Antrepreneris, aktyvistas, viešųjų erdvių kūrėjas ir bendruomenių būrėjas – vienas iš liepos 6-8 dienomis „Harmony park“ Prienų rajone vyksiančio Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) pagrindinių pranešėjų. Svečias kalbės ne tik apie pilietinės visuomenės svarbą ir kvies laikytis radikalaus neutralumo filosofijos geresniam pasauliui sukurti. Jis taip pat dalysis gyvenimiška patirtimi, kurioje – akimirkos visai prie pat asmeninio bankroto, muzikos festivalio „be importo“ organizavimas, žaliojo fondo kūrimas ir net „autostopas“ buriniu laivu Karibų jūros pakrantėje.
Viską pakeitė žaidimas diplomatais
J. Steveris kilęs iš Jersey Village – nedidelio miesto greta Hjustono, Teksaso valstijoje. Būdamas 14-os jis ėmė dirbti – padėjo inžinerinėje kompanijoje dirbančiai mamai naudotis CAD (Computer-Aided Drafting – kompiuterių sistemomis, kurios naudojamos kuriant dizainą). Jaunuolio tėvai buvo savamoksliai verslininkai, užsiimantys statybomis, o jis pats buvo betampantis inžinieriumi.
Bet vienas pokalbis su bičiuliu gerokai suktelėjo jo gyvenimo kelią. „Pamenu dieną, kai viskas apsivertė, tą kibirkštį, kuri pakeitė mano kryptį. Paauglystėje po mokyklos grįžtant namo artimas draugas pakvietė prisijungti prie Jungtinių Tautų modelio – mūsų ir daugelyje kitų mokyklų visame pasaulyje veikiančio klubo moksleiviams, kur jie gali vaidinti diplomatus ir užsiimti tarptautine politika, taip tyrinėdami įvairius aktualius reikalus, diskutuoti, rengti ir derėtis dėl įvairių sprendimų.
Tai atvėrė man smalsumo duris. Pradėjau mokytis apie žmogaus teises ir humanitarines krizes, tarptautinius reikalus ir disputus, kaip nacionaliniai interesai pateisino tiek daug vargo. Svarstydamas mūsų bendrų pasaulinių problemų sprendimus įsitikinau, kad teigiamam pokyčiui pasaulyje mums reikia suprasti jį, pačius save ir vienas kitą.“
Teksaso universitete vaikinas baigė ekonomikos studijas, metus pagal „Erasmus“ mainų programą studijavo Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje, vėliau – Londono universiteto Rytų ir Afrikos studijų mokykloje. O tuomet atsidūrė Afrikoje. Dvejus metus dirbo Ruandos Finansų ir ekonominio planavimo ministerijoje, po to dvejus metus – Londone, žinomo leidinio „Economist“ tyrimų ir analizės padalinyje „Economist Intelligence Unit“, bet 2011-aisiais grįžo į Ruandą. Jonathanas teikia konsultacijas, įkūrė socialinę nekilnojamojo turto bendrovę „The Office“, yra vienas iš „Impact Hub Kigali“ įkūrėjų.
– Kaip atsidūrėte Ruandoje? Kuo sudomino tas žemynas?
– Kaip galima nesidomėti Afrika? Tai yra mūsų visų gimtinė! Žmonės mėgsta kalbėti apie kultūrą ir mūsų šaknis... Bet kaip giliai jie nori kapstytis? Afrika mane itin domino kaip visų mūsų rūšių lopšys. Šis žemynas įvairesnis nei visas likęs pasaulis.
Bet aš tik per atsitiktinumą atsidūriau Ruandoje. Per programą, vadinamą Užsienio vystymo instituto Stipendijų schema, sulaukiau šios šalies Finansų ministerijos kvietimo dirbti ekonomikos patarėju. Likau, nes vyriausybės pareigūnai ten labiausiai, kiek kada nors teko matyti, stengiasi padėti mažiausiai privilegijuotiems visuomenės nariams, visuomet yra pasirengę nuveikti ką nors geriau ir pasitikintys savo gebėjimais nubrėžti naują vystymosi darnoje su aplinka kursą.
– Tiesa, kad grįžęs namo sužinojote, jog tėvai remia JAV prezidentą Donaldą Trumpą, ir vėl išvykote?
– Nepalikau JAV dėl D. Trumpo. Išvažiavau kur kas anksčiau ir ne dėl politinių priežasčių. Manau, svarbu pripažinti, kad problema Jungtinėse Valstijose yra ne D. Trumpo rėmėjai, o pačios Jungtinės Valstijos.
Joks asmuo vienas pats nėra atsakingas už mūsų visuomenių problemas, atsakomybę dalinamės visi. Pasaulio visuomenės ligų šaknys slypi sistemose, kurios mus formuoja, tarpininkauja ir lemia mūsų sąveiką. Visuomenė tėra taisyklių ir normų rinkinys, kuris leidžia mums kaip rūšiai bendradarbiauti vieniems su kitais. Šios taisyklės ir normos nėra pastovios. Ir, kaip aiškiai rodo nesena istorija, progresas nėra garantuotas!
Yra vyriausybių, kurias vadiname demokratinėmis vien dėl to, kad maždaug pusė rinkėjų kas 2-4 metus dalyvauja rinkimuose, dažnai – su dvejopais, poliarizuojančiais pasirinkimais, dažnai – motyvuojami tamsios jėgos: baimės, neapykantos, pavydo, hedonizmo, materializmo. Nors tai gali atitikti kai kuriuose vadovėliuose pateikiamą demokratijos apibrėžimą, kiek ilgai tokia „demokratija“ gali išsilaikyti? Kaip ilgai išsilaiko sistema, kuri institucionalizuoja marginalizavimą?
Jei tamsiaodžiams vyrams Jungtinėse Valstijose keturis kartus dažniau gresia atsidurti kalėjime ir devynis kartus dažniau žūti nuo policininko rankos, kaip jie yra įtraukti į „demokratiją“? Visuomenė akivaizdžiai netarnauja kiekvienam. Liberali demokratija ir technologinis pokytis įtvirtina pajamų nelygybę visame pasaulyje ir apriboja socialinį mobilumą. Būdai, kuriais vieni su kitais komunikuojame ir gauname informaciją, mūsų naujos informacinių technologijų platformos, tik didina poliarizaciją.
Kaip to rezultatą, šiandien matome socialinį ir politinį atavizmą pasauliniu lygiu. Judama tolyn nuo politinio centro, nuo nuosaikumo ekstremumų link. Esame skaldomi ir užkariaujami fašistų abiejose politinio spektro pusėse.
Radikalaus neutralumo idėja – pripažinti, kad visuomenė yra geresnė, kai pabrėžiame vienas kito klausymąsi, toleranciją priešingiems požiūriams, įsitraukimą į aktyvų apsisprendimą užtikrinant, jog mūsų grupės sprendimai priimami turint pakankamai informacijos.
Mums reikia daugiau neutralių radikalų. Reikia daugiau žmonių, kurie kovoja už didesnį įsitraukimą, dalyvavimą, švietimą ir informuotus debatus, pasitikėjimą, bendradarbiavimą, išraiškos laisvę, nepriklausomai nuo pasekmių. Tai yra mūsų – žmonių – bendra savastis ir išmintis skatinti ir saugoti šias vertybes.
– Pristatote save kaip erdvių kūrėją ir bendruomenės puoselėtoją. Kokia yra jūsų veikla?
– Kad atsakyčiau į šį klausimą, susitelksiu į tai, ką laikau ateities institucijomis: bendruomenines darbo vietas ir meno erdves. Jos bendruomenėse kuria pasitikėjimo kultūrą, suteikia erdvę saviraiškai ir galimybę žmonėms dalytis bei patirti įvairias perspektyvas, idėjas, gebėjimus, būdus kurti įvairius dalykus, mesti iššūkius sau bei kitiems. Tai yra inovacijų – tiek socialinių, tiek technologinių – paslaptis.
Man patinka kurti erdves, kuriose žmonės pasijunta saugūs, kurios skatina bendravimą ir dalijimąsi, puoselėja toleranciją ir empatiją visuomenėje. Štai dėl ko mes kartu su Tarptautine migracijos organizacija surengėme muzikos festivalį #IamKigali. Būdami teigiami aktyvistai, norėjome sukurti galimybę švęsti kosmopolitiškumą. Vadinome jį „festivaliu be importo“, skirtu tik tiems, kurie gyveno Kigalyje ir aplink jį. Galėjome klausyti kongoliečio gitaristo, japonų-amerikiečių trimitininkų, tradiciniais Burundžio būgnais grojančių muzikantų iš netolimos pabėgėlių stovyklos, garsūs Ruandos šokėjai mokė tradicinių šokių, prisijungė ir kai kurie kiti žinomi bei inovatyvūs šalies menininkai.
– Šiuo metu ieškote metodų, kaip tiems, kuriems viešoji politika turi daugiausiai įtakos, atsidurti sprendimų priėmėjų akiratyje. Kaip tai turėtų veikti? Ar sprendimų priėmėjai nusiteikę klausytis žmonių iš žemesnių sluoksnių ir ar paprasti žmonės išties turi, ką jiems patarti?
– Taip, kai sprendimų priėmėjai supranta didžiulę savo piliečių įžvalgų galią, jie nusiteikę klausytis. Jauni žmonės yra jaunimo nedarbo ekspertai, pabėgėliai puikiai žino, ką reiškia būti be pilietybės, verslininkai išmano verslą, moksleiviai ir mokytojai – švietimą, slaugai, gydytojai ir pacientai – sveikatos apsaugą. Sprendimų priėmėjai yra politikos kūrimo ir tarnavimo piliečiams ekspertai.
Terminą „pilietinė visuomenė“ užvaldė privatūs interesai: fondai, nevyriausybinės organizacijos, vystymo specialistai, kurių gerai apmokamos pozicijos leidžia jiems kalbėti neturtingųjų ir atskirtųjų vardu. Tačiau pilietinėje visuomenėje nėra atskirtųjų, joje nėra vyriausybei priešiškų jėgų. Pilietinės visuomenės esmė yra pilietiškumas. Mes visi norime to paties, ir gražūs dalykai gali nutikti, kai piliečių patirtį, kad geriausiai suprastum jų problemas ir rastum galimus sprendimus, suderini su profesionalių politikų, kurie geriausiai supranta, kaip subalansuoti kovojančius interesus ir kaip užtikrinti politikos efektyvumą, žiniomis bei viešąją politiką įgyvendinančios vyriausybės gebėjimais.
Jei norime kurti geresnę politiką, turime įtraukti žmones, kuriuos ji paveiks. Deja, korupcija daugelyje šalių nutraukė ryšį tarp piliečių ir vyriausybių. Jungtinės Valstijos yra puikus pavyzdys... Kodėl rinkimai tokie brangūs ir kas apmokės sąskaitas?
– Įkūrėte ir vadovaujate socialinei nekilnojamojo turto kompanijai „The Office“. Kas tai per verslas? Nejau nekilnojamojo turto įmonė gali būti socialinė?
– Kiekvienas verslas gali būti socialinis. Organizacijos yra paprastas būdas nusigauti kur nors. Tad kur ji keliauja? Kokia jos vizija? „The Office“ yra „žmogiškųjų dalelių akceleratorius“, jos valdomas vertybėmis pagrįstas nekilnojamasis turtas yra nepriklausomas nuo politinių ar „pilietinės visuomenės“ interesų, kurie siekia suburti žmones draugėn, kad šie galėtų kurti ateitį.
Sukūriau „The Office“ norėdamas paeksperimentuoti su tvariais modeliais, naudodamas erdvę suburti žmonėms, sukurti pasitikėjimui ir empatijai, paskatinti dalijimąsi. Čia mes stipriname savo visuomenes, iš čia kyla socialinės, ekonominės ir technologinės inovacijos.
Mes visi suprantame muziejų, bibliotekų ir kitų žinių saugyklų svarbą, kad jas reikia išlaikyti atviras ir plėsti prieinamumą prie žinių. O kaip dėl geresnio priėjimo prie institucijų, kur visuomenė kuriama (ne vien prisimenama)? Kas yra tos institucijos? Tikiu, kad tai yra bendruomeninės darbo erdvės – nuo bendrų darbo vietų iki verslo inkubatorių ir meno erdvių. Šiuo metu kuriame panašių vietų paramos fondą.
Nedirbu, kad užsidirbčiau pinigų. Uždirbu, kad už pinigus galėčiau atlikti darbą, kurį laikau svarbiu. Nesakau, kad man nereikia pinigų. Per savo karjerą esu buvęs labai arti bankroto ir susidūręs su paralyžiuojančiai baisia realybe, ir bankrotas visuomet tyko už netolimo kampo. Bet, būdamas saikingai patrauklus vidutinio sudėjimo baltaodis vyras, turėdamas JAV pasą, gerą išsilavinimą ir galimybių sutikti nuostabių žmonių su įvairiomis nuomonėmis ir požiūriais iš viso pasaulio, esu nepaprastai privilegijuotoje pozicijoje. Turiu saugių tinklų ir galimybių, kurios neprieinamos didelei daliai žmonijos.
– Jūsų biografijoje nurodytas toks faktas: tranzavimas miskito buriniu laivu Atlanto vandenyno pakrantėje Nikaragvoje. Kas tai?
– Cha cha, paminėjau tai, norėdamas parodyti, kokių įvairių patirčių prisirinkau, norėdamas suvokti nepaprastą žmonių ir žmonijos patirties įvairovę.
Miskito žmonės yra žvejų ir vėžlių medžiotojų bendruomenė, gyvenanti Nikaragvoje ir Hondūre Karibų jūros pakrantėje, salose ir prie lagūnų. Vienoje mažoje saloje įšokau į kapitono Andrew buriuojamą medinį laivelį, norėdamas patirti nuotykių ir ką nors išmokti. Jis yra vienas labiausiai įkvepiančių žinovų, kurį kada nors sutikau: jūreivis, statybininkas, laivų statytojas, žvejas, pamokslininkas, ūkininkas, mokytojas ir bendruomenės lyderis.
Su jo komanda iš žolės pyniau stogus, gyvenau ir valgiau su jo šeima, rūšiavau ir pardavinėjau kokosus Puerto Cabezaso turguje, privirinau naują inkarą jo laivui, žvejojau, iš senos dažų skardinės pagaminau kokosų skustuvą, vidury vandenyno gaminau sriubą ir kartu su juo skrodžiau vandenį per Cayos Miskito archipelagą. Jo išradingumas, šaunumas ir lyderystė buvo nepaprastas neriboto žmogaus potencialo, kuris slypi kiekviename iš mūsų, įkvėpimas.
Mačiau, kaip per stiprią audrą Andrew vietoj vieno iš savo komandos narių užlipo ant „oro lentos“ – medinės lentos, išsikišusios už laivo borto ir skirtos subalansuoti jo svorį. Didžiulė banga pakėlė Andrew nuo tos lentos. Laikydamasis vien už virvės, pririštos prie stiebo, jis trenkėsi į laivą. Silpnesnis žmogus tą akimirką būtų žuvęs, bet jis išsilaikė pakankamai ilgai, kad galėtume jį įtraukti vidun. Andrew nešvaistė laiko apsvaigimui ir skausmui – greitai susiorientavęs perėmė laivo valdymą ir vadovavimą įgulai.
– Kokią žinią atvešite į PLJS? Sakote, jog norite padrąsinti auditoriją kovoti su savimi, savo baimėmis ir letargija, kad sukurtų daugiau meilės. Lietuviai, deja, elgiasi priešingai, ypač imigrantų ir įvairių mažumų (LGBT, romų, musulmonų) atžvilgiu. Kaip jie gali būti draugiškesni šiems žmonėms?
– Kovos su savimi idėja yra skolinys iš Carlo Gustavo Jungo herojaus ir šešėlio archetipų (kad kiekvienas savyje turime ir herojaus, ir šešėlio archetipą). Mama man visada primindavo biblinę citatą iš Mato pamokslo ant kalno: „Prieš išimdamas šapą iš kito akies, išsiimk iš savosios.“ Tai yra bendra kiekvienos iš pagrindinių religijų ir gyvenimo filosofijos idėja. Mahatma Gandhi dažnai cituojamas pasakęs: „Būk tas pokytis, kurį nori pamatyti pasaulyje.“
Nėra trumpo kelio į meilę ir toleranciją, jos turi prasidėti kaip gailestingas supratimo veiksmas. Tikiu, kad mums reikia panašių renginių, nes jie padeda mums apgalvoti tikruosius skirtumus tarp žmonių grupių, bet kartu svarbu, kad šie renginiai atspindėtų skirtingus skirtingų žmonių požiūrius. Reikia pozityvių aktyvistų platformų, kaip mūsų festivalis #IamKigali, kosmopolitizmui švęsti.
Supratimas tėra sąmoningumo ir meilės aktas. Kiekvienoje religijoje, kultūroje ir išminties tradicijoje vertinama meilė, supratimas ir dialogas. Krikščionybėje tai vadinama malone. Budistai propaguoja lygybę ir nesivaržymą. Kad ir ką skaitytum – „Bhagavad Gita“ (krišnaitų religinę knygą, vieną svarbiausių hinduizmo šventraščių – red. past.) ar Mahometo paskutinį pamokslą, bandytum suprasti ubuntu (šiuo žodžiu Pietų Afikos Respublikoje gyvenantys zulai vadina žmoniškumą kitiems – red. past.) filosofiją ar sėdėtum ant žolės su bendruomene Ruandoje, norėdamas perprasti tradicinį gacaca teisingumą, žmogiškoji išmintis visuomet pirmenybę teikia klausymuisi, tolerancijai, susitaikymui ir socialinėms pasekmėms.
– Taip pat norite padrąsinti auditoriją gyvenimą pripildyti veiksmažodžių, o ne daiktavardžių („nebūk lyderiu – vadovauk!“). Kas slypi už šios idėjos?
– Ją sudaro du komponentai. Pirma, daiktavardžiai yra nekintami, priešingai nei žmonės. Mūsų tapatybės, kas ir kokie esame (tiek mes, tiek kiti) sukuria didžiausią kliūtį tapti tuo, kuo norime. Svarbu žinoti, jog galime pakeisti bet ką, kad ir kokia mūsų padėtis visuomenėje, keisdami savo perspektyvą, vertinimus ir veiksmus.
Antra, tai reiškia, kad turime save apibrėžti pagal tai, ką darome. Kiek iš mūsų „lyderių“ slepiasi už titulų ir daiktavardžių, užuot veikę kaip tikri lyderiai savo rinkėjų, kuriems turi tarnauti, vardu? Kaip dažnai mes patys slepiamės už titulų? Esu studentas, tad ne mano atsakomybė keisti politiką... Kas mums neleidžia būti lyderiais? Niekas, tik paprastas lyderystės veiksmas, kylantis iš drąsos ir meilės.
Bemaž prieš du tūkstantmečius galbūt galingiausias žmogus pasaulyje – Romos imperatorius Markas Aurelijus – savo dienoraštyje parašė: „Pasistenk, kad tavęs nepaverstų „imperatoriumi“, venk tos imperinės dėmės.“ Kokiomis dėmėmis, kurios yra mažiau jaudinančios nei imperatorius, išmarginame save?
– Tikriausiai teko girdėti, kad viena aktualiausių problemų Lietuvoje – didžiulė emigracija. Jūs pats tam tikra prasme irgi esate emigrantas. Ką galvojate apie šį procesą?
– Lietuva yra sena šalis su sena kultūra, ypač stipriomis tradicijomis ir giliomis tradicinėmis žiniomis. Bet ar Lietuva tėra vien daiktavardis? Ar ji sustingusi, įšalusi ar įstrigusi laike? Nuolat nesivystanti ir nesikeičianti?
Būti žmogumi reiškia būti imigrantu. Dėl ko ankstyvieji žmonės sėdo į laivus ir kūrėsi mažose salose Ramiajame vandenyne? Ką vijosi medžiotojai, atkeliavę į Lietuvos teritoriją 9 tūkst. metų prieš mūsų erą, kai šalyje pradėjo kurtis pirmieji žmonės? Mes visi esame imigrantai, jei pakankamai giliai pasikapstysime praeityje.
Svarbu pripažinti, kad įvairovė ir migracija yra stiprybė. Asmeniniame lygyje tai reiškia turtingesnę žmogiškąją patirtį, o visuomenės lygiu tai skatina inovacijas.