Nors yra žymus nekilnojamo turto agentas, save M. Kasniūnas dažniausiai pristato kaip Lietuvių fondo pirmininką ir apie šią veiklą gali kalbėti valandų valandas. Neslepia, kad tai – ypač širdžiai mielas užsiėmimas. Tiesa, neatlygintinas, tad mesti negali ir darbo nekilnojamojo turto sferoje.
„Šilta širdyje, kai, pavyzdžiui, ateini į mokyklą ir matai, kaip vaikai džiaugiasi naujomis knygomis, kai nuvažiuoji į stovyklą ir pamatai, kad stogas, pro kurį lašėjo vanduo, sutvarkytas. Gera, kai gali padėti. Lietuvybė man – nepaprastai svarbi“, – atvirauja M. Kasniūnas.
Šiokiadieniais – amerikietis, savaitgaliais – lietuvis
Jo tėvai į Ameriką emigravo dar prieš 60 metų dėl įtemptos situacijos Lietuvoje, bet gimtinės niekuomet nepamiršo.
„Mano tėvai iš Lietuvos pasitraukė manydami, kad greitai sugrįš, tačiau veikla taip įsuko, kad jie nė nepajuto, kaip metai prabėgo. Paskui jau buvo gaila Amerikoje palikti vaikus ir anūkus, tačiau jie labai dažnai lankydavosi Lietuvoje.
Namuose aš ir brolis kalbėjome tik lietuviškai. Tik pradėjęs eiti į darželį pradėjau mokytis angliškai. Kai paaugau, penkias dienas per savaitę eidavau į vidurinę mokyklą, kur viskas – pamokos dėstomos, draugai kalba angliškai, o penktadienį pasaulis apsiversdavo. Visą savaitgalį aplink save girdėdavau lietuvių kalbą. Šeštadieniais eidavau į lietuvišką mokyklą, sekmadieniais dalyvaudavau lietuvių mišiose, priklausiau skautų organizacijai“, – prisiminė M. Kasniūnas.
Jis pripažino, kad kartais dėl tokio laisvalaikio iškildavo ir sunkumų. Nors laiką leisti su lietuviais jam patikdavo, amerikiečiai draugai sunkiai suprasdavo, kodėl jis ir savaitgaliais eina į mokyklą ar į bažnyčią, kai, pavyzdžiui, buvo galima apsilankyti amerikietiško futbolo varžybose.
Dėl savo požiūrio susidūrė ir su pašaipomis
„Vaikai juokėsi, bet tai nieko nepakeitė. Kai jau pradėjau lankyti universitetą, tokių pašaipų nebeliko. Tačiau tokie juokeliai buvo paplitę mano jaunystės laikais. Dabar Čikagoje yra tiek lietuvių, kad sunku būtų ir patikėti patyčiomis“, – mano M. Kasniūnas.
Jis pasakojo visuomet jautęsis lietuviu, tačiau jau nebepamena, kada tikroji meilė Lietuvai jo širdyje užgimė.
„Tiesiog kažkuriuo metu pajutau tą šilumą, jaukumą. Kilo noras toliau eiti lietuvybės taku. Turiu draugų, kurie paliko šį kelią, pasirinko amerikiečio gyvenimą, tačiau man tokių minčių niekada nekilo“, – sakė M. Kasniūnas.
Pavyko sukurti lietuvišką šeimą
Meilės Lietuvai neslepiantis M. Kasniūnas tik šypteli paklaustas, ar tyčia ir žmoną rinkosi lietuvę.
„Pripažinsiu, visuomet norėjau šalia savęs matyti lietuvę. Dar būdamas jaunas galvojau, kad būtų keista gyventi nelietuviškoje šeimoje. Tačiau tikrai nebuvo taip, kad atkakliai tokios moters ieškojau. Su būsima žmona Rasa susitikome universitete, pradėjome bendrauti, užsimezgė ryšys“, – judviejų pažintį prisiminė jis.
Kartu jie užaugino tris vaikus. Turbūt nenuostabu, kad nors gimė ir gyvena Amerikoje, jų vardai – lietuviški.
„Vyriausias sūnus – Julius Pilypas, antrasis – Algis Motiejus, o dukra – Vija Natalija. Savo vardų jie niekada nesutrumpino, neprisistatydavo kitaip“, – didžiuodamasis kalbėjo M. Kasniūnas.
Džiaugiasi, galima suprasti, ir tuo, kad daugelis jo vaikų draugų – lietuviai. Ir pats M. Kasniūnas laisvalaikį dažniau leidžia su lietuviais. Su tautiečiais jam neretai tenka susidurti ir darbe.
Pastebi džiuginančius pokyčius
Malonu jam ne tik leisti laiką su lietuviais, bet ir viešėti Lietuvoje. Atvykti čia jis stengiasi bent kartą per metus.
„Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau dar 1992 m. Didelio šoko po Amerikos čia atvykęs nepatyriau. Dar būdamas ten sekiau spaudą, klausiau radijo, susitikdavau su vietiniais lietuviais, taigi žinojau, kokia yra situacija. „Anties“, Vytauto Kernagio dainos mums buvo kažkas nuostabaus. Tuomet atvykęs į Lietuvą pajaučiau didelį laisvės troškimą, lietuvių akys degė noru pradėti gyventi geriau. Tai – nepaprastai darbščių žmonių tauta – jie stojosi ant kojų, steigė verslus, statėsi namus“, – prisiminė jis.
Paklaustas, kokia dabar Lietuva jam atrodo palyginus su tuo metu, M. Kasniūnas tik šyptelėjo – viskas dar geriau.
„Džiugu, kad kasmet padėtis čia tik gerėja – ir ekonominė, ir žmonių nuotaikos. Man patinka, kad išsaugoma ir senoji architektūra, tačiau dygsta ir modernūs pastatai, pasaulio verslininkai vis dažniau atsigręžia į Lietuvą. Amerikos spaudoje apie Lietuvą kalbama kaip apie neatrastą lobį – geros verslo galimybės, malonūs žmonės, skanus maistas“, – prasitarė pašnekovas.
Į Lietuvą dar tikisi grįžti visam laikui
Smagu jam ir kad Lietuvoje gausu visuomeniškos, kultūrinės veiklos. Jos, sakė jis, netrūksta visus metus.
„Tačiau dėl savo veiklos jau kelis metus nesu buvęs lietuviškoje gamtoje. Man labai patinka, ką darau šiuo metu, tačiau kartais norėčiau tiesiog atvažiuoti ir niekam apie tai nepranešti – tiesiog pasimėgauti Lietuva“, – nuoširdžiai šyptelėjo jis.
Paklaustas, ar niekuomet nekilo noro į Lietuvą grįžti visam laikui, M. Kasniūnas pripažino, kad tokių minčių dar yra.
„Kai išvykstu iš Lietuvos, kaip mat pradedu jos pasiilgti. Namai man – vieta, kur mano namas ir šeima. Taigi – Amerika, tačiau save galiu matyti ir Lietuvoje. Čia labai ramu, jauku, šilta“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Perdavė žinią ketinantiems emigruoti
Būtent todėl jis pripažino sunkiai galintis suprasti lietuvių norą emigruoti svetur.
„Kiek matau, čia yra tiek progų, neišnaudotų galimybių ir sričių. Tikrai patarčiau labai gerai apgalvoti sprendimą išvykti kurti gyvenimą kitoje šalyje. Nemanau, kad kažkur kitur yra daug geriau nei Lietuvoje“, – sakė jis.
M. Kasniūnas mano, kad po 20 metų Lietuva Baltijos šalių regione bus laikoma labai stipria valstybe.
„Manau, kad Lietuva dar stiprės, o situacija šalyje gerės. Nėra, kur eiti, tik į viršų“, – įžvelgia jis ir pripažįsta prie valstybės tobulėjimo siekiantis prisidėti ne tik žodžiais, bet ir darbais.
Į fondo veiklą įsiliejo pamažu
„Kai mano vaikai Amerikoje ėmė lankyti lietuviškas mokyklas, tapau tėvų komiteto pirmininku. Galvoje ėmė suktis įvairios idėjos, projektai, ką būtų galima padaryti mokyklos labui, tačiau įgyvendinti juos atrodė per brangu. Buvau girdėjęs apie Lietuvių fondą, todėl kreipiausi į juos. Reakcijos sulaukiau iš karto – parėmė pinigais, kuriuos panaudodamas projektus užbaigiau“, – prisiminė M. Kasniūnas.
Vėliau pagalbos į fondą jis dar kartą kreipėsi dėl kuruojamos lietuvių stovyklos veiklos. Fondo atstovai neatsisakė padėti ir šį kartą.
„Tuomet pradėjau gilintis į fondo veiklą ir pamačiau, kad keturi pagrindiniai fondo principai sutampa su mano filosofija: remti jaunimą, švietimą, kultūrą ir lietuvių visuomenę. Jaučiausi dėkingas, tad tarybai pasakiau: „Žinote, norėčiau ir Jums šį tą duoti, noriu Jums padėti“. Taip po truputi įsiliejau į fondo veiklą. Galiausiai tapau jo pirmininku“, – kaip prisijungė prie fondo veiklos, pasakojo M. Kasniūnas.
Paaiškino, kaip veikia fondas
Jis džiaugiasi, kad per darbo metus padėti pavyko ne vienam lietuviui. Ypatingai M. Kasniūnas didžiuojasi parama, suteikta jaunimui.
„Tačiau visiems padėti, žinoma, negalime. Pastebime, kad mūsų pagalbos prašo tris kartus daugiau žmonių nei ją galime suteikti. Todėl didiname savo kapitalą, siekiame padėti dar didesniam skaičiui žmonių, nes gausu nepaprastai įdomių projektų. Ir ne tik išeivijoje, taip pat – Lietuvoje. Žinoma, pinigų niekada nebus užtektinai – negali įkainoti lietuvybės, tačiau darome viską, kas mūsų jėgose“, – prasitarė M. Kasniūnas.
Lietuvių fondas – filantropinių idėjų pagrindu įkurta organizacija. Projektų jie nekuria, tik juos finansuoja, tačiau pinigais tikrai neremia visų. Svarbi sąlyga – prašantieji pagalbos neturi siekti pelno.
Šiuo metu fondas vienija apie 9,5 tūkst. aukotojų. Per 52 metus jau išdalinta daugiau kaip 16 mln. eurų.