Kaip pabrėžia savęs pažinimo kursų vedėjas, tiek ekonomikoje, tiek politikoje, tiek Bažnyčioje ir visuomenėje daug kas nebesiryžta rizikuoti, nes taip atsidurtų taikinio centre. Nes tai, kas daroma, gali ir nepavykti. O tai būtų katastrofa.
„Tuomet tektų išvirsti iš pūkinių patalų ir viešai atsakyti už savo klaidas. Daugelis žmonių bijo, kad to neatlaikytų. Jiems toks svarbus kitų žmonių pripažinimas ir dėmesys, kad jie nebepasitiki savąja nuojauta ir tuomet liaujasi rizikavę“, - pabrėžia A. Grünas.
Benediktinas primena, jog žodis „rizika“ reiškia grėsmę. „Daugelis nori, kad gyvenimas praeitų be jokių pavojų, apsidraudus nuo visų galimų nelaimių. Tačiau kuo labiau stengiamės nuo visko apsisaugoti, tuo nesaugesni jaučiamės. O palaipsniui imame niekuo nebepasitikėti“, - konstatuoja dvasios mokytojas.
Baimę rizikuoti sieja su tėvo nebuvimu
Psichologijoje sakoma, kad baimė rizikuoti susijusi su tėvo neturėjimu. Paprastai tėvas yra tas, kuris stiprina mūsų stuburą, kuris suteikia drąsos, skatina rizikuoti.
„Jei šios pozityvios tėviškos patirties trūksta, tam, kas neturi tėvo sustiprinto stuburo, reikia jo pakaitalo. Tai gali būti ideologijos, tam tikros tvirtos normos, kuriomis prisidengiama. Taip galima jaustis gerokai saugiau“, - pastebi lietuvių kalba išleistos knygos „50 angelų metams” autorius.
Tai, kas sena, daugelio jau nebetenkina. Tačiau, kaip pabrėžia dvasininkas, niekas nesiryžta ieškoti naujų kelių, pavyzdžiui, nedarbo problemai spręsti. Daug mieliau dangstomasi bendromis frazėmis arba suverčiama kaltė kitiems.
„Kiekvienas laukia, kol paslys kitas. Tada bus galima jį pakritikuoti. Tačiau niekas nesiryžta žengti to pirmojo žingsnio. Taip ir trypčiojama vienoje vietoje. Iš pasalų tykoma ir ieškoma kitų daromų klaidų, užuot patiems išdrįsus surizikuoti. Daugeliui šiandien svarbiausia niekam neužkliūti, niekur neklysti. Tačiau toks rizikai priešiškas požiūris iš tiesų užkerta kelią gyvenimui“, - konstatuoja vienuolis.
Pavesti save vienatvės, aistros, kantrybės angelams
Ne tik Vokietijoje garsus dvasios mokytojas, daugybės populiarių savęs pažinimo knygų autorius praradusius drąsą kviečia pavesti save rizikos angelui, o stokojantiems pasitikėjimo, vienatvės, aistros, kantrybės, lengvumo ar meilės – dar 49 angelams.
„Kas paveda save angelui, to nekankina bergždi rūpesčiai, dėl kurių šiandien daugelis taip suka galvas. Jis gali išeiti iš užburto minčių rato apie savo sveikatą, kitų pripažinimą ir sėkmę. Tokioje atsidavimo laikysenoje slypi ne tik pasitikėjimas, bet ir didelė vidinė laisvė”, - pabrėžia tėvas Anselmas.
Stokojantiems iniciatyvos ir drąsos vienuolis linki Rizikos angelo, kuris padrąsintų išdrįsti gyventi.
„Tegul Rizikos angelas stiprina Tavąjį stuburą ir palaiko Tavo užnugarį, idant galėtum laisvai pasitikėti savimi ir savo vidiniais impulsais, nebūtinai prieš tai iš visų pusių apsidraudęs. Pasaulis Tau bus tik dėkingas, jei išdrįsi pradėti kažką nauja, prieš tai neprašydamas kitų leidimo savo žodžius paversti darbais“, - pabrėžia tėvas Anselmas.
Anot A. Grüno, rizikos angelas iš tiesų gali suteikti laisvės nebijoti suklysti. Tačiau „tik tuomet, kai pasitikėsi juo, per tave pasaulyje galės pradėti augti nauja, per tave kiti žmonės galės atrasti naujas galimybes“.
Dievo pasiuntiniai – žmogaus užtarėjai
Pasak Biblijos ir Bažnyčios tradicijos, angelai yra Dievo sukurtos dvasinės būtybės – Jo tarnai ir pasiuntiniai.
„Diskusijoje dėl angelų vyrauja vieninga nuomonė, kad angelų vaizdiniams, kurie būdingi žydams, krikščionims ir musulmonams, pradžią davė Asirijos, Babilonijos, Persijos bei graikų-romėnų Antikos pasaulio įtaka, ir kad šiame fone angelų egzistavimas Biblijos laikais buvo laikomas savaime suprantamu dalyku“, - DELFI komentavo brolis Ramūnas Mizgiris OFM.
Pasak dvasininko, Biblijoje minimi hebrajiški angelų vardai: Gabrielius (Dievo tvirtybė), Mykolas (nepaprastai galingas) ir Rafaelis (Dievas gydo); taip pat kartą užsimenama apie arkangelus.
Saugo nuo gimimo iki mirties
Dievui tarnaujančių angelų egzistavimą Bažnyčios tėvai, kaip ir Biblija, laiko savaime suprantamu dalyku. Šv. Augustinas angelų sukūrimą gretina su šviesos sukūrimu, Šv. Jono Auksaburnio dėka Rytų Bažnyčioje įsitvirtina mintis apie dangiškąją liturgiją, angelų atliekamą lygiagrečiai žemiškajai.
Didelę įtaką vėlesniam mokymui apie angelus padarė jų hierarchiją smulkiai išdėstęs Pseudodionizas Areopagitas.
Pasak br. R. Mizgirio, Bažnyčia tiki, kad jos gyvenimą lydi paslaptinga ir galinga angelų globa.
„Nuo gyvenimo pradžios ligi mirties angelai žmones saugo ir užtaria. Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą“, - sako šv. Bazilijus Didysis.