„DELFI Dėmesio centre“ – kadenciją baigiantis Europos Komisijos narys, atsakingas už sveikatos apsaugą bei maisto saugą, Vytenis Povilas Andriukaitis.
– Matėte Virginijaus Sinkevičiaus prisistatymą Europos Parlamente? Koks jūsų įspūdis?
– Mačiau, geras. Tikrai pasiruošė, labai puikiai pasirodė emociškai. Tai buvo visiškai gerai. Manau, jis išvengė pažadų – viskas gerai.
– Kaip politikos veteranas, džiaugiatės už naują politikų kartą, kaip ji atrodo?
– Žinoma. Aš nuo pat pradžios sakiau, kad reikia nekliudyti jauniems skristi. Reikia leisti ir duoti šansą. Taip, patirtis ir visas politinis užnugaris vaidina vaidmenį, bet kadangi jis bus iš tikrųjų stiprioje komisijoje, vis tik keturiolika komisarų yra neišpasakytai stiprūs. Yra komisarų, kurie eina jau antrą ar trečią kadenciją. Žinoma, yra ir silpnokų kandidatų, dėl to klausymai šiek tiek komplikavosi.
– Taip, yra ir silpnų kandidatų, visko gali būti. Gali būti ir taip, kad lapkričio pirmąją jūs kadencijos nebaigsite.
– Būtų gerai baigti kadenciją.
– Bet komisijos gali nebūti.
– Gali. Žinoma, dar neatmestina, kad Jungtinė Karalystė paprašys pratęsimo. Tuomet iškils klausimas dėl jos komisarų.
– Taip, čia – svarbus momentas, nes jei jie paprašo pratęsimo, privalo skirti. Ir portfelio nėra.
– Portfelis atsiras.
– Grįžtant prie V. Sinkevičiaus, palyginčiau jį su jumis. Tai yra turbūt visiškai skirtingi įspūdžiai net pačiam Europos Parlamentui. Kai jūs prisistatinėjote, žinoma, kalbėjote keliomis kalbomis ir visa kita, pabrėžėte savo disidento praeitį, kad gimėte Sibire, buvote laikomas ir tardomas KGB kalėjime. Komisaras Junkeris jus po to draugiškai pravardžiavo Misteriu Gulagu, jei teisingai pamenu.
– Taip, iki dabar. Ir prie visų, per posėdžius. Jis sukuria labai draugišką atmosferą. Pavyzdžiui, į vieną mano kolegą jis kreipiasi Mister Fisherman, nes jis su žuvininkyste susijęs.
– Grįžtant prie V. Sinkevičiaus, tai yra žmogus, gimęs kartu su Nepriklausomybe. Visai kitoks įspūdis. Kokią žinią, jūsų nuomone, Lietuva siunčia siūlydama žmogų, kuriam nėra trisdešimties?
– Šia prasme – drąsią žinią, kad yra galimybė atverti vartus iš centrinės ir vidurio Europos naujai politikų kartai, gimusiai po Berlyno sienos griūties. Labai gera žinia. Nebegali prisikabinti prie mąstymo stereotipų ir pan. Be to, tie žmonės išaugo kitoje aplinkoje. Tikrai smagu.
– Pritarėte šiam teikimui? Ar reikėjo labiau patyrusio politiko? Kaip jūs būtumėte elgęsis?
– Kai pateikė, pasveikinau, nekritikavau, nepuoliau atsiliepinėti negatyviai – tai būtų didžiausia nepagarba, nedora. Kita vertus, aš jį konsultavau, turėjome labai išsamius pokalbius, mano kabineto žmonės tarpininkavo. Aš patenkintas.
– Kalbant apie jūsų darbą Europos Komisijoje, turbūt sutiksite su tuo, kad Lietuvoje neįprasta ypatingai daug dėmesio skirti Lietuvos siųstų komisarų veiklai. Komisarai išvažiuoja ir pasimato tik tada, kai grįžta į Lietuvą pakalbėti su vietos valdžia ar visuomenininkais. Pats galėtumėte pasakyti tuos dalykus, kuriuos laikote savo laimėjimais, būdamas komisaru, atsakingu už sveikatą ir maisto saugą?
– Šiandien kaip tik lankiausi Santariškių universiteto klinikose, aplankiau referencinius centrus. Santariškėse yra 8, Kaune – 4. Dvylika Lietuvos centrų, kurie dabar yra labai aukštai vertinami Europos Sąjungoje. Mes čia startavome su Europos retų ligų referencinių sistemų sukūrimu. Kol kas neaptarėme, kokią tai reikšmingą perspektyvą turi. Nes šiandien jau žmonės gali būti gydomi vietoje, namuose, gali gauti gydymą, ne tik konsultaciją, iš tų patyrusių specialistų, kurie yra, tarkime, Paryžiuje, Lisabonoje ar kitose vietose. Ir mūsų kolegos gydytojai gali bendradarbiauti. Mes jau taip gydėme čia ligonius, kuriems nebereikėjo niekur važiuoti.
Lygiai taip pat galiu pasakyti apie savo pasiūlymus ir pasiekimus dėl maisto saugos. Jei pamenate, buvo laida apie pavojingas riebiąsias rūgštis. Viskas sureguliuota, uždrausta. O tai būtų pavojus dėl infarkto, stenokardijos, aterosklerozės... Man, kaip kardiochirurgui, buvo džiugu, kad mes tai pasiekėme.
Pagaliau paprastas dalykas – ženklinimas ant alkoholio etikečių kalorijų ir sudėties. Kas yra aluje, kas gi yra vyne ir kas yra degtinėje. Užbaigėme pasirašytą memorandumą su visomis Europos industrijomis, kurios prisiėmė atsakomybę ženklinti kalorijas ir sudėtį.
– Nuo kada?
– Nuo kitų metų pradžios.
– Sakote, kad visoje Europos Sąjungoje galima bus pamatyti kalorijų skaičių ant, tarkime, balto vyno butelio, kuris pagamintas Prancūzijoje?
– Išskyrus baltą vyną, nes jis bus ženklinamas tada, kai mūsų įstatyminė norma įsigalios. O alui – būtinai.
– Vynas dar ne?
– Dar ne, bet aš manau, kad jie turės sekti ir daryti šitai, nes alus ir stiprieji gėrimai jau bus. Kaip atrodys prieš vartotojus vyno industrija, laukdama įstatyminės normos? Manau, tai – tik laiko klausimas.
– Jūsų paties ateitis. Pats sakėte, kad esate kardiochirurgas, turite dar kitą išsilavinimą – istoriko. Kokie jūsų ateities planai?
– Visų pirma, grįžtu į Lietuvą ir toliau skirsiu savo veiklą Lietuvai. Žinoma, turiu pasiūlymų, bet man dabar nesinori apie tai kalbėti.
– Tai politika, ar rašymas, visuomeninė veikla, kažkokia profesinė veikla?
– Pasiūlymai yra turbūt iš mano profesinės ekspertinės veiklos, kurie gali būti tarptautinėse organizacijose. Aš žiūrėsiu.
– Tai kažkokios privačios iniciatyvos?
– Ne, į privačias nežadu eiti. Visų pirma, yra trys metai embargo.
– Jūs negalite dirbti, pavyzdžiui, konsultantu kokioje didelėje farmacijos kampanijoje, nes tai būtų jūsų sutartinių įsipareigojimų pažeidimas, ar ne?
– Taip. Tuo tarpu jei aš Jungtinių Tautų ar Pasaulio sveikatos organizacijos struktūrose, ar kitose tarptautinėse organizacijose, kurios susijusios su maisto sauga, sveikata, tausojančio vystymo tikslais, klimato kaita, Paryžiaus klimato kaitos susitarimo įgyvendinimu – daug yra sričių, kuriose aš dirbau tuos penkerius metus, ir kuriose pelniau labai rimtą pripažinimą.
– O Lietuvos politika? Tarkime, aktyvesnis įsijungimas, sugrįžimas į socialdemokratų partijos veiklą?
– Aš manau, kad aš grįžtu į Lietuvą ir noriu būti labai ryškiu visuomenininku. Nes aš nemanau, kad kas nors gali mane supainioti mano pažiūrose, kad aš staiga persiverčiau kur nors. Aš esu gilių socialdemokratinių įsitikinimų žmogus.
– Neosocialistas, taip apie save kažkada rašėte.
– Taip, aš buvau toks, ir lieku toks. Tačiau socialdemokratų partijos gretos man rūpi, ir aš neabejotinai dalyvausiu socialdemokratų vidiniame gyvenime, save tikrai sieju Stepono Kairio fondu, su kitais.
– Partijos pirmininkas Gintautas Paluckas pralaimi kelintus rinkimus iš eilės vienmandatėje apygardoje. Tai – problema jam, kaip lyderiui, ar ne? Kaip manote?
– Norėčiau išvengti bet kokių komentarų. Puikiai suprantu, kad mano komentarai bus interpretuojami ir vėl komentuojami.
– Na, esate vienas iš šios partijos atkūrėjų.
– Ne tik atkūrėjų, esu vienas iš tų, kurie buvo jos gretose dar tarybiniais... Dar tada, kai jos nebuvo.
– Jūs turite omeny pogrindiniu vadinamo Strazdelio susirinkimą.
– Taip, tai – iš tikrųjų pogrindis. Bet šiandien sutikau vieną vyrą, kuris priėjo, padėkojo man. Pasirodo, kad tai – tas jaunuolis, kurį aš išgelbėjau iš paėmimo į kariuomenę.
– Kai dirbote Ignalinoje gydytoju?
– Taip. Jei tai būtų išryškėję, aš būčiau nuteistas.
– Grįžtant prie socialdemokratų, ar partija, jūsų nuomone, turėtų keisti savo pirmininką? Eidama į Seimo rinkimus, ypač – pretenduodama į pirmą-antrą vietą rinkimuose?
– Išties taip. Aš tikrai džiaugiuosi, kad mes galime iš naujo atgaivinti tas plačias diskusijas apie socialdemokratinės politikos esmę, etiką, padorumą, principus, siekius. Iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad galime suburti žymiai platesnį pažangių žmonių būrį, pakartoti...
– 2000-uosius, kada ėjote su Algirdo Brazausko socialdemokratine koalicija.
– Taip. Reikia žymiai platesnio sambūrio žmonių, kadangi Lietuvai reikalingos rimtos reformos.
– Yra viena bėda. Nėra Brazausko.
– Yra Andriukaitis.
– Galvojate, galėtumėte būti tokio dydžio telkianti asmenybė?
– Šiek tiek juokauju dabar, bet neabejotinai mes, žinomi žmonės, galintys perteikti tą patirtį, kurią dabar įgijau labai sudėtingoje aplinkoje... Džiaugiuosi, kad praktiškai visose 28-ose šalyse esu buvęs ne po vieną kartą, organizavęs daugelį diskusijų. Net Lietuvoje, šiandien atstovybė suskaičiavo, aš buvau 70 kartų.
– Na, logiška, jūs grįžtate namo.
– Kiti komisarai buvo mažiau. O aš tuo tarpu grįždavau su darbotvarkėmis, ne namo, o su darbotvarkėmis. Kai namo, tai nesiskaito.
– Grįžtant prie klausimo, matote galimybę, kad jūs kandidatuotumėte kitų metų rinkimuose, burdamas ne vien partinę, bet kairiąją koaliciją?
– Kol kas aš manau, kad pagrindinis uždavinys – kiek įmanoma išplėsti pažangių žmonių ratą, susiburti. Ar tai mano darbas, ar kitų, bet išties – peržengti tą „partinukų“ logiką. Aš tarybiniais laikais juokaudavau, kai klausdavo ar aš partinis, atsakydavau, kad ne. O klausiančiojo aš klausdavau: o jūs – partinis? Jis sakydavo, kad taip. Tada klausdavau: jūs partinis, ar komunistas? Pažiūrėkite, kiek komunistų perbėgo pas liberalus, konservatorius, socialdemokratus. Po LKP byrėjimo.
– Tai jūs to klausdavote po devyniasdešimtųjų, ar 1983-aisiais?
– 1983-aisiais. Išvesdavau juos iš pusiausvyros. Kai jie klausinėdavo manęs, aš klausinėdavau jų. Ir šiai dienai galiu pasakyti, kad mano klausimas „Tu socialdemokratas, ar partinis“ – aktualus. Čia ne šiaip sau klausimas. Pažiūrų, įsitikinimų, padorumo, neišdavimo, neprisitaikėliškumo, nebėgiojimo paskui kėdes ir portfelius. Čia yra didžiausia problema. Pavyko, tvarkoj, nepavyko – tvarkoj, bet prisipažink, išlik tuo pačiu. Išlik tikras pinigas. Čia yra problema.
– Dabar jau pradėta viešai kalbėti apie tai, kad galbūt atskilę, išėję kai kurie socdemai ar net su visa savo partija jungtųsi prie socialdemokratų partijos. Jūs esate skeptikas?
– Aš manau, kad atskilusieji jau susiformavo kaip juridinis vienetas. Nemanau, kad yra kokie nors šansai jungti du juridinius vienetus. Antra, nemanau, kad visi ten esantys galėtų lengvai žengti tokį žingsnį. Nes kiti turi prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko. Ne šiaip sau, čia nėra vieni kalti, kiti – ne. Tarkim. Bet jei visi esame kalti, tvarkoj, prisiimkime atsakomybę. Ir kita vertus, yra žmonių, kurie dėl kedės bet kur gali atsidurti. Tai tokių nereikia.
– Įsivaizduokime, po kitų rinkimų gali būti taip, kaip jūs sakote – pasikartoti 2000-ųjų scenarijus – 52 vietos frakcijoje. Turbūt sunku tikėtis, kad tiek daug būtų vėl. Tarkime, 30 ar 35 socialdemokratų vietos. Socialdemokratai vėl įgyja tokią galimybę laimėti daugiau vienmandačių, jau neturi to neigiamo krūvio, tai rodo ir vykę pakartotiniai rinkimai. Įsivaizduojate pasirinkimą: kitos dvi didelės frakcijos? Arba didokos frakcijos? TS-LKD, kuri, akivaizdu, bus didelė frakcija, ir „valstiečiai“, kurie gali būti nemaža frakcija. Įsivaizduojate, kas galėtų būti socialdemokratams partneriai?
– Šiandien būtų sunku prognozuoti, bet visiškai akivaizdu, kad koalicijų metas atėjęs. Aš tikrai pats asmeniškai oponuočiau koalicijai su konservatoriais dėl daugelio motyvų. Ir dėl ideologinių, ir dėl jų aršumo, ir dėl dogmatiškumo, trumparegiškumo. Daug jie turi bėdų. Galiu duoti neseną pavyzdį. Pamenate, buvau kaip Europos komisaras pasiųstas į Minską, mums reikėjo derėtis dėl Afrikinio kiaulių maro, maisto ir t.t. Po to tuo pačiu aplankiau Gervėčius ir pravažiavau pro Astravą.
Duodamas interviu baltarusiams pasakiau, kad ES reikalavimai yra akivaizdūs, jūs turite juos įgyvendinti, nes tik tada galite garantuoti saugumą. Ir čia mane užsipuolė, pradedant konservatoriais, baigiant užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Dabar, kai prezidentas pasikeitė, vargšas Linas Linkevičius turi parodyti kitą savo kryptį, ir pradėjo diskutuoti...
– Taip, bet jis – nei „valstietis“, nei konservatorius. Aš jūsų šiuo atveju klausiu.
– Palaukite, jis yra socialdarbietis.
– Frakcijos narys.
– Taip. Štai, ką reiškia žmogui būti priklausomam nuo užgaidų. Pradžioje groti pagal vieną dūdelę, po to staiga persiversti. Gerai, kad konservatoriai jį užpuolė kaip ir mane. Ir staiga prezidentas Gitanas Nausėda taria: palaukit, jis daro teisingus žingsnius, nes ES politika yra tuo požiūriu labai racionali.
– Užsienio politiką formuoja prezidentas, vykdo kartu su Vyriausybe.
– Ne, sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. O formuoja... Jeigu Seimas patvirtina užsienio politikos strategiją, tai yra aukščiausias tvirtinimo laipsnis, tada tiek Vyriausybė, tiek prezidentas ką turi daryti su strategija? Ją įgyvendinti ir spręsti klausimus ir lingvistiškai, ir logiškai. Šalyje negali būti dviejų užsienio politikų.
– Neturėtų. Grįžtant prie galimų partnerių, jūs sakote, kad bet kas, išskyrus konservatorius?
– Sakau, kad žiūrint į tai, kokie bus išsidėstymai – ne bet kas ir ne bet kaip.
– Kol kas galima matyti artumą tarp TS-LKD ir „socdemų“ kur kas didesnį, nei tarp „socdemų“ ir „valstiečių“. Bent jau iš bendradarbiavimo. Nekalbu apie programinius nuostatus, įvairiausius istorinius dalykus.
– Jei pasižiūrėtumėte į bendradarbiavimą, pvz., reprodukcinė sveikata, kaip balsuoja konservatoriai ir „valstiečiai“. Jei dėl žmogaus teisių ir seksualinių mažumų – kaip balsuoja? Dėl abortų – kaip balsuoja? Dėl dirbtinio apvaisinimo, šeimos politikos – kaip balsuoja? Tikri faktai. Tarp „valstiečių“ ir konservatorių yra daugiau tarpusavy susijusių žmonių. Raskite man dešimt skirtumų tarp Širinskienės ir...
– Rimanto Dagio.
– Taip. Raskite.
– Ir dar nepaminėjote gynybos finansavimo.
O mes gynybos finansavime laikomės pozicijos labai nuoseklios, ir iš tikrųjų pamatuotos pozicijos. Šis pūtimas ant šaltų kopūstų, arba toks aktyvizmas, kurio nereikia... Nes gynybos, užsienio politikoje reikia be galo daug šalto proto, diplomatijos.
Man asmeniškai labai skaudu dėl Vygaudo Ušacko. Man skaudu. Net ir dėl to, kad prarasti tokios kvalifikacijos žmogų. Man netelpa į sveiko proto ribas. Aš nežinau, ar jis dabar etiškai gerai pasielgė – jo reikalas, aš nebūčiau taip daręs. Būčiau, ko gero, palaukęs kitų rinkimų. Nežinau jo motyvų, nebuvau susitikęs. Bet atsitraukus: turite kvalifikuotą diplomatą, žmogų, kuris puikiai žino Europos išorės santykių koridorius, buvo Afganistane, Rusijoje. Kurio patirty yra tiek daug visų tų dalykų, kurie sprendžiami diplomatijos būdu, efektyvios diplomatijos. Prarasti tokį turtą.
Ir daug tokių žmonių, kuriuos prarandame. Ką, mes tokia turtinga valstybė, kad galime mėtytis visais žmonėmis, įgijusiais europinę kompetenciją? Jei to nereikia valstybei. Prezidentas Gitanas Nausėda yra teisus sakydamas, kad turime saugoti. Tai ir darykime, saugokime. Bet čia pat prarandame. Dabar nekreipiu dėmesio į politines pažiūras. Tie žmonės, kurie gali būti valstybės tarnyboje, gali būti pačių įvairiausių pažiūrų. Bet susitelkime dėl kertinio dalyko, kad mums žmogiškasis kapitalas, įgytas įvairiose erdvėse, yra nacionalinis turtas, kurio negalima mėtyti į kairę, į dešinę.