– Ar turite paaiškinimą šiam atvejui? Kodėl teismo instancijos ir net medicinos ekspertų pedofilu pripažintas asmuo dirbo vienoje iš Alytaus gimnazijų?
– Iš tikrųjų įstatymas įpareigoja kiekvieną švietimo, sveikatos ir bet kurią kitą įstaigą, kuri dirba su vaikais, tikrinti savo darbuotojus ir savanorius nuteistųjų registre. Tai yra privaloma. Ir čia ne tik dėl seksualinių, bet ir įvairių kitų labai sunkių nusikaltimų. Visais tais atvejais žmonės neturi teisės dirbti su vaikais.
Šiuo atveju yra tokia specifinė situacija, kad to žmogaus teismo nuosprendis nėra įsigalėjęs. Bet, kita vertus, visiškai visada, kada yra tokio pobūdžio byla, teismas turi teisę nušalinti žmogų nuo pareigų, siekiant apsaugoti jį nuo kitų nusikaltimų ir siekiant apsaugoti aukas nuo kitų galimų nusikaltimų. Tai teismas, turintis informacijos, kad žmogus dirba mokykloje, tikrai turi informuoti. Ir kitas dalykas, jeigu mokyklos vadovė jau žinojo, tai čia irgi yra visiškai nepateisinama. Suprantu, yra rizika, nes jeigu, sakykime, žmogaus nenuteistų, tada jam reikėtų grąžinti atlyginimą. Bet tai nėra tokia didelė rizika, nes dabar rizikuojama vaikais.
– Bet teismai apie savo sprendimus neinformuoja mokymo įstaigų, nes, kaip jie teigė, teisės aktai tokios pareigos nenumato. O gal kaip tik reikėtų ne tik teismui, bet bendrai teisėsaugos institucijoms tokio įpareigojimo pranešti ne tik apie teismo sprendimus, bet net ir apie įtarimus, kad bent jau laikinai tas žmogus, kol teismas iki galo išsiaiškins, negalėtų dirbti su vaikais?
– Tai čia šiuo atveju teismas tikrai galėjo priimti pats tokį sprendimą – įpareigoti ir neleisti dirbti žmogui. Kitas dalykas, lygiai taip pat darbdavys turi teisę tą patį padaryti, bet vėlgi reikia tam gauti informaciją ir dar čia yra giliau, jeigu toje byloje yra nukentėję vaikai, tai, vadinasi, Vaiko teisių tarnyba žinojo apie bylą, žinojo ir žmogų, kur tas žmogus dirba. Aš net neabejoju, kad byloje turėjo būti pateikta žmogaus charakteristika, kur jis dirba, ką veikia. Taigi visiems buvo akivaizdu, visoms bylos šalims buvo akivaizdu.
– Mes vis apie panašias situacijas kartas nuo karto išgirstame, nes tokių pranešimų būta ir anksčiau. Gal tai yra tikrai kažkokia didelė sisteminė problema, kad iki šiol tokie įvykiai nėra pažabojami?
– Matote, aš manau, kad nėra, aišku, galima visiškai kiekvieną atvejį aprašyti teisės aktuose, bet vis tiek atsiras tam tikra spraga, nes ne viską numatysi. Aš sakyčiau, kad priemonės yra žmonių budrumas, pareigūnų, specialistų, kurie su tuo dirba, teisėjo atsakomybė, prokuroro, kuris nagrinėja bylą, mokyklos vadovo, Vaiko teisių tarnybos. Juk visi žino apie bylą. Jeigu žinojo apie bylą, tai reikėjo priimti sprendimus.
– Bet yra tiek daug atsakingų žmonių ir nėra pagrindinio žmogaus, kuris turėtų pasirūpinti, kad tokia informacija pasiektų ugdymo įstaigas. Tada kyla klausimas, o kam kelti atsakomybę šiuo atveju?
– Taip, kai reikia kelti atsakomybę, tada iškyla klausimas, kam ją kelti. Bet aš sakyčiau, kad net ir prokurorui, kuris palaiko kaltinimą, jeigu jis jau turi ekspertizės išvadas, kur yra akivaizdu, kad dar ir liga yra žmogui, tai bet kurią dieną bet kuris vaikas gali būti jo nauja auka. Čia akivaizdu, kad jis negali dirbti švietimo įstaigoje.
– Jūsų vertinimu, kas tada turėtų būti tas žmogus, kuris pirmiausiai turėtų informuoti ugdymo įstaigą?
– Manau, kad tiek teisėsaugos pareigūnai, kurie nagrinėjo bylą, tiek ir vaiko teisių specialistai, tiek ir teismas, priimdamas vienokį ar kitokį nuosprendį.
– Jeigu mes kalbėtume ne tik apie ugdymo įstaigas, bet ir kitas įmones, kuriose taip pat dažnai lankosi vaikai, pavyzdžiui, įvairius meno kolektyvus, atrakcionų parkus ar kitus pramogų parkus. Kaip tokių įstaigų darbuotojai tikrinami? Ar kol kas mes kalbame tik apie ugdymo įstaigas, tačiau negalvojama apie kitas įmones? Ir čia tikriausiai jau ateiname prie to klausimo, ar mums reikalingas viešasis tokių nusikaltusių asmenų registras?
– Iš tikrųjų šiandieną valstybėje yra visų nusikaltimų registras, Informatikos ir ryšių departamentas jį valdo ir visi darbdaviai privalo kreiptis bei susirinkti duomenis apie darbuotoją. Šiandieną vyksta nemažai diskusijų ir Seime, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kaip pakeisti tą straipsnį, kad už jo nevykdymą būtų tam tikra atsakomybė. Be to, yra kitas klausimas, ką daryti su tais, kurie patys sau dirba, vykdo veiklą ir apie save informacijos nerenka.
– Pažiūrėkime į lenkus, jie turi viešą tokių nusikaltusių asmenų registrą, kuris yra prieinamas viešai. Lietuvoje diskutuojama, kad galbūt jis bus kažkiek apribotas, tai ar neturėtų būti vaiko teisė į saugų ugdymą, į saugų gyvenimą aukštesnė už nusikaltusio asmens anonimiškumą?
– Žinote, jeigu žiūrėtume iš vaiko teisių perspektyvos, žinoma, kad mes vaikus pirmiausia turime apsaugoti visuomenėje. Tai yra akivaizdu ir tai tikrai yra vertybė, niekam čia net nekyla diskusijų. Bet, manau, pirmas ir svarbiausias dalykas yra tas, kad mums atrodo, jog jeigu bus registras, to užteks, bet mes turbūt turime pirmiausia kalbėti apie vaikų lytinį švietimą, apie visas kitas priemones. Kai pradedame kalbėti tik apie registrą, man kartais atrodo, kad mes užsiliūliuojame ir atsiranda toks iškreiptas saugumo jausmas – turėsime registrą ir tada nieko daryti nereikės. Reikės daryti labai daug, nes vis tiek reikia visuomenę paruošti.
Visą LNK vidurdienio žinių pokalbį su E. Žiobiene žiūrėkite čia:
Imasi veiksmų
Alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje gimnazijoje, nors pirmos instancijos teismas jį buvo pripažinęs kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo. Gimnazijos direktorė tvirtino, kad apie tai nežinojo, nors pats nuteistasis aiškino, kad apie bylą vadovybę buvo informavęs.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė tai vadina specifine situacija.
„Įstatymas šiandien labai aiškiai nustato, kad žmonės, kurie teisti už seksualinius arba sunkius nusikaltimus, negali dirbti su vaikais“, – LNK sakė E. Žiobienė.
Kadangi alytiškis mokytojas sprendimą buvo apskundęs auštesnės instancijos teismui, sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Kontrolierė sako – tada ir atsitinka taip, kad žmogaus teistumo registre dar nėra, bet teismas turėjo žinoti, kur jis dirba.
„Kada nagrinėjama byla, tai labai akivaizdžiai yra teismui suteikta galimybė iš esmės nušalinti žmogų nuo pareigų“, – paaiškino E. Žiobienė.
Pedofilų imasi ir valdžia – grupė Seimo narių pasiūlė tokiose bylose senaties terminą pailginti. Dabar Baudžiamasis kodeksas numato, kad senaties terminas negali baigtis anksčiau negu aukai sueina 25-eri. Seimo nariai pasiūlė terminą skaičiuoti nuo tada, kai aukai sueina 35-eri.
„Vyriausybės išvada yra teigiama – pritarti įstatymo projektui, bet yra pasiūlymai, kaip būtų galima subalansuoti visą projektą“, – LNK komentavo teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.
Teisingumo ministerija pasiūlė, kad terminas būtų skaičiuojamas ne pagal aukos amžių, o nuo galimo nusikaltimo padarymo, bet ppildomai numato, kad senatis negali baigtis anksčiau, nei auka sulauks 35-erių.
„Tam, kad visgi būtų pagal Baudžiamojo kodekso esmę, reikėtų skaičiuoti nuo nusikaltimo padarymo, be abejo, išlaikant kuo ilgesnį terminą. Tai iš esmės išvada yra teigiama“, – sakė E. Dobrowolska.
Seime pataisa jau praėjo pirmąją – pateikimo – stadiją. Pritarus ir Vyriausybei, pataisos grįžta į Seimą svarstyti.
„Asmenys dažnai kreipiasi, kai jau subręsta, kai yra sąmoningi, suvokia, kas įvyko. Akivaizdu, (reikia) sudaryti galimybę, kad asmuo galėtų kreiptis pagalbos ir teisingumo“, – akcentavo ministrė.
„Aš galiu pasakyti, kad neseniai turėjau tokį susitikimą su žmogumi, kuriam yra 36-37 metai ir jis tik dabar išdrįso pasakyti, kas buvo“, – LNK pasakojo Delfi žurnalistas Dainius Sinkevičius.
Dažnai vaikai apie seksualinę prievartą nutyli – bijo smurtautojų ar aplinkinių reakcijos.
„Kodėl mes negalime pasekti kitų valstybių – Airijos, Švedijos, pagaliau – Estijos – pavyzdžiu“, – svarstė D. Sinkevičius.
Estijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vengrijoje sunkiausiems seksualiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius senaties termino iš viso nėra.
„Tokių atvejų nebus daug – nebus, kad subėgs minios ir visi pradės kalbėti. Jeigu mes turėsime vieną atvejį per 10-20 metų, gal keletą atvejų, tai bus labai didžiulis laimėjimas. Tad aš nežinau, kodėl mes taip bijome, ar kaip čia pasakyti“, – teigė žurnalistas.
Į viešumą vienas po kito kylant pedofilijos atvejams, grupė Seimo narių vėl siūlo apsispręsti dėl viešo pedofilų registro – tokio, koks kelerius metus veikia Lenkijoje. Ten jis prieinamas visiems.
„Ne tik registro klausimas yra aktualus. Yra ir vaikų švietimo klausimas, ir visų budrumas, ir teisinių žinių kėlimas. Tai yra labai svarbūs dalykai, kurie turėtų daugiau svertų“, – komentavo E. Žiobienė.
Prie dabar veikiančio nsuikaltėlių registro gali prieiti tik tie, kuriems priklauso pagal įstatymą, bet ir tai – nevisada nori prieiti.
„Kiek yra institucijų, kurios tikrai nesikreipė ir net galbūt nesirošia kreiptis, kad pasitikrintų savo darbuotojus, nes tiki savo darbuotojais, kad jie niekada nebuvo nuteisti“, – sakė kontrolierė.
Lietuvoje apie viešą registrą pradėta kalbėti prieš kelerius metus, bet jį sustabdė asmens duomenų apsauga.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia: