„Tokie vaizdai nestebintų Pietų Afrikos Respublikoje ar Londone, bet Kaune, kuris man atrodo labai ramus ir saugus miestas, tai – didelė staigmena“, − sakė T.Websteris, Kaune gyvenantis su žmona Solveiga.
Kauną vadina brangakmeniu
Tarptautinės bendrovės „Callcredit Information Group“ padalinyje Kaune dirbantis duomenų bazių administratorius T. Websteris sako, kad čia jis jaučiasi labai patogiai. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis dirbo banke Pietų Afrikoje ir keliose darbovietėse Didžiojoje Britanijoje.
„Atvykau iš Pietų Afrikos, šalies, kuri labai skiriasi nuo Europos. Paskui gyvenau Londone, kuriame gausu visko. Bet labiausiai patinka Kaune. Tai – vienas mažiausiai paliestų Europos miestų, tikras brangakmenis.
Vakarų kultūra čia ateina, bes jos poveikis dar nėra didelis. Į Kauną atvyksta mažai žmonių, nes jie nežino, kaip čia gera, kokie nuostabūs paplūdimiai, gamta ir architektūra“, − sakė Timas.
Jis rinkosi tarp Vilniaus ir Kauno. „Vilnius panašus į Londoną: ten daugiau įvairių kultūrų ir užsieniečių. Pasirinkau Kauną, nes čia – tikroji Lietuva, grynoji autentika. Dabar žinau, kad pasielgiau teisingai.
Kaune yra visko, ko man reikia, ir ką gali pasiūlyti Lietuva. Miestas nei per didelis, nei per mažas, apsuptas gamtos, galintis didžiuotis puikiu senamiesčiu, išsiskiriantis aktyviu naktiniu gyvenimu. Be to, vietos žmonės gerbia tradicijas.
Kai Solveiga grįžta pas senelius į Vilkyškius, ji padeda sodinti daržą. „Tokių dalykų nepamatysi Pietų Afrikoje ar Londone“, − stebėjosi Timas.
Nepatiko didelėse kompanijose
Atvykęs į Kauną, Timas svarstė, kuo galėtų užsiimti. „Netikėtai radau skelbimą, kad britų bendrovė „Callcredit Information Group“ Kaune ieško duomenų bazių administratoriaus. Dėl smagumo užpildžiau paraišką ir įveikiau atranką.
Timui nepatiko korporatyvinė darbo kultūra, dideli biurai. „Dirbau „Callcredit“ biure Lidse. Paskui išvykau į Londoną, ten dirbau mažesnėje pradedančiojoje įmonėje. Ši patirtis atvėrė mano akis.
Kaune nuo pat pradžių buvo smagu: dirbo nedaug žmonių, vis dar išlaikyta pradedančiųjų įmonių aplinka. Dabar kompanija, kurioje dirbu, smarkiai išsiplėtė, kultūra panašėja į korporatyvinę, tai man nėra prie širdies. Ne, neieškau kito darbo, bet aš visada atviras įvairioms galimybėms“, − sakė Timas.
Nori tobulinti kalbą
Jis – vienintelis užsienietis biure. Tai kartais sukelia problemų. „Noriu tobulinti lietuvių kalbą, bet kolegos su manimi stengiasi bendrauti angliškai. Dar būdamas Londone mokiausi lietuvių kalbos, čia ją norėjau tobulinti. Solveiga sako, kad mano lietuvių kalba čia tapo prastesnė“, − šypsojosi Timas.
Jį žavi lietuvių kalba. „Man smagu kalbėti lietuviškai. Jei užsisakau kavos lietuvių kalba, barmenas man nusišypso. Smagu! Bet kartais kuklinuosi. Jeigu klausiu lietuviškai, visi man pradeda atsakinėti angliškai. Mano, kad taip man padeda. Bet ir kitur panašiai atsitinka. Kai keliavome po Prancūziją, Solveiga visų klausdavo prancūziškai, bet mums niekas neatsakydavo prancūziškai“, − pasakojo Timas.
Augo daugiakalbėje šalyje
Timas kalba ne tik angliškai ir lietuviškai. Dar mokykloje išmoko afrikanų kalbą, susikalba zulų kalba.
„Afrikanų kalba yra olandų kalbos dialektas. Olandai XVII a. atvyko Pietų Afriką, įkūrė Keiptauną. Pietų Afrikos Respublikoje yra vienuolika oficialių kalbų, pagrindinės – zulų, kosų, afrikanų ir anglų. Afrikanų kalba yra privalomasis dalykas mokyklose. Vaikystėje taip pat išmokau zulų kalbą, nes augau tarp daugybės juodaodžių draugų.
Vaikinas tikėjosi lietuviškai išmokti labai greitai. „Kai susipažinau su Solveiga, netrukus jai skambinau į Lietuvą, o telefonu atsiliepė Solveigos mama. Ji pasakė kažką panašaus į lia-lia-lia, bet tai skambėjo labai gražiai, lyg čiurlenanti upė. Tą akimirką nutariau, kad turiu išmokti lietuviškai. Maniau, jei išmokau zulų bei afrikanų kalbas, per pusę metų įveiksiu ir lietuvių. Tik pradėjęs supratau, kad nebus taip lengva. Minėtose kalbose nėra vyriškosios bei moteriškosios giminių ir linksnių, todėl viskas paprasčiau“, − pripažino Timas.
Šalį paženklino apartheidas
Timo seneliai britai emigravo į Zimbabvę, kai jo mama dar buvo jauna. Kai šeima išvyko į Pietų Afriką, ten sutiko jo būsimą tėtį.
Pietų Afrikoje gyvena apie 53 mln. žmonių. Baltieji sudaro tik apie 9 proc. Šalies istorija sudėtinga. Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybės 1948–1990 m. vykdė rasinės segregacijos politiką, vadinamą apartheidu (afrikanų kalbos žodis, reiškiantis „atskirą gyvenimą“).
Kiekviena rasė (oficialiai buvo keturios: spalvotieji (daugiausia mulatai), baltieji (būrai, anglai), juodieji (zulai, kosai, kitos tautos) ir azijiečiai (indai, malajai) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius. Atskiri miestai (didmiesčiuose – rajonai) būdavo skirti gyventi tik konkrečiai rasei. Šalies parlamentą treji rūmai, skirti rasių (baltųjų, spalvotųjų ir azijiečių) atstovams. Juodaodžiai turėjo atskirus parlamentus savo teritorijose, bet neturėjo atstovavimo nacionaliniu lygmeniu). Tik 1993-iaisiais juodaodžiai gavo teisę dalyvauti rinkimuose į nacionalinį parlamentą.
„Mano kartos vaikai buvo pirmieji, kurie mokykloje mokėsi kartu su juodaodžiais vaikais. Mano geriausias draugas buvo juodaodis afrikietis Menzi. Aš nakvojau jo namuose, kitiems tai buvo neįprasta. Kai jis atvyko pas mane, jo šeima taip pat sakė, kad Menzi negali miegoti mano, baltaodžio, namuose.
Mano vaikystės aplinka lėmė, kad esu atviras įvairioms kultūroms. Gal todėl labai myliu Lietuvą. Esu tolerantiškas visiems žmonėms, todėl liūdna, kad čia dar trūksta tolerancijos kitoms kultūroms. Viskas pasikeis, kai į Kauną atvyks daugiau užsieniečių. Džiugu, kad čia daugėja studentų užsieniečių“, − pasakojo Timas.
Smagu važiuoti šleika
Gyvenant Pietų Afrikoje, Timui teko daug vairuoti. „Ten nėra visuomeninio transporto, todėl privalu turėti automobilį. Į darbą važiuodavau dvi valandas, paskui – tiek pat laiko namo. Tai buvo košmaras, norėjau nusižudyti, kaip to nekenčiau.
Kai atvykau į Europą, galėjau važiuoti traukiniu, autobusu, tai beprotiškai smagu. Ypač Londone, kur transporto rūšys sujungtos“, − pasakojo Timas.
Kaune jis pirmą kartą išvydo troleibusus. Kai pirmąsyk įlipo į šią transporto priemonę, manė, kad toli nenuvažiuos. Troleibusas siaubingai girgždėjo, Timui atrodė, kad jis tuoj sulūš. Nepavyko nusipirkti bilieto, nes vairuotojas nuolat kartojo, kad nekalba angliškai. „Visaip stengiausi paaiškinti, ko noriu, bet nepavyko. Kelias stoteles nuvažiavau taip ir neįsigijęs bilieto“, − juokėsi Timas.
Bet patinka važiuoti ir šleika. Vieną kartą stotelėje išgirdau, kad močiutė pyksta ir sako: „Kur yra šleika?“ Paskui darbe išsiaiškinau, kad šleika yra troleibusas. Smagu važiuoti šleika, bet niekur nemačiau tokių piktų vairuotojų kaip Kaune“, − stebėjosi Timas. Jis pridūrė, kad Solveiga neseniai įsigijo automobilį, nors jis nemano, kad tai reikalinga.
Pažintis ledo ritulio varžybose
Solveiga Kaune studijavo mediciną, bet greitai suprato, kad tai skirta ne jai. „Po trejų metų nusprendžiau išvažiuoti į Londoną. Ten dirbau ir mokiausi. Pradėjau domėtis gyvūnų apsauga, vegetarizmu. Londone tai populiaru, galima gauti daug informacijos, o Lietuvoje net šiukšles rūšiuoti nėra populiaru.
Grįžusi į Lietuvą, pradėjau studijuoti teisę Kauno kolegijoje, vėliau rinksiuosi aplinkosaugos teisę“, − pasakojo Solveiga, kuri taip pat savanoriauja Kauno zoologijos sode.
Įtraukė saylabas.com projektas
Laisvalaikiu Timas ir Solveiga kuria projektą saylabas.com, internetu transliuoja lietuvių kalbos pamokėles. Šį tinklaraštį pora pradėjo rašyti dar būdama Londone.
„Yra daug knygų, bet iš jų mokytis lietuvių kalbos labai sudėtinga. Kalbos resursų internete labai mažai, jeigu lygintume su tuo, ką gali rasti besimokantieji anglų, japonų ar prancūzų kalbų.
Galbūt todėl, kad ir lietuviškai kalbančių nedaug, šiek tiek per 3 mln. Gaila, nes tai – graži kalba, viena seniausių pasaulyje ir panaši į sanskrito kalbą. Mano draugas mokosi sanskrito kalbos, jis paminėjo keletą žodžių, ir pastebėjau, kad kai kurie yra tokie patys kaip lietuvių kalboje. Neįtikėtina“, − stebėjosi Timas.
Per kalbą – į širdį
Solveiga dabar turi 15 studentų iš viso pasaulio, kuriuos moko lietuvių kalbos. „Nemažai žmonių pradeda mokytis lietuvių kalbos, bet paskui praranda ūpą. Norime jiems padėti išlaikyti motyvaciją, todėl rengiame kalbos pamokėles, mokome praktinių dalykų“, − pasakojo Soveiga.
Timas priminė, kad Solveigos tėvams pažadėjo išmokti lietuviškai. „Pirmieji mano žodžiai buvo labas, ačiū ir gardumėlis. Radau vieną JAV lietuvių rengiamą tinklaraštį su prenumeruojamomis transliacijomis (angl. podcast), bet man jis buvo per sunkus, labai gramatinis. Man reikėjo kitokių pamokų. Pavyzdžiui, išmokti visko, ko gali prireikti važiuojant taksi. Tai ir darome savo projekte“, − teigė Timas.
Namuose jiedu kalba angliškai. „Solveiga manęs nemoko, be to, ji nori tobulinti savo anglų kalbą“, − šypsojosi Timas.
Vienas klausimas Timui gerokai įkyrėjo. „Kai pasakau, kad esu iš Pietų Afrikos, apie 90 proc. žmonių, ypač lietuvių, klausia, kodėl aš ne juodas. Kai policijos pareigūnai tikrina mano vairuotojo pažymėjimą, jie atidžiai pažiūri į mane“, − juokėsi pašnekovas.
Pasijuto lyg animaciniame filme
Pora susituokė 2013 m. „Vestuvės organizavome būdami Londone, todėl nebuvo lengva. Surengėme tradicines vestuves, į jas atvyko žmonių iš Pietų Afrikos, Londono. Jiems patiko tradicijos ir gamta (tuokėmės vasarą Nidoje). Svečiai stebėjosi, kad ant stalų daug maisto ir alkoholio. Žinoma, mūsų draugai užsieniečiai pirmieji nuėjo miegoti, o lietuviai toliau linksminosi“, − juokėsi Solveiga.
Po šių vestuvių visi užsieniečiai sakė, kad vėl grįš į Lietuvą. „Iki tol jie manė, kad čia beveik negyvenama šalis arba išvis nieko nežinojo. Juos nustebino tai, ką pamatė“, − pasakojo Solveiga.
„Vestuvėse dalyvavęs mano draugas manė, kad dalykai, vykę per mūsų vestuves, egzistuoja tik animaciniuose filmuose“, − juokėsi Timas.
Žavi lietuvių patriotizmas
Per visą Lietuvoje praleistą laiką bene labiausiai Timą nustebino kariškių sunkvežimiai Kauno gatvėse.
„Kai visi kalbėjo apie terorizmo pavojų Europoje, pamačiau kariškius Kaune: keturis sunkvežimius, juose – karius su automatais rankose. Tokių dalykų mačiau, kai vyko Londono olimpiada. Pietų Afrikoje įprasta matyti kariškius, bet Kaune juos išvysti man buvo šokas“, − sakė Timas.
Matau, kokie patriotiški žmonės gyvena Lietuvoje, ypač Kaune. Maniau, kad amerikiečiai yra dideli patriotai, bet čia supratau, kad tikrieji patriotai yra lietuviai. Vyrai mirtų už Lietuvą. Daug užsienyje sutiktų lietuvių pasakoja, kad ketina grįžti namo. Aš irgi mylių Pietų Afriką, tačiau nemanau, kad grįšiu ten gyventi. Jūs kitokie. Solveiga laimingiausia, kai gyvena Lietuvoje“, − vaikinas pasižiūrėjo į žmoną.
Išgyveno liūtų „ataką“
Pora pernai keliavo po Pietų Afriką, keliaudami nuvažiavo 7 000 km. „Įjungi navigatorių, o jis sako: „Važiuokite tiesiai 500 km.“ Tokį atstumą nėra nieko: kaimų, posūkių. Vien dykuma. Kai kur – neasfaltuoti keliai, kad nepaveiktų gamtos“, − pasakojo Solveiga, kurią sužavėjo šalies gamtos grožis, paslaugūs, draugiški žmonės.
„Visur reikia palikti arbatpinigių. Aikštelėse prie parduotuvių stovi žmonės, saugantys automobilius, išvažiuodamas jiems turi duoti arbatpinigių“, − stebėjosi Solveiga.
Žydų genocido muziejuje jie sužinojo daug informacijos apie iš Lietuvos kilusius žydus. Skaičiuojama, kad apie 70 tūkst. Pietų Afrikoje gyvenančių žydų šaknys yra iš Lietuvos.
Su biurokratais patyrė rūpesčių
Timas turi Pietų Afrikos ir Didžiosios Britanijos pilietybes. Brito pasas praverčia keliaujant, nes galima laisvai keliauti po Europą.
„Maniau, kad Lietuvoje galiu ramiai gyventi, turėdamas brito pasą. Kai prireikė medicinos pagalbos, negalėjau jos gauti, nes nebuvau registruotas ligonių kasų sistemoje. Prieš tai reikėjo registruotis migracijos poskyryje ir seniūnijoje. Negalėčiau pasakyti, kad tose įstaigose žmonės norėjo mums padėti. Tai truko 3 mėnesius. Keisčiausia, kad migracijos įstaigoje moteris, kuri dirba su užsieniečiais, nekalbėjo angliškai, Solveiga turėjo vertėjauti. Manau, reikia, kad daugiau užsieniečių čia atvyktų, tada tokie dalykai išsispręstų“, − linkėjo Timas.