Su keturiais savo vaikais į Angliją emigravusi Birutė Jakučionytė sako, kad bene pagrindinė priežastis – pinigai, kuriuos valstybė atima iš žmogaus, nors jis ir taip sunkiai verčiasi. Dar viena bėda – nuo vaikystės skiepijami kompleksai, kad esi ne toks geras, kaip kitas. „Emigruokite ir grįžkite su kitokiu mąstymu“, – drąsiai sako moteris.
Pedagogės išsilavinimą turinti moteris teigia, kad lengva tikrai niekur nėra ir nė viena šalis nelaukia išskėstomis rankomis atvykėlių, tačiau, jei prašai pagalbos, padeda. Ji neskatina emigruoti visam laikui iš Lietuvos ir sako „grįžkite su kitokiu mąstymu“, nes, Birutės manymu, Lietuvoje žmonės vis dar per daug susigūžę, skubantys ir nepakantūs vieni kitiems.
„Tie, kurie liko, pyksta ant tų, kurie išvažiavo, kad pardavė Lietuvos žemę dėl duonos kąsnio. Išvažiavusieji priekaištauja, kad likę nė nebemoka šypsotis. Aš myliu Lietuvą, norėjau čia būti, čia gyventi, man čia skaniausias maistas, gražiausias gamtovaizdis. Sakiau – niekada, tačiau dabar semiu pamokas, kurias suteikia emigracija. Jei tupėsi savo rajone, turėsi kitokį įsivaizdavimą apie žmones, turėsi tik savo pasaulį. Tie, kurie išvažiavę, net jei ir nepriima emigracijoje pažintos kitokios kultūros, vis tiek pradeda mastyti kitaip: kažkur yra kompromisas, ir tą pajunta iš patirties“, – mintimis dalijasi moteris.
Vis dėlto kas turėtų žmones skatinti sugrįžti? B. Jakučionytė sako, kad nenori kalbėti blogai apie Lietuvą, tačiau mato, kad grįžta pavieniai žmonės. Jos manymu, susigrąžinti masiškai iš Lietuvos išvykusius emigrantus gali tik sprogimas. Ji negalinti pasakyti, koks, tačiau moteriai akivaizdu: tas sprogimas visų pirma turėtų įvykti Lietuvą valdančių politikų galvose, kad jie į žmogų pažiūrėtų kitaip.
„Po naktinės mokesčių reformos galvoju, kad šiandien, jei gyveni Lietuvoje, jei nieko „nekombinuoji“ ir sąžiningai moki mokesčius, išgyventi labai sunku. Lieka dvi išeitys – skaičiuoti centus arba kažką daryti nesąžiningai ir jaustis vagimi. Lietuvoje smulkieji verslininkai, kūrėjai mokesčiams atiduoda apie pusę uždarbio. Teoriškai moki penkiolika procentų nuo individualios veiklos, tačiau reali situacija visai kita.
Anglijoje, jei gauni 1000 eurų, jie yra neapmokestinami. Išvykusi į Angliją aš darau tą patį, ką dariau ir Lietuvoje, prie to paties 1000 man prideda dar tiek pat, nes auginu vaikus. Kad ir kaip širdį skauda – taip yra. Nežinau, kada visa tai sprogs, bet Lietuvos padėtis veda į nekontroliuojamą situaciją. Nežinau, kaip laikosi stambusis verslas, bet smulkiajam sąlygos labai sunkios“, – sakė keturių vaikų mama.
Vakarų Sasekse gyvenanti moteris teigia skaitanti Lietuvos naujienas ir nėra atitrūkusi nuo tėvynės, vis grįžta į stovyklas, bendrauja su draugais, kuria įvairius projektus. Neseniai lankėsi viename dvare, kur susižavėjo maistu, aplinka, dvaro grožiu, tačiau išgirdo lietuvišką supratimą apie smulkųjį verslą – maitinimo įstaigos vadovui valstybinės įstaigos darbuotojas metė svolačiaus etiketę. Ji sako net sutrikusi, juk žmogus moka didžiulius mokesčius, išlaiko darbuotojus, o atlygį sau pasiima paskutinis, jei kiek nors lieka. Be to, turi investuoti į restorano veiklą. Tokio požiūrio, kad smulkusis verslininkas vadinamas svolačiumi, teigia nepasigedusi.
Atgal sugrįžti rašytoja ir keturių vaikų mama neplanuoja, nes nori sočios ateities savo vaikams, nori, kad jie būtų pasitikintys savimi, kurtų savo ateitį ne taip sunkiai, kaip ne vienam tenka Lietuvoje. Moteriai skaudu dėl Lietuvos, nes myli savo šalį ir nepraranda vilties, kad pagaliau visa sistema kada nors išsijudins į gerąją pusę ir žmonės nebevažiuos ieškoti darbo į užsienį taip masiškai.