Mokslų akademija yra simbolinė vieta, mat čia vyko 1988 m. birželio 3-iosios renginys, kai buvo nutarta įkurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę. R. Ozolas buvo tarp 35 žmonių, į ją išrinktų.
R. Ozolo gyvybė po sunkios ligos užgeso balandžio 6-ąją. Sausio mėnesį signatarui ir politikui suėjo 76-eri.
Lietuvos mokslų akademijoje atsisveikinti su velioniu susirinko apie keli šimtai žmonių, tarp jų premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, pirmasis faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Seimo nariai, signatarai, akademikai, mokslininkai ir kiti pažinojusieji R. Ozolą.
„Jis buvo iš tų, kurių prigimtyje užfiksuotas laisvės genas" - atsisveikinant su velioniu Antakalnio kapinėse sakė L. Graužinienė.
Seimo pirmininkė pabrėžė, kad R. Ozolas gebėjo kritiškai vertinti savo veiklą ir idėjas, tačiau visuomet buvo nuoširdus.
„Ko tikrai ilgėsiuos ten, tai saulėtų ąžuolų", - citata iš paties R. Ozolo dienoraščių atsisveikinimo kalbą baigė L. Graužinienė.
Kalbą kapinėse pasakė ir vienas artimiausių R. Ozolo bendražygių Bronislovas Genzelis. Jis apgailestavo, kad būdamas vienu svarbiausių Sąjūdžio atstovų R. Ozolas buvo užmirštas, o beveik nedalyvavusieji Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje šiais laikais skelbiami pagrindiniais lyderiais.
R. Ozolas vadinamas vienu kertinių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio žmonių. Jis buvo suvokiamas kaip neformalus Sąjūdžio lyderis, kartu su kolegomis suteikęs jam turinį.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ištakos apskritai siejamos su neformalia įvairių būrelių veikla. Pavyzdžiui R. Ozolas priklausė neformaliam filosofų ir istorikų klubui, kuris rengdavo diskusijas apie istoriją, kultūrą, istorinę sąmonę. Tokios diskusijos tapo įmanomos Michailui Gorbačiovui paskelbus apie pertvarką.
Tačiau R. Ozolas taip ir netapo formaliu Sąjūdžio lyderiu: ši garbė teko V. Landsbergiui. Pats V. Landsbergis, kuris irgi dalyvavo laidotuvėse, viešai nepasisakė. Tik vėliau komentuodamas Lietuvos televizijai politikas užsiminė, kad R. Ozolas buvo vienas Sąjūdžio vadovybės žmonių. V. Landsbergis tik nusistebėjo, kad kartais kai pasiklausai, kas kalbama apie laidojamuosius, atrodo, jog kalbama ne apie juos.
Po B. Genzelio kalbėjęs dar vienas R. Ozolo bendražygis, filosofas Vytautas Radžvilas teigė, kad žmogaus gyvenimą apibrėžia ne užimtos pareigos.
„Žmogaus rangas nėra jo gyvenime sukauptas turtas, nėra jo užimta arba turėta viuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo paties gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus, sąžiningai atlikusio savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus. Tačiau kiekvienoje tautoje atsiranda saujelė, kartais per šimtmečius vos keletas žmonių, kurie iš tiesų yra ypatingi. Šitie žmonės ypatingi todėl, kad jiems yra dovanota stebuklinga galia steigti pasaulius. Pasaulis iš tiesų yra steigiamas, nes jis pirmiausia, kad galėtų atsirasti, turi gimti žmogaus dvasioje", - sakė V. Radžvilas.
„Ypatingas R. Ozolo rangas ir yra toks, kad visą savo gyvenimą jis steigė savo brangiausią kūdikį - Lietuvą. Todėl šitas ne tik politikas, bet ir vizionierius, pirmiausia buvo mokytojas. Dar labai seniai jis buvo vienas iš nedaugelio, pradėjusių neapsakomai sunkų darbą, kurį kažkam reikėjo nuveikti po to, kai Lietuva buvo sunaikinta", - tęsė filosofas.
Pasak V. Radžvilo, velionis pats mokėsi ir kitus mokė mąstyti ir įvardinti Lietuvą. Jo teigimu, tai pagrindinė priežastis, kodėl R. Ozolo kalba daug kam atrodė labai sunkiai suprantama.
„Kitaip ir negalėjo būti, nes norint, kad ta kalba taptų lengva, reikia terpės, kurioje gali kalbėti. Tuo tarpu R. Ozolas buvo iš tų, kurie šitą Lietuvos mintį ir Lietuvos žodį kūrė beveik absoliučioje vienatvėje", - teigė V. Radžvilas.
Savo bendražygį V. Radžvilas vadino didžiu vadu ir strategu. Jo teigimu, kiekvienas, buvęs šalia jo, žino, kiek buvo dramatiškų situacijų, kai reikėjo apsispręsti dėl dalykų, lėmusių kitų žmonių likimus, galbūt ir gyvenimus.
„Jo aštrus kaip skustuvas protas dažniausiai rasdavo išeitį. Jis rasdavo vienintelį tikslų žodį, leidžiantį visiškai aiškiai įvardinti tai, kas yra ir ką reikia daryti. Todėl galiausiai mes atėjome į savo svajonių tašką - nepriklausomą Lietuvą", - sakė filosofas.
1939 m. Joniškėlyje gimęs filosofas buvo viena ryškiausių asmenybių Lietuvos atgimimo istorijoje. R. Ozolas buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas, Aukščiausiosios tarybos deputatas.
Kai pirmaisiais nepriklausomybės metais premjerės pareigas ėjo Kazimira Prunskienė, R. Ozolas buvo jos pavaduotojas.
Politikas vadovavo Lietuvos centro sąjungai. Seime R. Ozolas dirbo dvi kadencijas: nuo 1992 iki 2000 m.
R. Ozolas buvo „Atgimimo“ laikraščio steigėjas ir vyriausiasis redaktorius. Jis vadinamas filosofu, pedagogu, redaktoriumi, politiku ir visuomenės veikėju. Pastaraisiais metais R. Ozolas rašė apie tautiškumą ir lietuviškumą, kritikavo Europos Sąjungą.