į JAV. Mūsų Vyriausybė kompensuoja protezų kaštus. Tačiau kokia protezų kaina, tokia ir jų kokybė...“
Esą vienam molėtiškiui „afganui“ protezas darytas 1988 m. JAV kartu su Vietnamo karo veteranu. Lig šiol molėtiškiui protezas tarnauja. O pigiuosius – kompensuojamuosius protezus Lietuvos „afganai“ priversti keisti kas 5 metus.
- Labai skaudu, kad atgimusioje Lietuvoje visos politinės jėgos abejingos Afganistano karo dalyvių problemoms. Politikai tik gražiai kalba, tačiau realiai nieko nedaro, kad palengvintų mūsų dalią. Seime vienintelis Julius Sabatauskas mums neabejingas. Kaip šunyčiai buvome įmesti į tą karą – nagi, gelbėkitės... Vieni išplaukė, kiti – ne: iš karo grįžo karstuose arba be rankų, kojų, pažeistos psichikos, – teigia J. Natulkevičius. Nuo Afganistane patirtų sužeidimų, ligų, psichologinių traumų kasmet kiekvienas Lietuvos „afganų“ klubas netenka 3-4 savo narių.
Prieš 10 metų šalyje buvo apie 5 tūkst. „afganų“, dabar jų liko apie 3-4 tūkst. Juk tai gana jauno amžiaus žmonės – tik 40-55 metų!..
Išmetė kaip muses iš barščių
Pasak J. Natulkevičiaus, dažniausiai Lietuvos piliečius, dalyvavusius Afganistano kare, pakerta infarktas, insultas, kepenų ligos. Daugelis grįžo su pažeistomis kepenimis, nes ten ne kartą sirgo gelta – dažna tenykšte liga.
- Kol Lietuva nevykdė misijų, į mūsų problemas niekas nekreipė dėmesio. Ėmė šiek tiek kreipti tik tada, kai Vyriausybei pateikėme storą aplanką su „afganų“ apklausos duomenimis bei Amerikoje vykdytų sociologinių tyrimų, susijusių su karo veteranais, išvadomis. Pagal jas, jei karo veteranui nesuteikiama reikiama pagalba, – jis miršta arba pats pasitraukia iš gyvenimo praėjus tam tikram laikui. Taip Lietuvoje ir vyksta, – teigia J. Natulkevičius, pridurdamas, jog Lietuvos „afganai“ nesusisaisto nė su viena partija, nors dažnos ne kartą buvo vilioti: „Paremkite mus, paskui mes jumis rūpinsimės.“ Mat jau spėjo pasimokyti. Pašnekovas mena: „Kai 1989 m. Kalnų parke sudėjome savo karinius apdovanojimus jų atsižadėdami, atgimimo šaukliai mums žadėjo: „Būdami valdžioje jumis pasirūpinsime!“, tačiau pasirodė, kad viliodami į mitingus mumis tik pasinaudojo ir išmetė – atėję į valdžią ėmė naikinti visas lengvatas.“