Kai kalbėjomės su Didžiojoje Britanijoje gyvenančia Aukse Cijūnaitiene, ji prasitarė ne juokais serganti. Tačiau net ir tuomet, kai jėgos apleidžia, iš geraširdės moters galvos nedingsta mintys apie tuos, kurie likę Lietuvoje laukia jos pagalbos.
„Pas mus gyvenimas verda dieną ir naktį. Štai ir šiandien antrą valandą nakties žadėjo užsukti vežėjai surinkti mūsų paramą. Man temperatūra pakilo iki 39 laipsnių, bet reikia dirbti. Jei nesikelsiu iš lovos, nepakrausiu daiktų, kiti vežėjai gal tik po dviejų savaičių atvažiuos“, – sako Auksė.
Pirmą kartą organizuoti paramą ji ėmėsi prieš gerą dešimtmetį dar gyvendama Lietuvoje. Tąkart draugė iš Anglijos atsiuntė daugybę dėžių žaislų jos sūneliui. Kadangi lauktuvių buvo gerokai per daug A. Cijūnaitienė nusprendusi jais pasidalinti su vaikų namų auklėtiniais.
„Mačiau kaip vaikai stovėjo išrikiuoti lauke prie tų žaislų, o jų akys spindėjo. Po kiek laiko vėl prisikaupė žaislų, drabužėlių. Pabandžiau vėl juos ten nuvežti, bet susidūriau su tuo, kad minkštų žaislų neima, drabužėlių globos namai turi. Žodžiu, gavau mažą antausį, kad kam čia tą labdarą vežu“, – su atgrasiu požiūriu kadaise susidūrė padėti norėjusi Auksė.
Tuomet visi daiktai, kurių vaikų globos namai atsisakė, iškeliavo į kaimą, pas šeimą, auginančią būrį vaikų. Šie labai džiaugėsi gavę tiek gėrybių ir jautėsi labai dėkingi.
Jungiasi ir klientai
Prieš penkerius metus A. Cijūnaitienė su šeima emigravo į Didžiąją Britaniją. Ten gimė šeimos pagrandukas. Vėl kaupėsi išaugti drabužėliai, žaislai ir kiti geros kokybės daiktai, kurių išmesti nekilo ranka.
„Sandėliuoti be tikslo nesinorėjo. Pabandžiau surasti šeimą, kuriai tokios paramos reikėtų. Paskelbus socialiniuose tinkluose atsirado daug norinčiųjų, bet nuspręsti, kam tikrai reikia, o kas mano daiktus perparduos, buvo sunku“, – prisimena Auksė.
Tuomet moteris ėmė domėtis Lietuvoje veikiančiais paramos fondais.
„Vieni paramos fondai priima tik naujus drabužius ir žaislus, kiti prašo tik pinigėlių. Taip atradau Panevėžyje veikiantį „Gėrio trupinėlį“, kuris buvo tik neseniai įsikūręs ir priėmė viską, kas tinkama naudoti“, – savanorystės pradžią mena Auksė.
Didžiojoje Britanijoje A. Cijūnaitienė dirba kirpėja, tad pas ją lankosi gausus būrys tautiečių. Pamatę, jog moteris diena iš dienos vis pakuoja daiktų prikrautas dėžes, paklausinėdavo, kam visa tai reikalinga.
Pasak moters, žmonės ją jau gerai pažįsta, todėl daiktų, drabužių nebeišmeta, neišdalina, o neša jai, kad nusiųstų į Lietuvą.
Fonde dirba tik keli savanoriai žmonės, kurie stengiasi, kad būtina parama pasiektų tuos, kuriems ji tikrai reikalinga. Tad paramos gavėjai kruopščiai tikrinami.
„Lietuvos kaimuose padėtis išties sudėtinga“, – tikina Auksė.
Karinę misiją pakeitė motinystė
Kartu su A. Cijūnaitiene tame pačiame paramos fonde lyg voverė rate sukasi ir Jungtinės Karalystės lietuvė Iveta Mustafa. Į Didžiąją Britaniją ji atvyko prieš 12 metų, kaip ir daugelis – padirbėti ir uždirbti.
„Maniau trumpam, bet likimas pasisuko kita linkme. Čia susipažinau su savo vyru, Bulgarijos piliečiu“, – pasakoja Iveta.
Tuo metu I. Mustafa dar tarnavo Krašto apsaugos savanorių pajėgose, bandė išvykti į karinę misiją Afganistane. Perėjo visus sveikatos patikrinimus, bet kažkur paklydo išsiųsti dokumentai ir moteris į pasiruošimą misijai tiesiog nepakliuvo.
„Praėjus vos keliems mėnesiams pastojau. Taip gavau kitą misiją – motinystę“, – šypteli Iveta.
Dabar pagalbą iš toli Lietuvoje likusiems tautiečiams organizuojanti I. Mustafa įsitikinusi, jog atstumas – ne priežastis nepadėti. Tereikia didelio noro.
„O noro padėti visada turėjau. Tik ne visuomet – finansinių galimybių“, – atvira emigrantė.
Pati Iveta našlaitė, ją užaugino seneliai. Tad augo šeimoje, kuri nebuvo iš turtingųjų. Bet net neturėdami daug, jie sugebėdavo ištiesti pagalbos ranką tiems, kam sunku.
Inicijavo labdaros renginį
Abiejų tėvų netekusiai I. Mustafa vieną dieną kilo mintis pradžiuginti savo likimo brolius, kuriems priešingai nei jai, visgi teko paragauti valdiškos globos namų duonos.
„Kreipiausi į Seimo narį Robertą Šarknicką, kuris pats užaugo globos namuose. Jis mane supažindino su savo padėjėja, jaunimo organizacijos ,,Gerumo rankos“ vadove. Taip mes sujungėme dvi įstaigas ir su globos namų auklėtiniais išvykome į kelionę po Trakus. Be galo džiaugiausi savo darbu“, – neslepia Iveta.
Praėjus pusmečiui internete moteris netikėtai pamatė skelbimą apie paramos fonde „Gėrio trupinėlis“ renkamas kalėdinės dovanėlės vaikams.
„Pamaniau, kad pati kažką galėčiau suorganizuoti ir fondo globojamiems mažiesiems“, – prisimena savanorė.
Aktyvi moteris netikėtai susipažino su atlikėju Mantu Vygantu ir Jolanta Naruševičiūte. Pasidalinusi idėja, sulaukė pagalbos iš jų ir kitų Didžiojoje Britanijoje gyvenančių aktyvistų. Taip gimė Ivetos inicijuotas labdaros renginys ,,Gera Daryti Gera“.
„Visi dirbo be jokio užmokesčio, nes mūsų tikslas buvo surinkti pinigų vasaros stovyklai Karklėje, kurioje vaikai pirmą kartą išvydo jūrą“, – pavykusia iniciatyva džiaugiasi I. Mustafa.
Paliečia širdį
Parama – ne tik pinigai ar daiktai. Tai – ir emocinis krūvis. Tiek Iveta, tiek Auksė tikina, jog skurdas Lietuvoje tikrai bado akis, o labiausiai joms gaila šeimose augančių vaikų, kurių svajonės apsiriboja naujesniais batais, ar drabužiais.
„Galbūt pasirodys neįtikėtina, bet dar yra atvejų, kai vaikai žiemą į mokyklą keliauja su šlepetėmis, – nepagražinta realybę atskleidžia Iveta. – Tokios opios problemos ir neleidžia nuleisti rankų. Motina Teresė sakė: „Nevisi mes galime daryti didelius dalykus, bet mes galime daryti mažus dalykus su didele meile“.
Auksė ir Iveta pripažįsta susiduriančios su labai skurdžiomis šeimomis. Dažnai per kelias valandas privalu surasti, kas tokioms šeimoms galės nupirkti ir nuvežti maisto, kad vaikai nenueitų miegoti tuščiu skrandžiu.
„Vasarą ir per Kalėdas pati grįžtu ir aplankau šeimas. Širdį skauda matant, kokiomis sąlygomis gyvena vaikai. Bet tuo pačiu džiaugiesi, kai dalini paramą ir jų akys spindi. Mums atrodo kasdienybė, bet jiems mūsų parama – kaip šventė“, – sako A. Cijūnaitienė.
Savanoriavimas, anot jos, tik skamba gražiai. Paskelbus apie tai, kad ieškoma papildomų rankų, norinčiųjų pasavanoriauti dažniausia atsiranda labai daug. Tačiau vos išklausę, ką reikės daryti, visi kaip mat dingsta lyg į vandenį.
„Žmonės veža daiktus, drabužius. Juos reikia surūšiuoti, atrinkti, sudėti, supakuoti, surasti vežėjus, kurie viską nemokami parveš į Lietuvą. Be jų mes kaip be rankų “, – kasdienius iššūkius vardija Auksė.
Užsisukęs ratas
A. Cijūnaitienei antrina ir I. Mustafa. Anot jos, paramos rinkimas gana dažnai būna sudėtingas procesas, jau vien dėl to, jog žmonės yra praradę pasitikėjimą labdaros fondais ir retas, kuris nori padėti.
„Paramos organizavimas – nesibaigiantis maratonas, nes ir bėdos nesibaigia. Nesenai fondas rinko paramą mokinių krepšeliams, o ne už kalnų ir Kalėdos. Vėl prasidės paramos ir dovanėlių rinkimas. Po jų planuosime vaikų vasaros stovyklą ir, žiūrėk, vėl ruduo. Kažkas valgyti neturi, kažkam vaistų reikia“, – vardija Iveta.
Abi moterys vienbalsiai sutinka, jog jų savanoriško darbo tikslas labai paprastas – laimingos žmogaus akys.
Rankų nenuleidžia
I. Mustafa sako, jog ši veikla ir jai pačiai duoda labai daug. Kiekvienas geras darbas, anot jos, įrodo, kad galinti būti kažkam naudinga ir reikalinga.
„Smagu, kai žinai, kad palengvinai žmogaus kasdienybę, pradžiuginai vaiką, kuris gavo žaislą, drabužėlių ar avalynės. Tokie dalykai leidžia vaikams jaustis pilnaverčiais, nepatirti patyčių iš klasės draugų. Žinau tą jausmą, nes tą pati išgyvenau“, – atvira Iveta.
Kiekviena iniciatyva reikalauja daug pastangų ir ne viskas einasi sklandžiai. Tačiau I. Mustafa tikina, jog labiausiai ją motyvuoja trys jos pačios vaikai.
„Stengiuosi rodyti jiems, kad reikia būti pagarbiam, vertinti, ką turi šiandien. Ir, žinoma, dalintis, jeigu tik yra galimybė, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia rytoj“, – pabrėžia savanorė.
Į socialinę veiklą įsitraukusią Ivetą ypač palaiko jos šeima. Nors vyras kartais vis dar pabumba dėl namuose sandėliuojamos labdaros dėžių.
„Jie žino mano asmenybę ir kad taip aš pakraunu save. Kaip ištroškusiam reikia vandens, taip man reikia socialinių veiklų. Net mano dukros sako, jog mato, kaip aš mylių Lietuvą“, – šypteli emigrantė.
Prie tokios neatsiejamos veiklos jau priprato ir A. Cijūnaitienės šeima. Dukra netgi pati noriai prisideda.
„Manau, kad tik savanaudžiai nesupranta tokios veiklos prasmės. Laiką, kurį kažkas praleidžia vaikštinėdami po parduotuves, aš praleidžiu rūšiuodama paramą“, – sako Auksė.
Pasak jos, didžiausia motyvacija šiame darbe yra tautiečių, kurių svajonės buvo išpildytos, šypsenos ir padėkos. Visgi savanorė pripažįsta, jog būna dienų, jog svyra rankos.
„Ir batų reikiamo dydžio pritrūkstam, ir higienos priemonių, ir pinigėlių vaiko akinukams nesurenkam. Tada galvoju, negi tiek daug prašom. Kai atrodo, kad jau baigta, išsisėmiau, ateina supratimas, kad ne viskas mano rankose, ir vėl darau, kas mano jėgoms“, – šypteli A. Cijūnaitienė.
Nuo Lietuvos nenutolo
Abi moterys tvirtina, jog emigrantų dalia joms nėra labai sunki. I. Mustafa vyras Didžiojoje Britanijoje plėtoja verslą. Tad apie grįžimą namo šeima nemąstanti. Tik atostogų į tėvynę mielai sugrįžta.
„Man net kvėpuojasi gimtinėje lengviau. Noriu, kad ir mano vaikai pažintų šį kraštą, jie yra Lietuvos piliečiai, mokėtų gimtąją kalbą“, – sako Iveta.
Šiuo klausimu I. Mustafa šeimoje didelių problemų nekyla. Dukros kalba lietuviškai. Vis dėlto joms kiek sudėtinga, nes gyvena mišrioje šeimoje, kurioje tėtis kalba turkiškai, mama – lietuviškai, o mokykloje – angliškai.
Pasirinkusi emigranto duoną nesigaili ir A. Cijūnaitienė. Moteris dirba ir padeda likimo nuskriaustiems tautiečiams. Prieš dvejus metus Auksės šeima tapo vaikinuko iš Lietuvos globėjais.
Atstumtas savo šeimos jis pateko į vaikų globos namus, o iš ten išėjęs nebeturėjo kur glaustis. A. Cijūnaitienė padėjo šiam įsidarbinti Didžiojoje Britanijoje, apgyvendino ir džiaugiasi, jog jis jau atsistojo ant kojų ir kuria naują gyvenimą. Šios moters gerumu netruko įsitikinti ir prieš metus vasarą pas Auksę atvykusi mergaitė iš Biržų. Nepasiturinčioje šeimoje augęs vaikas turėjo galimybę paviešėti ir pamatyti kiek kitokį gyvenimą svečioje šalyje.