Apie savo gyvenimą po kalėjimo prabilo be nutylėjimų: tai tiesiog baisu, su kuo tenka susidurti

Už grotų praleidus beveik 18 metų, gyvenimas laisvėje turėtų būti saldus. Tačiau buvęs kalinys tikina, kad gyventi pilnaverčio gyvenimo negali: kiekvieną kartą nuėjęs į darbo pokalbį, jis išgirsta magiškus žodžius: paskambinsime Jums už savaitės.

Pataisos namai žmonių nepataiso

„Atrodo, kad man ant kaktos parašyta, kad turiu problemų. Kyla pyktis. Pasakykite tiesiai šviesiai: tu mums toks nereikalingas!“, – sako Vitalijus (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI).

Vitalijus jau su DELFI pasidalino savo gyvenimo istorija: kaip įsitraukė į nusikalstamą veiką, kalėjime tapo priklausomu nuo narkotikų ir kaip stengiasi išlikti „švarus“, tai daryti padeda kitiems. Vitalijaus istoriją galite perskaityti čia.

48 metų vyras sutiko papasakoti apie sunkumus, su kuriais susiduria asmenys, išėję į laisvę. „Kai klausiate, su kokiais sunkumais susiduria žmogus, išėjęs į laisvę, tai paprasčiausia pasakyti: tai žmogus, turintis baudų, antstolių. Jis turi susimokėti valstybei ar fiziniam asmeniui“, – sako Vitalijus.

Anot jo, sumokėti prisikaupusias skolas tampa vargiai įmanoma. „Pataisos namai – tai neteisingas pavadinimas. Jie netaiso, o tik sužlugdo žmones. Pataisos namuose tu daug lengviau gausi narkotikų, nei laisvėje.

Pataisos namuose nėra jokių vertybių. Iš jų išeini praradęs visas žmogiškas vertybes. O kas mane laisvėje pasitinka? Skolos valstybei. Kur man eiti? Gerai, jei turite tėvus, pas kuriuos galite padėti užpakalį. Bet kalbu apie tokius kaip aš: išeinu į gatvę, susitinku draugus ir viskas, ratas vėl užsisuka“, – pasakoja vyras.

Anot Vitalijaus, sutikti draugai, laisvėje tavimi „pasirūpina“: įtraukia vėl į nusikalstamą veiką ar patys vartoja ir ragina tave tai daryti.

Nenori vogti, nori užsidirbti

Vyras pasakoja, kad jam išėjus į laisvę, nebuvo jokios sistemos, kuri padėtų jį reabilituoti, suteiktų saugią aplinką. „Aš noriu pradėti dirbti, man reikia pavalgyti. Kur man eiti pavalgyti? Gerai, susižinosiu, kad kažkur pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais duoda sriubos. Tris kartus per savaitę sriubos bliūdelį. Man užteks?“, – retoriškai klausia vyras. Anot jo, opiausios problemos yra pastogės ir maitinimo nebuvimas.

Tačiau, jei buvęs kalinys turi ką valgyti ir kur gyventi, jis vis tiek susiduria su finansiniais sunkumais: išėję į laisvę buvę kaliniai neturi darbo, o pašalpą gaus tik po mėnesio. „Aš nenoriu vogti, noriu užsidirbti. Kol sulauksiu pašalpos, praeis mėnuo laiko. Ką man tą mėnesį daryti?

Jeigu noriu patekti į nakvynės namus, aš mažiausiai po 3-4 parų tik ligoninėje ar poliklinikoje įrodysiu, kad esu registruotas Darbo biržoje, esu draustas Privalomuoju sveikatos draudimu. Praeisiu medicininę komisiją 3-4 paras prasivartęs kažkur patvoryje, jei vasara. Kas toliau? Lauksiu kol bus nakvynės namų komisija“, – įsijautęs pasakoja vyras. Būtent su tokia situacija susidūrė Vitalijus, kai išėjo į laisvę.

Jei buvusiam kaliniui sėkmingai pavyksta išgyventi šį etapą, teigia Vitalijus, jo laukia darbo paieškos. „Pasiūlo darbą. Einu dirbti, gausiu minimalią algą. Bet turiu antstolių. Kaip man išsinuomoti būstą?“, – sako Vitalijus.

Anot jo, jei žmogus uždirba minimumą, tai antstoliai nuskaito 50 proc. algos. „Į rankas tokiu atveju gausiu apie 150 eurų, grubiai – 200 eurų. Apie 120 aš atiduodu už butą Vilniuje, 30 eurų už mėnesinį autobuso bilietą. Va ir beveik 200 eurų“, – apie niūrią situaciją kalba vyras.

Vitalijus tikina, kad specialių išlygų niekam daryti nereikia, bet Lietuvoje turi būti suformuota veikianti integracijos sistema. „Užtenka kalėjime pabūti 3-5 metus ir tu prarandi visus įgūdžius. Žinau tai iš savo patirties. Turi būti integracija, griežta meilė kaliniui. Turi jį kažkas prilaikyti: to negalima, ano negalima. Galbūt padėti gali tik tie, kurie tai išgyvenę, nes tik jie supranta“, – įsitikinęs pašnekovas.

80 proc. Įkalinimo įstaigose esančių asmenų, o gal ir daugiau Vitalijaus teigimu, yra priklausomi nuo narkotikų. Todėl, sako jis, žmonės turi būti supažindinti kaip elgtis su teistais artimaisiais.

Darbdaviams meluoti nenori

Tačiau svarbus yra ne tik artimųjų elgesys, bet ir darbdavių požiūris. Pasak Vitalijau, nedaug darbdavių sutinka priimti į darbą žmogų, kuris turi teistumą. „Žinau, kad tie 15 darbdavių, pas kuriuos lankiausi, man nepaskambins už savaitės. Jautiesi kaip raupsuotasis. Net ir sveiką žmogų užvaldo pyktis, kai jį atstumia. Dedi visas jėgas, pastangas, bet tave atstumia. Taip žmonės žlunga. Nepastebiu, kaip viduje jaučiu skausmą, mane plėšo“, – atvirai sako pašnekovas.

Esą jis yra didžiausias darbdavių siaubas: teistas, turi skolų ir kovoja su priklausomybės ligomis. „Jau susitaikiau su tuo, bet meluoti apie savo teistumą nežadu. Norite, priimkite mane toks, koks aš šiandieną esu“, – sako Vitalijus.

Vyras pasakoja, kad padedamas kito buvusio kalinio mokosi elektriko profesijos. Kol kas vyras dirba nelegaliai, tačiau greit turės oficialų pažymėjimą ir pradės dirbti legaliai. „Vėl negaliu būti pilnaverčiu žmogumi, mokėti mokesčius. Esu atsisakęs bedarbio pašalpos, neimu pinigų iš valstybės, jų nenoriu. Aš noriu užsidirbti sąžiningai“, – drąsiai teigia vyras.

Vitalijui liko sumokėti 4380 eurų skolą, tačiau ne visi antstoliai jam tą sumą leidžia mokėti pagal išgales. „Jeigu gaunu daugiau nei minimumą, tai 75 proc. algos atskaičiuoja. Kol kas dar nesu toks specialistas, kad uždirbčiau 700, jog atskaičiavus, man liktų pakankamai pinigų pragyvenimui“, – sako Vitalijus. Tačiau vyras tikina, kad greitu metu pradės dirbti legaliai ir išsimokės skolą.

Institucijos, kuri rūpinasi kalinių resocializacija, Lietuvoje nėra?

Anot Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centro vadovės Mildos Bliumenzonienės, panašu, kad Lietuvoje nėra jokios institucijos, kuriai būtų patikėta rūpintis kalinių resocializacija.

Kalėjimų departamentas, pasakoja ji, už kalinių resocializaciją yra atsakingas tik iki tol, kol kalinys atlieka bausmę. Kaliniai, kurie yra lygtinai paleisti iš įkalinimo įstaigos, yra stebimi probacijos darbuotojų, juos stengiama integruoti. Bet kaip teigia M. Bliumenzonienė, į laisvę išleistas pilnai bausmę atlikęs asmuo yra niekam neįdomus.

„Jie tampa pašalpų gavėjais per socialinės paramos centrą ir viskas. Visa kita – skęstančiojo reikalas, gelbėkis kaip nori“, – teigia ji.

„Turiu tokią nuomonę ir tikiuosi, kad ji vieną dieną bus patvirtinta kaip teisinga: žmonės, atlikę laisvės atėmimo bausmę, laisvėje turėtų būti kaip atskira grupė, o ne būti ten, kur seneliai, neįgalūs, vaikai. Dabar paleisti jauni vyrai vaikšto po labdaringas valgyklas, nieko nedaro. Jiems reikia atskiros pagalbos“, – įsitikinusi M. Bliumenzonienė.

„Visada sakiau ir sakysiu: žmogų, kuris ilgai buvo kalėjime, paleisti į laisvę be priežiūros yra klaida. Jis pasivalkioja ir grįžta atgal. Todėl tai ir yra pataisos namai – jie grįžta į namus.

Reabilitacijos grandis yra labai svarbi, ne todėl, kad pamaitinti, pamigdyti žmogų, o tam, kad padėtume jam susiorientuoti, susirasti darbą, būti jam draugu, kontroliuoti ir padėti. Tokiu būdu didelė tikimybė, kad daugiau buvusių kalinių integruosis ir negrįš į pataisos namus“, – sako M. Bliumenzonienė.

Sunkina laisvės atėmimo bausmės vykdymą

Kalėjimo departamento atstovė spaudai Simona Banėnienė pabrėžia, kad nuteistųjų reintegracija Kalėjimo departamentas rūpinasi tik bausmės atlikimo metu. „Kalėjimų departamentui pavaldžios probacijos tarnybos padeda rūpinasi nuteistaisiais, kurie yra paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų lygtinai.

Tačiau kiekviena savivaldybė (seniūnijos) turi tam tikrą paslaugų paketą, padedant buvusiam kaliniui integruotis į visuomenę", – atsakyme rašo S. Banėnienė.

Nuteistųjų bendruomenės psichologinį mikroklimatą, teigia ji, stebi ir analizuoja visos pataisos namuose tiesiogiai su nuteistaisiais dirbančios tarnybos: Apsaugos ir priežiūros, Kriminalinės žvalgybos, Socialinės reabilitacijos, Sveikatos priežiūros skyrių darbuotojai, Psichologinių tarnybų specialistai.

„Visuose pataisos namuose yra įsteigtos bendrojo lavinimo mokyklos, sudarytos sąlygos įgyti specialybę veikiančiose profesinėse mokyklose (išskyrus Laisvės atėmimo vietų ligoninę).

Socialinis darbas su nuteistaisiais organizuojamas programiniu principu, siekiant įtraukti konkretų nuteistąjį į laisvalaikio užimtumo, socialinių įgūdžių formavimo ir teisinio švietimo programas. Šiuo metu įkalinimo įstaigose yra parengta per 100 tokio pobūdžio programų“, – teigia S. Banėnienė.

Anot jos, didžiausia problema – į įkalinimo įstaigas nuteistieji atvyksta turėdami didelį bagažą „atsineštų“ iš laisvės problemų: neadekvatus (per žemas arba labai aukštas) savivertės jausmas, priklausomybė narkotikams ar alkoholiui, komplikuoti santykiai su artimaisiais, menami ar tikri pergyvenimai dėl įvykdyto nusikaltimo, socialinė atskirtis nuo draugų, pažįstamų, mylimųjų, įprasto gyvenimo būdo pasikeitimai ir t.t.

„Priverstinė izoliacija, struktūruota aplinka, asmeninių problemų spektras ir tokių pačių problemų turintys aplinkiniai sunkina laisvės atėmimo bausmės vykdymą“, – pastebi atstovė spaudai.

Savivaldybė rūpinasi, jei žmogus kreipiasi

Kaip minėjo ir S. Banėnienė, M. Bliumenzonienė – didelį vaidmenį kalinio reintegracijoje atlieka savivaldybės.

DELFI kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir pasiteiravo, ar savivaldybė domisi kalinių reintegracija, ar šiandien veikinati sistema yra veiksminga. „Savivaldybė įsijungia, kai asmuo kreipiasi į savivaldybę dėl socialinių paslaugų poreikio“ – atsakyme rašo Socialinės paramos skyriaus vedėja Nadežda Buinickienė.

Asmuo, atlikęs ne trumpesnę kaip 6 mėnesių bausmę laisvės atėmimo įstaigoje, rašo N. Buinickienė, gali gauti 2 bazinės socialinės išmokos dydžių (76 Eur) vienkartinė pašalpą, taip pat vienkartinė pašalpa asmens tapatybės dokumento įsigijimo išlaidoms apmokėti, jei asmuo neturi tapatybės dokumento arba jo galiojimas pasibaigęs, skiriama ir vilniečio kortelė su papildytu bilietu 30 dienų, asmeninės higienos ir priežiūros paslaugos, išduodant talonus į pirtį, parama maisto produktais.

Anot jos, pašalpos išmokamos per 2-3 dienas. 2017 m. vienkartinės pašalpos buvo išmokėtos 193 laisvės atėmimo įstaigoje bausmę atlikusiems asmenims (už 11 020 Eur).

N. Buinickienė rašo, kad Vilniaus mieste asmenims, atlikusiems bausmę įkalinimo įstaigoje, esant poreikiui, suteikiamos apnakvindinimo paslaugos iš viso 300 nakvynės vietų.

„Kai į Socialinės paramos centrą kreipiasi buvęs kalinys (ar kitas interesantas), yra teikiamos bendrosios socialinės paslaugos (informavimas, konsultavimas ir kita.), todėl kiekvienu individualiu atveju socialinis darbuotojas įvertina gyventojui reikalingų socialinių paslaugų ar kitų reikalingų paslaugų poreikį bei informuoja ir padeda, kaip spręsti susidariusias problemas. Tame tarpe jeigu asmens yra sudėtinga finansinė padėtis yra siūloma atitinkama reikalinga pagalba“, – pasiteiravus apie socialinių įgūdžių ugdymą ir kalinių finansinius įsiskolinimus, atsako N. Buinickienė.

Pagalba turintiems priklausomybių

Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą:

RPLC Vilniaus filialas [phone] [e-mail] Gerosios Vilties g. 3 RPLC Kauno filialas [phone] [e-mail] Giedraičių g. 8 RPLC Klaipėdos filialas [phone] [e-mail] Taikos pr. 46 RPLC Šiaulių filialas [phone] [e-mail] Daubos g. 3 RPLC Panevėžio filialas [phone] [e-mail] Elektronikos g. 6 Anoniminių alkoholikų draugija [phone] [e-mail] Pilnų namų bendruomenė [phone] [e-mail]