„Visiems nuoširdus ačiū, aš taip sukrėsta, kad nerandu žodžių“, – graudinosi J. Šyvokienė -Kraujelytė.
Graudindamasi sesuo sakė, kad jai yra labai sunku kalbėti.
„Žinoma, tai yra didžiulis džiaugsmas, tai yra pergalė, ir tuo pačiu labai skauda. Antanas – 1961 m., kada buvome grįžę iš Sibiro, ir susitikę, mes visa šeima labai norėjome, kad jis būtų su mumis. Nematėme jokios išeities, kad jis būtų partizanu, ir prašėme: „Antanai reikia kažką daryti, kad tu liktum gyvas“, – pasakojo sesuo.
Ji pasakojo tada išgirdusi tokius žodžius: „Aš gal liksiu gyvas kurį laiką, bet žinau, kad aš laisvės nesulauksiu, Jūs sulauksite. Jūsų – daug, šešios seserys, suraskite mano kaulus“.
Sesuo sakė, kad dabar galės įvykdyti savo brolio prašymą.
„Aš labai labai dėkinga žmonės, kurie atliko šį darbą, ir atlieka ir kitiems, ir generolo Ramanausko-Vanago palaikus sutvarkė. Tai yra tikri patriotai tikri žmonės, kurie dirba tėvynės labui, mūsų brangios Lietuvos, dėl kurios Antanas 20 m. kovojo, ir jis kitos išeities nematė – tik laisva Lietuva“, – sakė J. Šyvokienė -Kraujelytė.
Sesuo pasakojo, kad jos brolis niekada nepripažino okupantų ,ir žmonėms aiškino, kad „bus laisva Lietuva, gyvensime savo tėvynėje“.
Ieškojo nuo tada, kai žuvo
Sesuo pasakojo, kad partizano palaikų ieškojo nuo tos akimirkos, kai tik šeima sužinojo, kad jis žuvo.
„Sesuo nuvažiavo į Uteną, stovėjo prie milicijos pastato ir prašė: „įleiskite, parodykite, ar tai Antanas, (…) ir leiskite palaidoti. (…) Ją išstūmė iš patalpų. Ji vėl stovėjo prie milicijos durų – įėjo ir vėl prašo: „parodykite, ar tai brolis, ir leiskite palaidoti“. Ją vėl išstūmė. Sako reikėjo ieškoti, kada buvo gyvas. Ji išstovėjo visą dieną prie durų. Jų žmonėmis negalima vadinti“, – pasakojo J. Šyvokienė -Kraujelytė.
Pasak jos, po kurio laiko šeima pradėjo klausinėti žmonių, kur jo palaikai užkasti. Artimieji tikėjosi, kad jis paslėptas kur nors Utenos apylinkėse. Sesuo pasakojo girdėjusi daug liudijimų dėl galimų versijų. Vieni žmonės sakė, kad jis įmestas į ežerą, po to buvo kalbama, kad jį užkasė milicijos kieme. Tas nepasitvirtino.
„Po to buvo žmogus, pavarde Gaidys, jis pasakė, kad yra toks žmogus, kuris gali papasakoti, kur jis užkastas. Nuvažiavome su Dariumi Žygeliu į Uteną, randame tą žmogų, jis buvo išgėręs, ir vėl nieko nesužinome. Po to D. Žygelis jau be manęs ieškojo dar dviejų, kuriuos nurodė Gaidys. Dariaus net į trobą neįleido“, – sakė J. Šyvokienė -Kraujelytė.
Genocido vyr. istorikas Dalius Žygelis pasakojo, kad tas žmogus, pavarde Gaidys, save pristatė stribų sugėrovu.
Sesuo pasakojo, kad buvo dar viena įtikinama versija iš žmogaus, kuris dalyvavo skrodime. Jis pasakojo esą Kraujelis užkastas karjere, kuris yra važiuojant nuo Papiškių iki Utenos.
„Mums šita versija buvo įtikinama, mes pradėjome važinėti, ieškojome žmonių, klausinėjome mechanizatorių, kurie dirbo, niekas nepatvirtino“, – pasakojo sesuo.
Ji sakė negalinti pasakyti, ar tie žmonės sąmoningai juos klaidino.
„Labai keisti žmonės buvo“, – pasakojo sesuo.
Istorikas D. Žygelis irgi sakė, kad yra sunku sakyti, ar klaidinimas buvo sąmoningas, tačiau atkreipė dėmesį, kad tie liudininkai juos susirasdavo patys.
„Labai tikėtina, kad jie periodiškai buvo siunčiami suklaidinti, ir nukreipti ne ta kryptimi“, – sakė D. Žygelis.