Alkoholiko išpažintis: net pas anoniminius žudikus būčiau ėjęs

Nežinau, ar aš jau gimiau alkoholiku, bet 12-os metų pirmą kartą paragavęs alkoholio išsyk supratau – tai mano.

Taip DELFI teigė vilnietis, per 33 gimtadienį atsidūręs dugnų dugne.

„Tėvas buvo medikas, nemažai gėrimų turėjo bare ir iš smalsumo pabandžiau konjako. Atsimenu, išėjau į kiemą, kur žaidė vyresni vaikai. Šiaip su manimi jie nenorėdavo turėti jokių reikalų. Bet išgėręs alkoholio aš pasijaučiau drąsus, nuėjau tiesiai prie jų, neva, nuo šiol šitame kieme viskas bus kitaip. Pasiklausę manęs jie suprato – taip ir bus, o aš pajutau atradęs medžiagą, kurios pagalba tampu toks, koks visada norėjau būti: drąsus, betarpiškas“, – pasakojo vilnietis.

Tada jis buvo šeštokas, o septintoje klasėje prasidėjo nemalonumai. „Niekada nežinojau, ką reiškia gerti saikingai. Man vis reikėjo dar, dar ir dar. Negalėjau apskaičiuoti, kada gana“, – interviu DELFI sakė vyras.

13-os metų jis pateko į vaikų psichiatrijos skyrių. Bėgiojo iš namų, lošė kortomis, nešė iš tėvo barelio alkoholį.

„Tada iš namų jau dingo alkoholis, tačiau kaip prevencinė priemonė tai nebeturėjo įtakos. Paprašydavau vyresnių nupirkti alkoholio ir niekas nesispyriodavo“, – prisiminė pašnekovas.

-Iš kur gaudavot pinigų svaigalams, kai namų barelis užsidarė?

-Lošdavau kortomis, iš tėvo piniginės traukdavau, iš močiutės. 16-os metų pabuvojau nepilnamečių įkalinimo įstaigoje. Švenčiau gimtadienį ir atsibudau jau ten. Kaip paskui mums papasakojo, mašiną bandėme nuvaryt, daug visko buvo.

Teismas mano draugui skyrė dvejus metus nelaisvės, o aš gavau pusantrų. Atsimenu, kai vežė į įkalinimo įstaigą, draugams, kurie atėjo, sakiau: „Mes dar išgersim“.

Paskui ritausi nestabdomai, nors apgaudinėjau save sakydamas, kad nebegersiu vedęs, paskui – kai vaikas gims. Bet susituoki, išsiskiri, vėl vedi ir vis viena geri.

-Kada tas paskutinis lašas buvo?

-Posūkis įvyko, kai švenčiau 33 metų gimtadienį. Atsibudau psichiatrijos ligoninėje, Klaipėdoje. Keičiau gyvenimo vietas, nes vis ieškojau problemų priežasčių išorėje: tai miestas ne tas, tai žmona negera, tai vaikai trukdo, tai darbas ne toks. Gimiau ne toje šalyje, ne tuo laiku.

Gerdamas ieškai priežasčių, kodėl blogai, bet net minties neprisileidi, kad būtent alkoholis – problema.

-Žmonės iš šalies nesakė?

- Žinoma sakė, bet nenorėjau klausyti: „Nesakykit, ką man daryt, aš nesakysiu, kur jums eiti“.

Per gimtadienį gulėjau psichiatrijos ligoninėje prijungtas prie lašelinių ir galvojau, kad mano gyvenimas baigtas. Tik 33 metai, o iš ligoninės nebeturiu kur eiti – iš visur eliminuotas.

Pragėręs trečią šeimą, daiktai išmesti už durų, kad nebekelčiau kojos į namus. Tėvai Vilniuje irgi nebenori turėti su manim jokių reikalų. Atėjo suvokimas, kad baigsiu žinute kriminalinėje kronikoje: „Tragiškai žuvo“. Tačiau svarbumo jausmas ruseno, įsivaizdavau, kad apie mane būtinai parašys ir tada jie visi gailėsis, nors kas tie visi, ir kas gailėsis – neaišku. Niekam nebuvau įdomus.

Taip man atėjo supratimas, kad nebegersiu. Ir jau keturioliktus metus negeriu.

-Ką darėt išėjęs iš ligoninės – konkrečiai.

-Dar neišėjęs nuėjau pas skyriaus vedėją pasikalbėti, ką reikėtų daryti. Susakė veiksmų planą, kuriame buvo ir Anoniminiai alkoholikai (AA). Būčiau ėjęs bet kur, man buvo nebesvarbu. Nors ir pas anoniminius žudikus. Visiškas dugnas, visiška beprasmybė, neturėjimas ką daryti, kur eiti.

Pas Anoniminius alkoholikus išgirdau, kad jie pasistengs man padėti, jeigu noriu negerti. Bet jeigu noriu gerti – va, durys: „Eik ir mirk, mes tikrai neverksim“. Gana ciniškas pasakymas. Aš, kaip alkoholikas, bandžiau įsižeisti. Alkoholikai labai įžeidūs. Bet atėjo supratimas, kad ko jiems verkti? Nei jie su manim pažįstami, nei gėrė, nei iš viso žino, kas aš toks.

Pradėjau kasdien vaikščioti į susirinkimus.

- Iš ko gyvenot, kaip sekėsi su darbais, pajamomis?

-Kai pradedi eiti tuo keliu, labai daug visko gauni avansu. Įvyksta daug stebuklų: atsiranda gyvenamoji vieta, darbas, kažkokios pajamos. Negeri ir atrodo, kad viskas gerai. Tačiau žmonės į tave labai atsargiai žiūri. Vien tai, kad negeri, jiems mažai reiškia. Yra daug žmonių, kurie tiesiog negeria ir dėl to nereikalauja jokių paminklų.

Metęs gerti aš nepasikeičiau. Į Anoniminius alkoholikus atėjau melagis, vagis ir paleistuvis, toks ir likau. Taigi, po 8 negėrimo metų buvo antras dugnas. Atėjo laikas 12 žingsnių programai. Buvo labai sunku, nes galvojau, kad daug pasiekiau ir viską žinau, kitiems galiu padėti, bet pats pasiprašiau pagalbos.

- Kodėl?

-Didžiausia problema, jog alkoholizmas prasideda būtent tada, kai dingsta alkoholis. Tada prasideda ėjimas iš proto. Tiesiog būna, kad norisi daužyti galvą į sieną ir kaukti kaip vilkui. Nesupranti, kas su tavimi dedasi, nes tas senasis „aš“ nedingsta.

Teko laužyti save, paprašyti pagalbos. Bet, kaip sako mano globėjas, kai baigiasi fokusai, prasideda stebuklai. Taip ir buvo. Per 12 žingsnių atėjo supratimas, kad man nereikia verstis per galvą, pakanka būti paprastu žmogumi. Ne pačiu geriausiu ar pačiu blogiausiu, o paprastu, be jokių nesąmonių. Ir tai – visai kitas blaivybės gylis.

- Ką reiškia „paprastas be nesąmonių“?

-Alkoholikas tiek sudėtinga asmenybė, kad eiti tiesiai prie 10 Dievo įsakymų, kurie yra esmė, jam neišeina. Per aplinkui, žingsnis po žingsnio turi priartėti prie paprasčiausių dalykų: eiti per perėją, mesti šiukšles į šiukšlių dėžę, stovėti parduotuvės eilėje, o ne lįsti be eilės. Atsistoji į ilgiausią eilę ir mokaisi pakantumo. Normaliam žmogui tai nesuvokiami dalykai, nes jis tiesiog taip gyvena.

Alkoholikas – egoistas, egocentrikas, kurio esmę atspindi trys žodžiai: aš, mano ir man. O 12 žingsnių programa pradeda mokyti galvoti apie kitus.

- Kaip gyvenate dabar ?

-Dirbu, baiginėju universitetą, studijuoju penktame kurse. Dirbu socialinį darbą. Kiekvieną rytą prašau Dievo, kad leistų būti naudingu Jam ir kitiems žmonėms.

Su savęs priėmimu atėjo nuolankumas pasauliui. Tokiam, koks jis yra, o ne turėtų pagal mano supratimą būti. Didžiausias dalykas, kad išmokau būti čia ir dabar.

Su praeitimi, kiek įmanoma, susitvarkiau. Grąžinau visas skolas, nebeturiu reikalų su antstoliais. Nebesuku galvos, ką darysiu po 10-20 metų ir jei kas nepavyksta, suprantu, kad arba per mažai stengiausi, arba Dievas man turi paruošęs kitą planą. Nebedaužau galvos į sieną, kaip anksčiau, kai neįvykdavo, kaip noriu, ir tada eidavau gerti, daužydavausi, blaškydavausi.

Ramybės maldoje yra žodžiai: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“.

Veikia per 100 AA grupių

Anoniminių alkoholikų (AA) draugija Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia nuo 1935 metų. Pakankamai ilgai išbuvę blaivūs draugijos nariai nutarė viešai prabilti apie savo patirtį ir 1939 m. išleido knygą „Anoniminiai Alkoholikai“. Taip pasivadino ir draugija, kuriai tuo metu priklausė apie šimtas vyrų ir moterų.

1941 m. pabaigoje AA narių skaičius JAV ir Kanadoje jau siekė 8 tūkstančius. Po II-jo Pasaulinio karo AA pamažu plito visame pasaulyje. 2010 metais 180-je šalių buvo daugiau nei 115 000 AA grupių. Jose – per 2 mln. narių.

Lietuvoje pirmoji AA grupė įsikūrė 1988 m. birželio 30 d. Pirmieji AA nariai rengė atvirus susirinkimus Vilniuje, rūpinosi knygų „Anoniminiai Alkoholikai“ ir „Dvylika Žingsnių ir Dvylika Tradicijų“ vertimu į lietuvių kalbą.

Šiuo metu Lietuvoje veikia per 100 AA grupių. Dar apie 10 lietuvių AA grupių veiklą vysto Airijoje, Anglijoje, JAV, Švedijoje.

AA naudojama Dvylikos žingsnių programa – asmeninio sveikimo nuo alkoholizmo pagrindas. Judėjimo dalyvių įsitikinimu, cheminė priklausomybė – visų pirma dvasinė problema, kuri pasireiškia egocentrizmu, priešiškumu ir pan.