DELFI dėmesio centre – „Neregėta Lietuva“ autorius, fotografas Marius Jovaiša
Lietuva XXI a. – tikrai įdomu, kaip jūs priėmėte sprendimą kaip pristatyti dabartinę Lietuvą? Juk galima pristatyti įvairiai: kaip ekologiško maisto, žemės ūkio, krepšinio ar sporto apskritai šalį. Kodėl technologijos ir būtent naujausios technologijos?
Mes tuo labai didžiuojamės. Aš ieškojau tokių dalykų, kurie pasaulyje būtų labai svarbūs. Kai mes kalbame apie verslą ir apie šalies perspektyvą būti 21 amžiaus ekonomikoje, tai turbūt daugelis supranta, kad inovacijos yra tas raktinis žodis, kurio visi visur ieško. Buvo noras pavaizduoti Lietuvą kaip be galo inovatyvią šalį ir toms inovacijoms pagrįsti aš ieškojau vizualinių sprendimų, medžiagos, kuo tai iliustruoti. Kas yra 21 a. technologijos? Tai lazeriai, elektronika, optikos pramonė, nanotechnologijos, biotechnologijos. Žinome, kad Lietuvos biotechnologijos šalies ekonomikoje sudaro keliolika kartų didesnę dalį lyginat su ES šalių vidurkiu, tai yra objektyvūs rodikliais, faktai.
Turbūt mes visi bent daugmaž įsivaizduojame kaip fotografuoti gamtą, bet kaip nufotografuoti dalykus, kurie sunkiai matomi optiniu įrenginiu? Pavyzdžiui, profesoriaus V. Šikšnio DNR „žirklės“. Kaip jūs ieškojote sprendimų?
Yra toks dalykas fotografijoje - norint ką nors gerai nufotografuoti, reikia labai gerai apžinti ir susidraugauti. Tai sakoma ir apie portretų fotografavimą. Su gamta yra panašiai – reikia mylėti gamtą, daug laiko joje praleisti, žinoti, kaip ji keičiasi ir t.t. O fotografuojant technologijas taip pat reikia pabandyti susidraugauti su tuo, kas ten vyksta. Aš esu žingeidus ir man patinka tokios temos kaip lazeriai, astronomija, biofizika ir panašiai. Aš skaitydavau knygas šia tema, bendravau su mokslininkais. Pirmiausiai jiems paaiškindavau, ką noriu padaryti, koks yra mano tikslas. Tada išklausydavau gerą paskaitą, dažnai iki dviejų valandų, ir gaudavau ekskursiją po jų tuos centrus, įmones. Taigi turėjau galimybę surasti kažkokį įdomų kampą. Jeigu būdavo neįmanoma matyti, ką jie ten daro, tai gal galima įdomiai pavaizduoti tą prietaisą, kurį jie naudoja.
Dešimtys ar net šimtai įmonių egzistuoja Lietuvoje, kurios užsiima visiškai unikaliais ir nišiniais technologiniais verslais. Jums turbūt čia irgi buvo daugybė netikėtų atradimų?
Begalė ir jei visi čia buvo neregėti. Tai man labai gražiai pagrindė tą žodį „neregėta“, nes tai tikrai yra nematyti ir negirdėti dalykai. Pavyzdžiui, dirbtinio safyro gamyba Kaune, kur kristalus augina, šlifuoja, pjausto plonyčiais vafliukais – tai reikalinga optikos pramonei ir visur, kur reikalingi nesibraižantys paviršiai. Neuromokslų tyrimų centrai, mikro skysčių laboratorijos, kur kapsi mažiukai lašiukai ir juose atskiriamos atskiros ląstelės.
Keletas detalių iš kranto krenta į akis vartant albumą. Pavyzdžiui, informacija, kad Lietuva turi vieną sparčiausių plačiajuosčių internetų pasaulyje. Jūs fotografavote tų optinių kabelių šviečiančius galus. Tai yra tarsi būdas pavaizduoti tą interneto greitį. Kodėl būtent toks būdas?
Bandėm įvairius variantus. Vaikščiojom po įvairius duomenų centrus, kur suštabeliuoti visi laidai, skirstytuvai, serveriai ir t.t. Viskas pasirodė per daug standartiška. Visur ieškojau būdų, kad nuotraukos vis tiek turėtų daugiau meninės vertės, paslapties, intrigos.
Jeigu jau pavyko taip įspūdingai nufotografuoti technologijas, gal verta sukurti atskirą technologinės Lietuvos albumą?
Šitą klausimą aš labai dažnai girdėdavau lankydamas tuos mokslininkus. Jiems labai patiko tai, ką aš dariau ir keletą kartų girdėjau net tokius graudinančius komplimentus, kad „žinai, niekas niekada neatvažiavo ir kitokiu kampu nepasižiūrėjo į tą mūsų veiklą“. Neretai aš ten daug ką „sugriaudavau“, perdarydavau, pertvarkydavau. Mokslininkai sako, kad dalykas svarbus, o aš prašau jį patraukti, nes man trukdo. Sustabdau įrenginius, išjungiu šviesas – man juk meną reikia kurti.
Apskritai, technologijos, žinios, išsilavinimas nėra tai, kuo tradiciškai pristatoma Lietuva. Tai gana naujas požiūris.
Aš manau, kad institucijos, kurios už atsakingos už inovacijų ir investicijų pritraukimą, tikrai stengiasi būtent tokiu kampu pristatyti Lietuvą. Gal problema yra ta, kad trūko vizualikos. Juk kai kalbi, kiekvienas vaizdas yra vertas 1000 žodžių.
Kokiai auditorijos daliai galima pristatyti Lietuvą kaip įdomią dėl to, jog yra technologiškai išsivysčiusi, kad tai yra šalis, kur mokslininkai daro neįtikėtinus dalykus? Vis tiek turbūt mes kalbame apie investicijų pritraukimą, nes, matyt, turistų, keliautojų tokie dalykai į Lietuvą nepritrauks.
Šitą knygą norėjau padaryti universalią, kad ji turėtų visus tris komponentus: žmonėms, kurie nori aplankyti ir pamatyti šalį kaip turistai, kurie domisi kultūra ir tautinės tapatybės dalykais – taip pat ras daug paveldo temų, ir, aišku, technologijos. Kalbant apie auditorijas, kam tai skirta, man bent jau būtų didžiulė laimė, jeigu tai būtų dvi pagrindinės kryptys: mūsų pačių jaunimas, gyvenantis Lietuvoje, kuris dažnai skundžiasi, kad nėra ką Lietuvoje veikti ir baigus mokslus reikia tik išvažiuoti, ir, žinoma, pasaulio kryptis, jeigu norime ką nors išdidžiai apie save pasakyti.
„Neregėta Lietuva“ yra išleista dviem, jeigu taip galima sakyti, būdais: paprastesniu apipavidalinimu ir specialiu viršeliu. Papasakokite apie tą įspūdingesnę pakuotę.
Kai ruošiau albumą, man kirbėjo mintis padaryti dėžutę, kurioje būtų integruota tų įmonių veikla. Taip ir gimė įdomioji pakuotė. Ją pradarius matome, kad yra stikliukas, kuriame išpjaustytas Vytis ir yra labai ypatingas lazeris, kuris, nesuskaldydamas to stiklo, sugeba praktiškai kiaurai per jį visą padaryti tuos pjūvius. Visa tai yra varoma saulės energija ir pagaminta Lietuvoje. Ir pats saulės elementas, ir ta baterija, ir visa elektronika viduje šitos dėžutės yra suprojektuota Lietuvoje. Septynios moderniausių technologijų įmonės dalyvavo kuriant tokią dėžutę.
Dabar tikrai galite girtis tuo, kad sukūrėte brangiausią Lietuvos istorijoje knygos viršelį. Penki kilogramai – tokią knygą vežti dovanų jau yra iššūkis. Ankstesnės „Neregėtos Lietuvos“ nedidelis trūkumas, kad ji sunkiai tilpdavo į rankinio bagažo lagaminą.
Aš girdėjau dar vieną trūkumą dėl to – padovanojus albumą svečiui, jis palikdavo jį viešbutyje. Tai man priminė pasaką apie nykštuką: senukui su senute gimė nykštukas ir jis sako „jūs mane parduokit“, o aš paskui vis tiek pas jus sugrįšiu. Tai ir čia taip... gali padovanoti svečiui knygą, o jis išvažiuos ir pasiimsi ją atgal. Čia, žinoma, kalbame juokais.
Ar naujos knygos turinys gali būti prieinamas visuomenei kažkokiomis kitomis formomis? Juk visos nuotraukos tikrai gali būti labai plačiai naudojamos įvairiausiais tikslais.
Mes padarėme klipą. Jis atspindi ir kraštovaizdį, ir paveldą, ir technologijas. Juokavome su kolegomis, kad jeigu tokį klipą kokia nors Vyriausybės kanceliarija užsakytų pagaminti, nemanau, kad jį būtų galima pagaminti pigiau negu už kokius 100 tūkst. eurų. O sukurtas video gimė kaip toks šalutinis knygos produktas ir mes jį visiškai nemokamai atidavėme visai interneto bendruomenei. Klipu gali naudotis visi ir visur. Kaip nuotraukų rinkinį atskirą padaryti - dar mąstau. Aišku, yra tokių gudruolių, kurie vagia ir vogs tas nuotraukas, bet, matyt, mes padarysime kažkokį rinkinuką, kolekciją, kuria bus galima naudotis. Tiems patiems mokslininkams, atsidėkodamas, kad priėmė, padovanojau jų produktų, technologijų nuotraukas ir galės jomis naudotis pagal savo poreikį.
Ankstesnė knyga jau tapo tam tikra Lietuvos oficialaus diplomatinio protokolo dalimi. Lietuvą užsienyje reprezentuojantys žmonės dažnai ją naudojo kaip pagrindinę reprezentacinę dovaną. Turbūt tikitės, kad ir naujoji knyga užims tokį vaidmenį?
Pirmosios knygos beveik 20 tūkst. egzempliorių esame padovanoję Lietuvos mokykloms, bibliotekoms, kariuomenei ir pan. Jeigu gerai seksis, galbūt atsiras galimybių ir šią knygą padovanoti. Tiesa sakant, pirmoji knyga buvo kurta kaip mano toks meninis projektas, o vėliau patapo reprezentaciniu leidiniu apie Lietuvą. Galima sakyti, tam tikra prasme, pirmoji „Neregėta Lietuva“ buvo naudojama ne visai pagal paskirtį, nes tai buvo meninis kraštovaizdžio albumas, o tapo šalies reprezentaciniu albumu.
Ta pirmoji knyga, suprantu, pakeitė visą jūsų veiklą. Esate išleidęs ir „Neregėtą Kubą“, kitus albumus. Ar yra kuo dar užsiimti, išskyrus fotografiją ir leidybą?
Mano gyvenimas susideda iš trijų pagrindinių komponentų: mano šeima, mano kūrybinė veikla ir sportas. Auginame keturis vaikus ir tų rūpesčių tikrai netrūksta. Minčių dabar nemažai. Jūs manęs klausėte, kodėl būtent toks albumo konceptas, o ne sporto ar ekologinio ūkio? Kai pradėjau šitą knygą daryti, tai buvome su komanda suruošę didžiulį sąrašą lankytinų vietų ir objektų, bet supratome, kad nerealu tai padaryti. Tuomet pagalvojau, kad su laiku gal galima padaryti kokį nors teminį albumą. Pavyzdžiui, „Neregėtas Lietuvos sportas“. Pats, kaip sportuojantis žmogus, turiu daug minčių, kaip nematytais rakursais parodyti sportininkų gyvenimą, pasiruošimą, treniruotes, skausmą, nuovargį ir t.t. Arba, pavyzdžiui, neregėtas Lietuvos menas ir kultūra.