Alytaus rajono sovietinio kario skulptūra keliauja į Grūto parką

Ketvirtadienį ne­to­li Mi­ros­la­vo dau­giau nei tris de­šimt­me­čius sto­vė­ju­sią so­vie­ti­nio ka­rio skulp­tū­rą Aly­taus ra­jo­ne gy­ven­to­jai ga­lė­jo pa­ma­ty­ti pas­ku­ti­nį kar­tą.

Daug ar­šių dis­ku­si­jų prieš maž­daug tre­jus me­tus tiek vie­šo­jo­je erd­vė­je, tiek įvai­rio­se val­džios struk­tū­ro­se su­kė­lęs pa­min­klas jau va­kar bu­vo sau­giai nu­ri­den­tas nuo kal­no ir pa­ruoš­tas iš­ga­ben­ti į Grū­to par­ką Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bė­je.

Pra­va­žiuo­jan­tie­ji su­sto­da­vo įsi­am­žin­ti prie is­to­ri­nio pa­min­klo jo de­mon­ta­vi­mo pro­ce­so me­tu ir dau­gu­mos iš­tar­ti žo­džiai bu­vo – „is­to­ri­nis įvy­kis“. Tik sun­ku su­pras­ti, jie iš­tar­ti džiaugs­min­gai ar su liū­de­siu.

Per il­gai už­si­tę­sė

Aly­taus me­lio­ra­ci­jo­je dir­ban­tis, maž­daug 20 to­nų sve­rian­čios skulp­tū­ros nu­ri­de­ni­mo dar­bams va­do­va­vęs Val­das Kei­do­šius pri­si­me­na da­ly­va­vęs šio me­ni­nin­ko Vla­do Kruš­nos kū­ri­nio pa­sta­ty­mo, ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­buo­se. Be­je, tą­kart bu­vo pa­sta­ty­tos dvi ka­rių gal­vos. Vie­na jų Są­jū­džio me­tais bu­vo su­sprog­din­ta. Gal iro­niš­ka, ta­čiau V. Kei­do­šiui te­ko va­do­vau­ti ir šio pa­min­klo nu­ri­de­ni­mo dar­bams.

Pa­si­tei­ra­vus, ko­kios min­tys ir nuo­tai­kos ap­ima ma­tant, kaip ak­me­ni­nė, nuo 1985 me­tų to­je vie­to­je sto­vė­ju­si, so­vie­ti­nio ka­rio skulp­tū­ra iš­ve­ža­ma, V. Kei­do­šius tvir­ti­no, kad ji jam nė kiek ne­truk­džiu­si ir ga­lė­jo ten pat sto­vė­ti to­liau: „Juk is­to­ri­jos ne­per­ra­šy­si. Čia žmo­nės juk ka­ria­vo, žu­vo, pra­lie­jo krau­jo.“

Aly­tiš­kis vi­suo­me­ni­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas Gin­ta­ras Lu­čins­kas daug ty­ri­nė­jo šios skulp­tū­ros is­to­ri­ją. Pa­klaus­tas, kaip jis ver­ti­na skulp­tū­ros iš­ve­ži­mą iš Aly­taus ra­jo­no, su­ti­ko pa­si­da­ly­ti sam­pro­ta­vi­mais apie tai: „Gai­la, kad tas ka­ro at­mi­ni­mas ne­iš­sau­go­mas. Gal iš­ties ver­tė­jo at­kreip­ti dė­me­sį į Ge­no­ci­do re­zis­ten­ci­jos cen­tro pa­siū­ly­mą pa­ka­bin­ti in­for­ma­ci­nę len­te­lę, ku­rio­je bū­tų pa­mi­nė­tas vy­kęs mū­šis, žu­vę ka­riai. O da­bar bu­vo ki­lę kal­bų, kad tai – oku­pan­to ar pran­cū­zo ka­rei­vio gal­va. Ma­nau, kad tai – po­li­ti­niai da­ly­kai ir per il­gai čia vis­kas už­si­tę­sė. Prieš pen­ke­rius me­tus bu­vo nu­ma­ty­ta, kad šią skulp­tū­rą rei­kia pa­ša­lin­ti, tai rei­kė­jo iš kar­to tą ir da­ry­ti. O da­bar ki­lo daug su­si­prie­ši­ni­mo, pe­ri­pe­ti­jų, ma­ni­pu­lia­vi­mo is­to­ri­niais fak­tais.“

G. Lu­čins­kas įsi­ti­ki­nęs, kad spren­di­mas iš­vež­ti so­vie­ti­nio ka­rio skulp­tū­rą bu­vo pa­ska­tin­tas ir Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go lai­do­tu­vių iš­kil­mių.

Kraš­to­ty­ri­nin­ko nuo­mo­ne, da­bar skulp­tū­ros vie­to­je rei­kė­tų pa­sta­ty­ti ąžuo­li­nį kry­žių, nes kaip be­bū­tų, ten ko­vo­jo ir žu­vo ka­rei­viai, ku­rie vyk­dė įsa­ky­mus­. Jo žo­džiais, ci­vi­li­zuo­to­se vals­ty­bė­se žu­vu­sių ka­rių at­mi­ni­mas yra ger­bia­mas.

„Šian­dien di­de­lio džiaugs­mo tik­rai ne­jau­čiu“, – taip sa­vo jaus­mus api­bū­di­no aly­tiš­kis.

Ver­ti­na kaip ru­siš­ko daik­to iš­ve­ži­mą

Prieš dau­giau nei tris de­šimt­me­čius vy­ku­sius įvy­kius, kai bu­vo sta­to­ma so­vie­tų ka­rių skulp­tū­ra, ge­rai me­na Jo­nas Ju­ra­vi­čius, bu­vęs „Sau­lės“ ko­lū­kio pir­mi­nin­kas. Jis bu­vo žmo­gus, ku­ris ne tik pri­si­dė­jo prie skulp­tū­ros sta­ty­mo, ap­lin­kos tvar­ky­mo, bet ir bu­vo ge­ras skulp­tū­ros au­to­riaus V. Kruš­nos pa­žįs­ta­mas.

Pa­klaus­tas, kaip šian­dien jau­čia­si ži­no­da­mas, kad jo drau­go kur­ta skulp­tū­ra iš­ve­ža­ma į Grū­to par­ką, ban­dė sa­ky­ti, kad tai ver­ti­na kaip tie­siog pas­ku­ti­nio ru­siš­ko daik­to iš­ve­ži­mą, ta­čiau jo bal­se bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti su­sig­rau­de­ni­mo gai­de­lę: „Nei iš­gy­ve­nu, nei džiau­giuo­si. Kai Kruš­na da­rė ma­ke­tą, jam sa­kiau, kad toks šal­mas bus blo­gai. Ir da­bar ky­la dis­ku­si­jų – tai pran­cū­zų ar ru­sų ka­rys. Ta­čiau jau yra kaip yra.“

Pa­šne­ko­vas pa­sa­ko­jo, kad anuo­met, sta­tant skulp­tū­rą, iš to pa­ties „Sau­lės“ ko­lū­kio bu­vo skir­ti pi­ni­gai – apie 15 tūks­tan­čių rub­lių. J.Ju­ra­vi­čiaus po­žiū­riu, ano­ji su­sprog­din­ta skulp­tū­ros da­lis bu­vo me­niš­kes­nė.

Po­kal­bio pa­bai­go­je jis sa­kė: „Iš­ties, man la­bai gai­la, kad iš­ve­ža skulp­tū­rą, tik ne­iš­si­duo­du. O Vla­das bu­vo tik­ras lie­tu­vis, tik­ras pat­rio­tas ir pir­miau­sia jo su­kur­tą skulp­tū­rą ver­ti­nu kaip me­no kū­ri­nį.“

Kas bus vie­to­je skulp­tū­ros?

Su­si­sie­kus su Aly­taus ra­jo­no me­ru Al­gir­du Vrub­liaus­ku, šis ti­ki­no ne­si­ti­kė­jęs, kad skulp­tū­ra bus iš­ve­ža­ma taip grei­tai.

„Taip tu­rė­jo at­si­tik­ti. Dis­ku­si­ja dėl skulp­tū­ros li­ki­mo bu­vo il­ga, žmo­nės ne­ri­mo, ra­šė laiš­kus, ta­čiau dau­gu­ma jų ma­nė, kad šiai skulp­tū­rai čia ne vie­ta. O dar su­ta­po vals­ty­bės at­kū­ri­mo ir Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go šimt­me­čiai. Vis dėl­to ši skulp­tū­ra yra oku­pan­to sim­bo­lis, kad ir kaip be­dis­ku­tuo­tu­me. Is­to­ri­jos tik­rai ne­per­ra­ši­nė­ja­me, tie­siog ji tu­ri at­ras­ti sa­vo tin­ka­mą vie­tą. Tuo ir pa­si­rū­pi­na­ma“, – kal­bė­jo ra­jo­no va­do­vas.

Pa­klau­sus, ar vie­to­je skulp­tū­ros bus kas nors pa­sta­ty­ta, įreng­ta, jis pa­ti­ki­no, kad at­ei­ty­je tik­rai tai svars­tys, ta­čiau šian­dien nie­ko kon­kre­taus pa­sa­ky­ti ne­ga­li.

Be­je, skulp­tū­ros nu­kė­li­mas nuo kal­vos Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tą pa­tuš­tins maž­daug 8 tūks­tan­čiais eu­rų, o pa­min­klo iš­ga­be­ni­mo iš­lai­dos bus den­gia­mos iš Grū­to par­ko biu­dže­to.