„#Metoo nėra eilinis pokytis. Man sunku atsiminti panašaus masto dalyką. Žmonės gali ir privalo kalbėti apie skaudulius, o mes privalome kalbančius ginti“, – įsitikinęs komunikacijos ekspertas, „Novamedia“ vadovas Arijus Katauskas, socialiniuose tinkluose paraginęs nukentėjusiuosius nebijoti kreiptis į jį pagalbos ir, kaip jis pats teigia, sulaukęs tokio puolimo, kokio pats nesitikėjo. Apie tai, kaip pasikeitė mūsų visuomenė po „metoo“, kalbamės su Arijumi Katausku.
– Lietuvoje vis dar gajus supratimas, kad kalbėti apie nepatogius klausimus, turėti ir ginti savo nuomonę, vertybes neapsimoka, nes gali nukentėti net ir finansiškai. Todėl gerokai populiariau nutylėti. Kodėl tu nusprendei viešai ginti nukentėjusias merginas?
- „Metoo“ Lietuvoje turbūt pats tikriausias pokytis, kiek yra buvę nuo nepriklausomybės atgavimo. Mes darome tai, ką XX amžiaus pradžioje turėjo padaryti mūsų tėvai ar seneliai. Jie negalėjo, o mes galime. Po to, kai dėl mano pasiryžimo ginti merginas mane užsipuolė kontroversiškai vertinami žiniasklaidos pasaulio atstovai, galėjau dėti į kojas arba galėjau parodyti, kad negalima nuolaidžiauti. Tie žmonės jau nebekuria Lietuvos, dabar ateinam mes, X karta, o X karta vadovaujasi gyvenime visai kitomis taisyklėmis. Tai ir yra pokytis.
Kai nukentėjusios merginos atėjo pas mane, aš jas nuvedžiau pas žurnalistus, mes suderinome, kad jos išvažiuotų iš Lietuvos, ir tai buvo teisingas sprendimas, nes jų namus sekė kameros, o man teko darbas ir garbė atstovauti joms. Noriu pabrėžti, kad merginos, išdrįsusios kalbėti, sukėlė tikrą revoliuciją, parodydamos, kiek daug kiekvienas iš mūsų gali pakeisti, jos yra šių pokyčių esmė.
Kai tu turi viešumą, visuomenės dėmesį, tu gali nuspręsti, kam jį panaudoti; mano sprendimas buvo panaudoti jį „metoo“, kas mano verslui neturi jokios tiesioginės naudos, atvirkščiai, gali turėti neigiamos įtakos. Bet man svarbu tai, kad gimus dukrai, aš noriu, kad bent jau jai netektų susidurti su tuo, kas vyksta. Ir gal aš galėsiu prisidėti tai pakeičiant. Kai sėdi pažįstama, suaugusi mergina ir tu matai, kaip ji verkia, pasakodama vieną iš intymiausių savo gyvenimo istorijų, tu negali likti nuošalyje, tai tiesiog žmogiška.
Mane stebina kai kurių žmonių bandymas formalizuoti šį judėjimą. „Metoo“ yra žmogaus teisė papasakoti savo istoriją ir tai gali padaryti kiekvienas nukentėjęs. Mūsų žiniasklaida yra pasiruošusi tinkamai tas istorijas papasakoti, Lietuvoje tikrai yra pakankamai stiprių žurnalistų.
– Kalbant apie visuomenės reakciją po tavo viešo pareiškimo, kviečiančio į tave kreiptis nukentėjusias merginas, tave kas nors nustebino?
– Savo darbe aš dažnai kritikuoju politines jėgas ir dažnai sulaukiu visokių komentarų, laiškelių, bet tokio šlykštumo turinio, kokį gavau viešai prabilęs apie „Metoo“, aš nesu gavęs ir mane tikrai nustebino tai, kad didžioji dalis rašančių tuos laiškus buvo merginos.
Iš kitos pusės, gerąja prasme, mane nustebino mano šeima, kai mamai pranešiau, kad bus bjauri laida apie mane, ji atsakė, kad jei tu tiki tuo, ką darai, aš tos laidos nežiūrėsiu. Nustebino ir tai, su kokiu atsidavimu su šiuo klausimu dirbo žiniasklaida. Ir tai nebuvo tiesiog sensacijų vaikymasis, aš mačiau jų reakcijas, jų emocijas.
Nustebino kai kurių viešų žmonių bandymas panaikinti judėjimo prasmę. Pavyzdžiui, viena žinoma menininkė, paskelbusi, kad kažkada Aušvicas taip pat buvo normalu. Ne, tai nebuvo normalu. Daugeliui žmonių smurtas prieš žmogų vis dar suvokiamas tik tuomet, jei tai yra fizinis smurtas.
Nesitikėjau tokio pamazgų srauto. Turbūt daug ką nustebino, kad šias moteris gina vyras – žmogus, kuris nėra su tomis situacijomis susijęs. Todėl sulaukiau kaltinimų, kad tai darau už pinigus. Tarsi tu negalėtum kažko daryti dėl to, kad tuo tiki. Turiu proto suprasti dalykus, turiu galimybę būti išgirstas ir galiu sau leisti tai pasakyti.
– Įvykių įkarštyje viena iš Lietuvos viešųjų ryšių agentūrų paskelbė dirbsianti „kitai“ istorijos pusei. Tarp šios agentūros klientų – daugybė rimtų Lietuvos ir Skandinavijos kapitalo įmonių. Ar normalu, kad nei vieni iš agentūros klientų neįžvelgė jokios problemos dėl tokios agentūros pozicijos?
– Jie atsitraukė. Galbūt išsigandę žiniasklaidos spaudimo, galbūt visuomenės arba savo klientų reakcijos. Viešųjų ryšių pasaulyje tu negali būti su klientais, kuriais tu netiki, kurių veikla tau nepriimtina, tai tarpusavio pasitikėjimo klausimas. Galbūt tai buvo netyčia nutikęs dalykas, neapgalvotas sprendimas, bet aš neįsivaizduoju savęs dirbančio „kitai“ pusei. Man tai nebe profesinis klausimas, man tai žmogiškumo klausimas. Mes nesame velnio advokatai. Komunikacijos žmonės negali būti ir toje, ir kitoje pusėje. Jei tu turi eterį, tu gali nuspręsti, kam jį panaudoti. Aš tikiu, kad vis daugiau žmonių eterį panaudos būtent geriems tikslams.
– Vakarų šalyse suvokimas, kad viešumas, gerbėjų turėjimas įpareigoja tave elgtis atsakingai, sąmoningai yra labai stiprus. Lietuvoje vis dar retai matome viešus asmenis, galvojančius, kokį poveikį jų pasisakymai ar poelgiai turės visuomenei. Kodėl vieši žmonės, kurie laikydavosi atokiau nuo dėmesio svarbiomis temomis, turėtų netylėti ir sekti tavo pavyzdžiu? Ką jiems iš anksto būtina žinoti, kad netektų gailėtis savo poelgio?
– Pirmiausia, žmogus, išdrįsęs viešai kalbėti nepatogiomis temomis, turi žinoti, kad kuo daugiau kalbėsi, tuo daugiau prarasi draugų. Žmonės, iš kurių sulauksi smūgio, gali labai nustebinti, nes tai bus žmonės, iš kurių to nesitikėjai. Mane asmeniškai nustebino, kad žmonės, kuriuos visada laikiau kovotojais už žmogaus teisę kalbėti, šioje istorijoje stojo į neigiančią pusę. Žmogus turi teisę papasakoti, nors tiek sovietų laikais, tiek ilgą laiką po nepriklausomybės atgavimo mes tokios teisės stokojome.
Svarbus ir suvokimas, kad užimti kažkokią poziciją yra maratonas, o ne sprintas. Pasisakęs, ką galvoji, tu turėsi etiketę. Kiekvieną kartą, paaiškėjus naujoms detalėms, mano pavardė ištraukiama iš naujo ir sunkiausias dalykas yra kaskart suvokti, kad tu nebeturi neutraliteto ir jo niekada nebeturėsi, ir nuo šiol tau tenka atsakomybė ne tik už savo išsakytą nuomonę, bet ir už tuos, kurie tavim patikėjo.
Aš nebesu tas Arijus Katauskas, koks buvau iki „Metoo“. Tai yra labai jautri tema ir žmonės, išdrįsę kalbėti, turi susitaikyti su tuo, kad anksčiau ar vėliau dalis visuomenės apie juos kalbės blogai, o mes visgi esame labai jautrūs blogoms kalboms. Bet manęs tai negąsdina, aš noriu kažko prasmingo savo veikloje.
– Jeigu žmogus, kuris ėmėsi ginti merginas, būtų buvusi moteris, kaip manai, ar visuomenės reakcija būtų kitokia?
– Moteris būtų susidūrusi su dar didesniu puolimu, net neabejoju. Greičiausiai ji būtų iš karto apkaltinta, jog pati yra tai patyrusi, būtų prilipdytos visos įmanomos etiketės, iškraipytos feminizmo sąvokos. Galbūt tai ir yra šios istorijos paradoksas, kad daugelis žmonių nežinojo, kaip reaguoti į mane, jiems lengviau buvo pasakyti, kad dirbu už pinigus, nes jiems reikėjo kažkokios priežasties, kodėl aš tai darau.
– Visuomenė dažniau linkusi kaltinti auką nei nusikaltėlius, bet sveikoje visuomenėje taip pat turi egzistuoti ir galimybė nusikaltusiam reabilituotis. Kokios reakcijos tu, kaip viešųjų ryšių profesionalas, tikėtumeisi iš šios konkrečios istorijos „nusikaltusiųjų“?
– Šioje istorijoje turime tris skirtingas reakcijas: dėstytojas, kuris, suvokdamas, kad galėjo pasielgti blogai, atsiprašė ir pasitraukė; režisierius, kuris pasirinko visišką neigimą, nors yra daugybė apie jį sklandančių istorijų, kurių dalies, tikiu, dar net negirdėjome – jis neigė ir kaltino merginas; politikas, kuris kreipėsi į prokuratūrą.
Mano įsitikinimu, visuomenėje turime institutus, kurie gali užtikrinti, kad nekalti bus pripažinti nekaltais, kurie gali įrodyti, ar yra meluojama. Taip, iš pradžių būna šokas, kad tave kaltina, tampa aišku, kad procesas užtruks. Bet jei tu esi nekaltas, tu išeisi nugalėtoju ir išeisi stipresnis, nei iki šiol buvai.
Iš krizių valdymo pusės, mes visada patariame pasiekti dugną kiek įmanoma greičiau, prisipažinti, atsiprašyti, dingti iš viešos erdvės ir kilti iš naujo. Per penkiolika savo darbo metų niekada nenusivyliau šiuo požiūriu į krizę, nes visuomenė priima padariusius, bet pripažinusius klaidą kur kas arčiau – mes patys esame tokie. Taigi, turime visus mechanizmus, kurie ir auką gali apsaugoti, ir išteisinti, jei esi nekaltai apkaltintas. Tačiau yra žmonių, kurie galvoja, kad mes esame tokie kvaili ir patikėsime, kad dešimtimis metų egzistuojančios istorijos yra išsigalvotos.