„Po 30 nepriklausomybės metų mintis, esminė diskusija dažnai niekam nerūpi ir nieko nekeičia. (…) Visuomenė vis labiau kursta. (…) Kad ir ką kalbėtų viešieji intelektualai – profesoriai Alvydas Jokubaitis, Gintautas Mažeikis, Raimondas Kuodis ar Tomas Venclova, daugumai tai neturi didesnio poveikio, o jų mintys gyvena tik pasišventusiųjų burbule”, – tvirtina Januška.
Jo žodžiais, neįtikėtina, kad buvę Valstybės saugumo departamento vadovai, „grubiai tariant, yra gatvėje”.
„Paradoksaliai tai įrodo, kad mes netikime, jog jie net gali turėti, žinoti paslapčių, kurios būtų svarbios valstybei. Tai niekam nerūpi. Bet kiek daug dar reikalų valstybėje niekam nerūpi?” – svarsto DELFI pašnekovas.
– Artėja Lietuvos nepriklausomybės atstatymo trisdešimtmetis. Jei atmestume saldžius ditirambus apie pasiekimus ir apokaliptines kalbas apie nuosmukį, kokias išskirtumėte Lietuvos problemas, kurių tris dešimtmečius nepavyksta išspręsti arba kurios per tą laikotarpį atsirado?
– Nors politikoje dažnai yra geriau nei mums atrodo, tačiau iš tiesų produktyviau kalbėti ne apie pliusus, o apie ydas.
Pati bendriausia problema, kuri ateina į galvą, tai – valstybėje, kuri vadinama Lietuvos Respublika, norėtųsi daugiau respublikos, kai valdžia – iš žmonių, per žmones, už žmones. Per rūpestį valstybe, kuris irgi ne visada sėkmingas, nederėtų pamiršti kuriančio piliečio.
Valstybė yra ne valdžios, o piliečio. Lietuva prieš 30 metų tapo laisva, o dabar vis labiau saugi, tačiau žmogaus išsilaisvinimas toli gražu nebaigtas. Kai kam tie žodžiai gal net nėra suprantami. „Mes laisvi, – pasakytų, – kur čia problema? Valstybė tegu duoda mums darbą, didesnę algą, pensiją, ir mes būsime laisvesni.”
Pamirštame, kad, kai žmogus nustoja rūpintis savo laisve, tada valdžia ir ima reguliuoti, drausti, skirstyti, sekti, meluoti. Valstybė, respublika tampa silpnesnė. Pusė piliečių nebalsuoja, o likusi susiskaldžiusi Lietuva renkasi valdžią, kurios pagrindinis rūpestis yra ne didesnė laisvė piliečiui užsidirbti, bet didesnis laisvės reguliavimas.
Valstybė palūžta, kai jos politikai konkuruoja ne dėl platesnių laisvių ir kartu – atsakomybių suteikimo piliečiams, o tik dėl respublikos materialaus gėrio dalinimo. Galų gale sava valdžia tampa pagrindiniu priešu.
– Konstitucija mums garantuoja žodžio ir minties laisvę. Kaip vertinate žodžio ir minties būklę, ne tik laisvę, mūsų viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, akademijoje? Kokios tendencijos vyrauja?
– Ir būklę, ir tendencijas vertinu nekaip. Nes Konstitucija, žodžio ir minties laisvė pirmiausia yra respublikos piliečių rūpestis. Tų kuriuos galima pavadinti respublikos idealams ištikimais piliečiais, yra aiški mažuma. Tuo tarpu bent jau pastarojo dešimtmečio valstybės demokratinės daugumos diktatūrai, nukreiptai pireš respubliką, žodis, mintis, laisvė, valstybės intelektas tėra antrarūšiai klausimai.
Po 30 nepriklausomybės metų mintis, esminė diskusija dažnai niekam nerūpi ir nieko nekeičia. Reikia tam tikros disciplinos, net prievartos savo atžvilgiu, kad apie ką nors viešai kalbėtume.
Visuomenė vis labiau kursta. Iš visos nereikšmingų žinių kakofonijos – ypač dėl politinio melo – žmonės ir patys politikai nebegali atsirinkti to, kas svarbiausia. Kad ir ką kalbėtų viešieji intelektualai – profesoriai Alvydas Jokubaitis, Gintautas Mažeikis, Raimondas Kuodis ar Tomas Venclova, daugumai tai neturi didesnio poveikio, o jų mintys gyvena tik pasišventusiųjų burbule.
Mūsų, ypač jaunimo, gebėjimas koncentruoti dėmesį, skaityti ilgesnius tekstus mažėja. Skaitomos tik antraštės, geriausiu atveju – kelios tezės, o įrodymams ir kritiniam mąstymui laiko nelieka.
Viešajame žinių ir minčių diskurse sunku pastebėti, kad statistiškai esame bene daugiausiai Europoje vienam gyventojui aukštojo mokslo diplomų turinti šalis. Vadinasi, reikia investuoti ne į diplomų infliaciją, o specializaciją – valstybės ekonomikai ir humanitaristiką – valstybės išminčiai. Investuoti daugiau nei į asfaltą.
– Sakote, kad visuomenė kursta, į viešųjų intelektualų mintis nebeįsiklausoma, o jaunimas praranda skaitymo ir kritinio mąstymo įgūdžius. Bet juk tai reikštų, kad iš civilizacijos, pastatytos ant Švietimo epochos idėjų pamato, grįžtame į tamsiuosius viduramžius ar kažką panašaus. Kaip apskritai galėjo nutikti toks kultūrinis lūžis ir kas jį lėmė?
– Gal ir nukrypau į desperacijos šūksnius ir per didelius apokaliptinius apibendrinimus. Akivaizdu, kad bendrinis Lietuvos protas yra išaugęs, neatsilieka nuo kitų šalių. Tačiau socialiniai tinklai tiesiogiai daro neigiamą įtaką skaitymo kultūrą.
Jei apibendrinčiau žmonių, rinkėjų dalyvavimo politikoje ir valstybės, visuomenės problemų suvokimo adekvatumu, tai čia asmeniškai matyčiau per mažai demokratijos kokybės.
Socialinių tinklų žinių alternatyva prašosi aštresnio kritinio mąstymo. Jei Niallas Fergusonas teisus ir horizontalūs demokratiški socialiniai tinklai neišvengiamai virsta vertikaliais, tik autoriteto pontifex maximus valdomais bokštais ar burbulais, tarp kurių bendravimas tampa komplikuotas, vystosi agresija, tai be atviresnio proto tiesos paieška tampa tiesiog neįmanoma. Klesti kalbėjimas apie nieką, kai apskritai nebereikalinga net tiesos sąvoka.
Šitas konfrontuojantis ir nebendraujantis nuomonių išsibarstymas, mano nuomone, Lietuvoje atgaivina partijas ir politikus, kurie, sveiko proto logikos prasme, turėjo seniai pranykti.
Vedu mintį prie to, kad technologijos, tokios, kaip internetas ir blockchainai, gali ir turi būti panaudotos skatinti Lietuvoje platesnį nemanipuliacinį žmonių dalyvavimą balsavime. Įtraukę daugiau tylinčio ir todėl ne tokio aktyvaus racionalaus proto į balsavimus, galėtume pradėti gydytis nuo „myliu-nekenčiu” politinių emocijų.
Jau beveik trisdešimties metų istorija mums primena, kaip Sąjūdžio kandidatai tiesiog „nušlavė” rinkimus, kad paskelbtų nepriklausomybę, o kai ji buvo ne tik paskelbta, bet ir kone stebuklingu būdu iškovota, tas pats Sąjūdis, nelabai aišku už ką, tik per keliolika mėnesių radikaliai pasikeitusios visuomenės nuomonės buvo išmestas į politikos užribį.
– Arvydas Šliogeris interviu DELFI prieš 10 metų sakė: „Viena didžiausių problemų – neturime politinės klasės. Apskritai neturime politiko tipo. Yra priartėjusių prie politiko modelio, bet nėra nė vieno, apie kurį galėčiau sakyti, kad tai – valstybės vyras, valstybininkas.” Ar sutinkate su šia diagnoze ir jei taip, tai kas, jūsų manymu, lemia tokią Lietuvos situcija?
– Bent keli buvę valstybės vadovai, premjerai buvo ir iki šiol yra verti pagarbos. Gal keli iš jaunesniosios kartos galės tokie būti. Akivaizdžiai trūksta politinės lyderystės, išminties, vizionierių, turinčių politinės charizmos. Per daug politikų, kurie tėra tuščiai besiginčijantis partinis mailius.
Išmokome analizuoti, galime patarti ir kritikuoti net JAV prezidentą, bet niekaip negalime susitvarkyti su savo politika. Iš analitikos ne visada gimsta politika, ypač jei šalyje nėra nė dešimtadalio Winstono Churchillio.
Protui ir išminčiai šiandien Seime yra tikra kančia. Kaip ten gali būti daug proto ir daug sąžinės, jei rinkėjams jų nereikia? Nuolat balsuojama už politinius demagogus, melagius, politikus, atsiskyrusius nuo proto ir sąžinės. Melo nebūtų, jei nebūtų melo poreikio.
Dėl to, kad visi šiek tiek „baltai” meluojame, viešajame gyvenime neturėtų būti tiek melo, tuščiakalbystės, antiintelektualizmo toleravimo, net slapto žavėjimosi juo.
Pasiduodami melui, suteikiame galią melagiams, prarandame realybės pojūtį. Tai labiau už viską griauna ir demokratiją, ir respubliką. Per mažai laisvų žmonių, per daug priklausomų. Bloga nelaisva sistema gamina tokią pat blogą kopiją.
Demokratijoje turėtų valdyti piliečių dauguma, o realiai valdo valstybės aktyvi mažuma, Seime, kaip dabar matome, ketveriems metams virstanti dirbtina ir todėl atsisakiusia principų bei savų programų dauguma. Visa partinė sistema yra šio fenomeno įkaitė.
Yra bent vienas sprendimas, kuris galėtų kažką keisti, bet jis neįgyvendinamas, nes mes to nereikalaujame iš politikų. Reikėtų pajudinti bent didesnę dalį nebalsuojančios Lietuvos. Svarbus sprendimas būtų internetinis balsavimas.
Tik nesakykime, kad negalime jo padaryti saugaus. Radikalus sprendimas – kai kas ne be pagrindo sakytų, kad prieštaraujantis laisvai valiai nebalsuoti – būtų privalomas balsavimas, kuris yra žinomas ir ES.
Bent jau referendumą dėl pilietybės eksperimento tvarka galėjome padaryti privalomą. Pateikę žmogui suprantamą tekstą sprendimui, būtume sužinoję tikrąją visos tautos nuomonę.
Tokie siūlymai, kaip balsavimas internetu, partijoms dažnai sukelia egzistencinį nerimą, nes gali pažeisti beveik visiems, tik ne piliečiams, tinkantį status quo. Tai mus, piliečius, daro vis labiau degraduojančios sistemos įkaitais.
– Svarbias pareigas Lietuvos saugumo ir gynybos struktūrose ėję asmenys, valstybės valdymo organų vadovai, kadaise žymūs politikai ir ekspertai neretai išstumiami į pilietinio gyvenimo paribius arba net atsiduria gatvėje. Kodėl valstybė demonstruoja tokį abejingumą?
– Šiaip, aišku, neįtikėtinas faktas, kad turbūt visi iki šiol buvę saugumo vadovai, grubiai tariant, yra gatvėje.
Paradoksaliai tai įrodo, kad mes netikime, jog jie net gali turėti, žinoti paslapčių, kurios būtų svarbios valstybei. Tai niekam nerūpi. Bet kiek daug dar reikalų valstybėje niekam nerūpi?
Per mažai susirūpinusių ir laisvų piliečių dalyvauja politikoje ir savivaldoje. Dažnai valstybėje neturime į ką kreiptis. Kartais atrodo, kad už valstybę niekas nėra atsakingas – tik už savo kiemą, savo ministeriją. Ir kas mums apskritai tada yra ta valstybė, kurią darome abejingą jos pačios žmonėms?
- Būtent to ir norėčiau paklausti: ar mūsų valstybingumas yra tvirtai įkūnyta politinė, moralinė ir ekonominė tikrovė, ar 30 metų trukęs gan nesėkmingas eksperimentas, failed state?
Neneigiu, kad tokie nevilties argumentai kartais užklysta – žodžių „ne tokią Lietuvą mes kūrėme” pavidalu. Tai toliau kurkime kitokią. Kurkime respubliką, ne tik daugumos demokratiją. Mokykimės ne tik iš Atėnų, bet ir iš Romos.
Reikalaukime daugiau laisvės iniciatyviam žmogui, o ne daugiau galios biurokratinei valdžiai. 90 proc. laiko mąstykime apie pajamas, ne tik apie išlaidų optimizavimą.
Prisiminkime, kiek istorijoje pražuvo civilizacijų ir religijų, kurių net pavadinimų nebeprisimename. Bet išliko žydų religija ir civilizacija, ilgai neturėjusi valstybės, kuri tiek laiko gyveno tarp mūsų – kitame kieme. Kiek užtruks mūsų valstietiškai sąmonei pagaliau iš jų pasimokyti?
Jie išliko todėl, kad tikėjo, skaitė bei turėjo knygas ir mokytojus, kurie mokė vaikus. Gal bendruomenei ir tautai, kuri turi skaitymo, mokymo ir mokslo kultūrą, negresia failed state būtis? O policinei kultūrai gręsia.
– Atšventusi nepriklausomybės atstatymo trisdešimtmetį Lietuva netrukus rinks naują Seimą. Kas jame, jūsų manymu, turi daugiausiai šansų sudaryti valdančiąją koaliciją – ir kodėl?
– Pagrindinė hipotezė šiandien skambėtų taip: Tėvynės sąjunga turės daugiausiai Seimo narių, tad galės pradėti formuoti koaliciją. Tik su kuo – ir ar pavyks – dauguma?
Konservatorių lyderiai vadina valstiečių mokesčių politiką iki šiol liberaliausia. Tad kas mūsų naujajame Seime laukia neliberalesnio? Pragmatinė koalicija su socdemais? Tiesiog vėl „profesionalus” valdymas – tik kitaip? Ar pavyks Viktorijai Čmilytei-Nielsen sužaisti geriausią šachmatų partiją savo gyvenime ir atvesti į Seimą pakankamai liberalų?
Jei visos kitos mažesnės ir nykštukinės frakcijos susivienys prieš konservatorius, tai, žinoma, valdys jos. Bet ar neatrodys tada net dabartinė valdžia sąlyginai nebloga? Politinė vaivorykštė be aiškios orientacijos ir principų? Gerovės valstybės kūrimas, dalijant po kelis eurus?
– Kaip vertinate prezidento Gitano Nausėdos pirmųjų mėnesių veiklą ir jo komandos pasirengimą?
Turbūt tik Lietuvos priešas norėtų, kad prezidentui nesisektų. Mūsų lūkesčiai dideli, iš prezidento dažnai norime daugiau, nei jis gali. Esame jau įpratę, kad prezidentas realiai yra penktoji valdžios šaka, kartu ir valdžia, ir opozicija, kontroliuojanti ir Seimo daugumą, ir vyriausybę.
Norime, kad jis tramdytų tokius politinius chaosus, kaip dabartinis chaosas. Laukiame jo lyderystės, nors suprantame, kad valdyti jis gali tik išmintimi ir autoritetu, o ne spaudos pareiškimais.
Tikimės, kad palaipsniui užsienio politikoje nuo ritualinės ir protokolinės diplomatijos, komentarų, lyg ir skirtų užsieniui, bet iš tiesų – vidaus rinkai, bus pereita prie strateginės ir sunkiai ruošiamos politikos.
Būtų idealu, kad diplomatinei tarnybai nebereikėtų biurokratiškai pačiai ieškoti sau darbo, kad ji galėtų rimčiau prisidėti, įgyvendinant prezidento ir būsimos vyriausybės užsienio politikos strategijas, jei jų bus.
Matome deklaruojamą siekį tęsti ir Valdo Adamkaus neužbaigtus darbus, o tai yra ir žodžio, minties laisvės, teisės viršenybės, respublikos principų įgyvendinimas.
Reikia tikėtis, kad tiems keliems patarėjams, kuriems prie turimos kompetencijos dar reikės įgyti patyrimo, tai nesutrukdys būti svarbiais prezidento komandos nariais.