Trys Pabaltijo valstybės: metodai – skirtingi, tikslas – bendras
Kol kas visos trys valstybės – Lietuva, Latvija bei Estija – kiekviena savaip skaičiuoja patirtą sovietinės okupacijos žalą. Štai Estija 2015 metais paskaičiavo: jos pretenzijos Rusijai siekia 49 mlrd. dolerių.
Latvijoje analogiška komisija, sudaryta dar 2005 metais per ketverius savo darbo metus priskaičiavo žymiai didesnę sumą – 300 mlrd. dolerių. Ir tai – ši suma dar negalutinė.
Šiuose skaičiavimuose kol kas pirmaujame mes, lietuviai: jei 2000 metais Vyriausybė minėjo 20 mlrd. dolerių sumą, tai vėliau, 2012 metais šia tema vykstant diskusijoms Seime, kalba ėjo jau apie 834 mlrd. dolerių.
Žodžiu, šis ypač sunkus procesas vyksta iki šiol. Nes vienaip skaičiuojami nuostoliai, patirti materialinėje sferoje (nacionalizuota, sugriauta, išvežta iš šalies infrastruktūra – nuo gamyklų iki meno vertybių), tačiau kaip skaičiuoti žmogiškuosius praradimus. Juk visos trys valstybės prarado – daugiau ar mažiau – po trečdalį savo gyventojų. Jos buvo „išmuštos“ iš savo natūralaus vystymosi kelio ir „įbruktos“ į sovietinio lagerio geležinius rėmus: dabar bus taip ir tik taip.
Nors precedentų yra: pokario metais Vokietija – bent iš dalies – kompensavo praradimus bent daliai jos okupuotų valstybių. Tiesa, kai kurios iš jų reikalauja peržiūrėti jau pasirašytus susitarimus ir primokėti dar, tik šįkart žymiai daugiau. Visų pirma to reikalauja Lenkija su Graikija, o visą šį procesą atidžiai stebi ir kitos valstybės, nukentėjusios nuo nacistinės Vokietijos.
Tad kol Rusija dangstosi nugalėtojo Antrajame pasauliniame kare aureole, o Vakarai gana pasyviai stebi Pabaltijo valstybių pastangas siekti istorinio teisingumo, sunku čia pasiekti bent kiek apčiuopiamų rezultatų. Tačiau tikriausiai alternatyvos tam nėra: visos trys valstybės (o gal dar prisijungs ir Lenkija, dar 1939 metais patyrusi sovietinę okupaciją) ir toliau sieks savo tikslų istoriniam bei moraliniam teisingumui atkurti. O laikas čia – antraeilis faktorius.
Ekonomisto pozicija: išsiieškoti žalą sunkiau nei ją padaryti
Pokarinės Europos žemėlapis buvo politikų nubraižytas mažai atsižvelgiant į pokario metu padarytas didžiules skriaudas kaimynams, šis klausimas ir toliau lieka atviras ir beveik nesprendžiamas, nes didžiosios Europos valstybės – buvę okupantai – labai greitai pamiršta padarytas žalas ir labai nenori atsakyti už praeities klaidas bei sutikti padengti nuostolius, todėl Baltijos valstybėms išsireikalauti žalos kompensaciją bus gana sudėtingas ir ilgas procesas.
Tačiau vieningos šalių patirtos okupacijos žalos skaičiavimo metodikos iš principo nėra, nes kiekviena valstybė geriausiai žino savo situaciją ir gali padaryti tokį žalos įvertinimą nei vieninga metodika, dėl kurios būtų sunku susitarti. Čia ne vieningos metodikos, o realaus žalos išieškojimo mechanizmo nebuvimo klausimas, nes didžiosios valstybės turi savo „tiesą“ ir ja vadovaujasi.
Tik istorija parodys, kaip čia bus, kas ką ir kokiomis priemonėmis spaus, neburkime iš kavos tirščių, žalos kompensacijos išsiieškojimas yra sunkus ir sudėtingas procesas, kuris ne visada gali baigtis šio tikslo pasiekimu. Išieškoti žalos kompensaciją yra nepalyginamai sunkiau ir trunka ilgiau nei tą žalą padaryti, kas įvyko ir su Baltijos valstybėmis po 1940 m. okupacijos.
Politiko žvilgsniu: Sovietinės okupacijos žalos atlyginimas – senaties neturintis teisingumas
Audronius Ažubalis, Seimo narys bei buvęs užsienio reikalų ministras, savo poziciją grindžia visų trijų Pabaltijo valstybių bendra pozicija šiuo klausimu.
Trijų Baltijos valstybių atstovų susitikimai tarptautinių konferencijų ir kituose formatuose spręsti sovietinės okupacijos žalos atlyginimą yra teigiamas postūmis mūsų valstybės tapatumo sutvirtinimui ir vieningam istorijos vertinimui.
Šiame kontekste svarbu, kad toks žingsnis neabejotinai turi aiškų pagrindą visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose ir principuose. Verta priminti, kad turime gerą Vokietijos precedentą dėl Antrojo pasaulinio karo metais padarytos skriaudos kompensavimo režimo aukoms Vidurio ir Rytų Europoje.
Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau Sovietų Sąjungos nusikaltimai Baltijos valstybėse bus įvertinti lygiai kaip ir nacių nusikaltimai, būtent, kaip neturintys senaties nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai ir genocidas.
Tų pačių metų liepos 10 d. Helsinkio viršūnių susitikimo deklaracijos 15 straipsniu ir Lietuvos delegacijos aiškinamuoju pareiškimu teigiama, kad Lietuvos patirtų nuostolių atlyginimas, kaip ir Rusijos okupacinės kariuomenės išvedimas iš suverenios Lietuvos teritorijos, yra būtina sąlyga Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmėms likviduoti. Tačiau teko laukti iki pat 2000 m., kada Seimas priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, kuriuo Vyriausybė buvo įpareigota inicijuoti derybas ir nuolatos siekti, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą.
Tiesa, kad šiandien pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas Rusijos Federacija atsako už SSRS agresiją prieš Baltijos valstybes ir visas jos pasekmes. Tačiau tokiam vieningam istorijos supratimui stiprus pagrindas buvo duotas tik 2008 m. birželį, kada Vaclovo Havelo vedama buvo paskelbta Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“.
Ja tuomet siekta, kad visa Europa suprastų, jog nacistų ir komunistų totalitariniai režimai buvo destruktyvūs savo sistemingai taikomo teroro formų politikomis ir iš esmės slopino visas pilietines ir žmogaus laisves, todėl turėtų būti lygiai laikomi pagrindine XX amžiuje žmoniją ištikusia nelaime. Remiantis šiuo pareiškimu, 2009 m. balandį Europos Parlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje.
Visų šių įvykių pasėkoje Baltijos šalių teisingumo ministrai 2015 m. lapkričio mėn. pasirašė deklaraciją, kuria paskelbtas siekis apskaičiuoti dėl sovietinės okupacijos patirtą žalą, reikalauti ją atlyginti ir Sovietų Sąjungos nusikaltimus įvertinti tarptautiniu mastu. Žalai pamatuoti įtraukti ir ekspertai, kurie mūsų atveju turėtų remtis Lietuvos Respublikos 2000-aisiais metais įsigaliojusiu įstatymu dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Tačiau ši deklaracija leido Baltijos šalims suderinti pačią sovietinės okupacijos žalos apskaičiavimo metodiką.
Vėliau, jau 2019 metais Baltijos valstybių teisingumo ministrai pratęsė bendrų veiksmų aptarimą ieškant teisinių ir politinių kelių didinti šio klausimo žinomumą tarptautinėje bendruomenėje.
Kalbant apie palaikymą iš demokratinių Vakarų valstybių, net ir neturėjusių sovietinės okupacijos patirties, svarbu priminti, kad jos nepripažino Lietuvos „įstojimo“ į Sovietų Sąjungą teisėtumo. Tai privalu išnaudoti, siekiant, kad šis klausimas taptų neatskiriama ES ir Rusijos dialogo dalimi. Vis tik naivu tikėtis, kad net ir esant Vakarų palaikymui šis klausimas bus greitai sprendžiamas. Pats siekimas visiškai įgyvendinti reparacijos principą rodo, kad reikalavimas atlyginti žalą tebekeliamas kaip neišspręstas santykių su Rusija klausimas.
Svarbiausia, ką privalome šiandien padaryti, tai stengtis palaikyti Baltijos valstybių solidarumą ir veiksmų koordinavimą – tai būtina sąlyga siekiant, kad Rusijos Federacija, kaip valstybė SSRS teisių perėmėja ir tęsėja, atsakytų už sovietinę Baltijos valstybių okupaciją.
Tačiau tam, kad okupacijos žalos klausimas būtų „gyvas“ tarptautinėje erdvėje, būtina kiekviena proga pokalbiuose su Rusijos Federacijos atstovais, dvišaliuose susitikimuose su partneriais ar tarptautiniuose forumuose kelti šį reikalavimą.
Deja, nuo pat 2012 metų, kada savo darbą baigiau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje, Lietuvos diplomatinė tarnyba iki tol buvusi pagrindine okupacijos žalos atlyginimo klausimo kuratore, nusišalino nuo šio darbo, nerodė susidomėjimo juo ir premjerai A. Butkevičius bei S. Skvernelis.
Tačiau dėl tokios politinės tylos, okupacijos žalos atlyginimo klausimas savaime nepranyks, tą garantuoja ne tik veikiantis okupacijos žalos atlyginimo įstatymas, reikalaujantis nuolat rūpintis šiuo klausimu, bet ir nepranykusi Lietuvoje politinė valia tęsti šį darbą. Tikiu, netrukus jis bus žymiai aktyvesnis.