„Žinių apie J. Vaitkaus puolimus iš Rusijos neturiu, tad negaliu ir komentuoti. Galiu pasakyti, kad šią versiją visiškai atmetu, vertinu kaip žmogaus fantaziją ir tolesnį paskalų skleidimą. Gal viskas būtų paprastai išsisprendę, jei jis būtų manęs viešai atsiprašęs – aš tą sakiau. Tačiau jis to nepadarė, jis tik pasakė, kad ketina teikti paraišką į Rusų dramos teatro vadovo postą, kaip supratau, jo pagrindinė baimė, kad ši istorija jam gali sutrukdyti“, – DELFI sakė S. Biekšaitė. Ji pridūrė menkai temokanti rusų kalbą.
Kaip žinoma, antradienį J. Vaitkus pareiškė, kad „šią kampaniją sistemingai vykdo nedraugiškų Lietuvai jėgų kontroliuojami propagandiniai portalai“. Jis nurodė šį klausimą aptaręs ir su Valstybės saugumo departamentu (VSD), tačiau departamento atstovai DELFI pateiktame atsakyme „atsiribojo nuo viešai kaip fakto pateikiamos informacijos“.
S. Biekšaitės nuomone, režisieriaus baimė dėl posto pagrįsta. Jos manymu, Kultūros ministerija į susidariusią situaciją turėtų atkreipti dėmesį, domėtis seksualinio priekabiavimo atvejais.
Scenografė sako, kad jai viešai prabilus apie priekabiavimą, visuomenė skilo į dvi dalis: buvo daug palaikančių, tačiau ir daug smerkiančių.
„Aš manau, kad yra dar labai daug žmonių, turinčių, ką papasakoti. Nes visi šie gandai turi pagrindą. Bet mane jaudina kitas dalykas – daug žmonių bijo apie tai kalbėti, būtent dėl to negatyvo, kurio susilaukiau ant savo feisbuko sienos“, – kalbėjo pašnekovė.
S. Biekšaitės manymu, jai lengviau, nes ji dabar gyvena užsienyje, taigi tenka atlaikyti tik feisbuke kylančius užgauliojimus. Tuo metu gyvenant Lietuvoje puolimo ir reakcijų būtų daugiau.
„Aš nebijau jo keršto, nes nesijaučiu kalta. Man labiausiai baisu, kad visa ši patirtis ir istorija kažkaip nueitų į tylą ir užmarštį, į tai nebūtų atsižvelgiama“, – sakė S. Biekšaitė.
Emigracijai įtakos turėjo ir J. Vaitkus
„Tai nėra darbas, kurį planavau, bet jis mane inspiruoja gerai pagalvoti apie kitą žingsnį – kaip tik renkuosi magistrantūros studijas, labai gerai pagalvosiu, kur mane visa ši istorija gali nuvesti. Matau, kad Lietuvoje reikia dar labai daug ką padaryti ir nuveikti“, – kalbėjo prieš aštuonerius metus studijuoti į užsienį išvykusi, o pastaruosius pustrečių metų Osle gyvenanti S. Biekšaitė.
Jos teigimu, prie emigracijos prisidėjo ir nutikimas su J. Vaitkumi. „Man visą laiką buvo svarbu turėti laisvę ir erdvę, nesijausti, kad man kažkokie vaitkai, gasiūnai ar dar kokie užkerta kelią, kad neturėčiau su tokiais dalykais susitaikyti. Tada nebuvo jokios kitos išeities – apie tai nebuvo kalbama, mačiau vienintelį kelią – išvažiuoti, semtis ir mokytis iš kitų šalių, visuomenių, kultūrų“, – J. Vaitkaus bute patirtą seksualinį priekabiavimą prisiminė S. Biekšaitė.
Dabar ji sako gyvenanti kultūroje, kurioje moterų teisės kur kas labiau gerbiamos. Ir tai, aiškina pašnekovė, nesusiję su žmonių įsivaizdavimu, kad moterims negalima rodyti dėmesio, dovanoti gėlių, šypsotis. Tiesiog flirtas yra flirtas, seksualinis priekabiavimas – seksualinis priekabiavimas, darbo santykiai – darbo santykiai.
„Moterų emancipacija, kurios labai bijoma Lietuvoje, – baimė be jokio pagrindo. Šios visuomenės klesti ir jos yra sveikos, to nereikia bijoti. Tiesiog reikia keisti lyčių bendravimo balansą, tai turi prasidėti nuo šeimos, auklėjimo“, – kalbėjo S. Biekšaitė.
Įžvelgia Rusijos ranką
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojas, režisierius, Lietuvos rusų dramos teatro vadovas J. Vaitkus antradienį išplatintame pareiškime aiškina patiriantis tendencingą šmeižto kompaniją prieš jį ir jo vadovaujamą teatrą. Jo tvirtinimu, šią kampaniją sistemingai vykdo nedraugiškų Lietuvai jėgų kontroliuojami propagandiniai portalai per savo viešojo informavimo priemones (internetinius portalus „sputnik.lt", „baltnews.lt“, televiziją „Pervyj. Baltijskij kanal“, kt.).
„O dėl viešuose tinkluose minimos seksualinio priekabiavimo kampanijos, nukreiptos asmeniškai prieš mane, tik charakterizuoja pačius tos kampanijos organizatorius ir nieko daugiau. Su jos turiniu nei aš, nei mūsų teatras neturi nieko bendra. Paskelbtame Kultūros ministerijos konkurse į Lietuvos rusų dramos teatro vadovo pareigas dalyvausiu“, – rašoma laiške.
J. Vaitkus taip pat pabrėžė pasiliekantis sau teisę kreiptis į teismą dėl garbės įžeidimo.
Antradienį apie patirtą seksualinių priekabiavimą prabilo buvusi J. Vaitkaus asistentė Judita Juknelė.
Prašė parodyti „trikampėlį“
Sekmadienį socialiniame tinkle „Facebook“ savo išgyvenimais pasidalijusi scenografė S. Biekšaitė pareiškė, kad prieš 10 metų prie jos seksualiai priekabiavo J. Vaitkus.
„Gana ilgai laukiau tinkamos progos pasidalinti šia asmenine patirtimi, kurią čia noriu aprašyti; p a g a l i a u besiplečiantis, augantis #metoo suteikia man galimybę padaryti tai vietoje ir labai laiku.
Kodėl laukiau ir (viešai) tylėjau beveik 10 metų, nuo pat 2009-ųjų? Todėl, kad tai, ką noriu visiems papasakoti buvo ir turbūt vis dar yra laikoma savaime suprantamu ir toleruotinu dalyku tiek plačiam visuomenės, tiek siauram mano profesiniam kontekste. Ypač pastarajame tai taip „įprasta ir natūralu“, kad temos nagrinėti „kaip ir nebereikia, nes visi viską ir taip žino bei supranta kas vyksta, nieko naujo čia nepasakysi“. Pasijuok, jei gali ir nori, arba tylėk ir gerbk didį autoritetą.
O aš manau, kad visgi pakalbėsime, šį kartą – apie taip gerbiamą įvairių Lietuvos teatrų „piligrimą“ Joną Vaitkų.
Apie šią personą ir jo seksualinį priekabiavimą prie LMTA studenčių bei savo trupės aktorių jau dešimtmečiais sklandė legendos“, – rašo S. Biekšaitė.
Anot jos, seksualinis priekabiavimas prasidėjo po to, kai ji gavo pasiūlymą iš režisieriaus sukurti spektaklio „Juodasis Strazdas“ scenografiją:
„Na o aš, prieš gerą dekadą būdama visai ne iš LMTA, net ne aktorė, ir nebe studentė, o ką tik VDA baigusi scenografijos bakalaurė, su J. Vaitkumi susitikau viename projekte, kur dirbau scenografės asistente. Jonas Vaitkus, turėdamas plačiai žinomą ryškų potraukį jauniems talentams, man pasakė, jog ruošiasi statyti spektaklį pagal D. Harrower pjesę „Juodasis Strazdas“ ir pasiūlė man sukurti spektaklio scenografiją.
Aš jaučiausi kaip laimėjusi visišką jackpot. Mane, tokią „žalią“ ir be patirties, ką tik iš akademijos, toks didis ir nusipelnęs režisierius kviečia į savo komandą...Ir ne bet ko, o kurti dekoracijas ir kostiumus jo režisuojamam spektakliui.
Paskraidžius iš laimės su smarkiu užsidegimu per keletą dienų pripiešiau eskizų ir nuėjau į susitikimą. J. Vaitkaus namuose.
Keista, ar ne? Susitikimas pas režisierių jo paties apartamentuose. Pasirodo, žmona išvykus, kavinėse darbui nesusikaupsi, o teatras nedirba, nes vasara.
Buvau apsirengusi suknele (ilgis – žemiau kelių) nes suknelės man patiko ir patinka, atsinešiau „papkutę“ su eskizais. Jonas duris užrakino, po „labas“ ištraukė ir padėjo ant stalo gruziniško vyno.
Na, menininkų tarpe vynas liejasi laisvai, kaip ir nieko įtartino, bet iš jaudulio man nelabai jis „geriasi“, ypač dėl to, kad tai juk pirmas kartas, kai tokiam garbiam maestro siūlysiu savo kūrybines idėjas. Po gero pusvalandžio ar valandos diskusija turbūt pasidarė per „sausa“; – buvo atsineštas popieriaus lapas ir aistringais judesiais pradėtas piešti mano portretas. Toliau sekė ropojimas aplink stalą keturiomis ir kriokimas tiesiogine to žodžio prasme, kas vėliau peraugo į strategiškai patogią poziciją slinkti link mano blauzdomis į viršų, link šlaunų, kur buvo sustota ir liepta parodyti „savo trikampėlį“.
T r i k a m p ė l į.
Na, neparodžiau, nes sėdėjau ant kėdės, sustingus iš panikos ir baimės, blaiva kaip ir dabar, berašant šį „postą“, ir besižvalgydama į duris, kurios buvo užrakintos ir galbūt net visai lengvai atrakinamos, bet tas, kas yra pakliuvęs į panašią situaciją supranta, ką tai reiškia, kai apimta siaubo negali pajudėti iš vietos, negali pabėgti.
Kiek visa tai tęsėsi aš neprisimenu. Švintant Jonas atrakino duris ir „lūžo“.
Aš išėjau.
Sekančią dieną apdujusi nuo nakties patirčių, nuėjau pas draugę, Vaitkaus tuometinę studentę ir papasakojau viską, kas nutiko. Pasirodo, man kliuvo dar „lengvas Jono kalibras“. Psichologinis smurtas, priekabiavimai ir nuolatinis žeminimas, kurį jos išgyveno bestudijuodamos LMTA yra nepalyginamos su mano patirtim. Nes tai buvo vadinama aktoriaus auklėjimo m e t o d u ir tęsėsi m e t a i s, nuo LMTA iki teatro trupės ir taip toliau.
Man pasidarė labai greit aišku, kad norėdama dirbti tai, kas man patinka ir kur ruošiuosi siekti aukštumų, aš negaliu turėti pusilgių plaukų ir nešioti suknelės, kaip ir negaliu užeiti pas režisierių į svečius aptarti pjesės, nes mano idėjos, eskizai ir talentai yra visiškai nesvarbu; svarbus yra mano „trikampėlis“, kurį reikia parodyti, jei esi „šviežia ir nepatyrus“. Aš supratau, kad tokių šlykščių stuobrių mano profesiniam gyvenime bus ne vienas ir ne du, o spektaklis juk dažnai prasideda nuo režisieriaus ir scenografo, dviese brainstorminančių ramioje aplinkoje...
Tą pačią dieną nusipirkau plaukų skutimo mašinėlę ir nusirėžiau pusilgius plaukus 2 numeriu.
Nes man nepatinka ir netinka būti auka, kaip ir baimintis, kad norėdama būti tuo, kuo aš noriu būti ir veikti tai, ką noriu veikti, turiu pakelti suknelę ir parodyti savo „trikampėlį“ kuris magiškai atvers visas kitas duris.
———
Mano plaukai seniai ataugo, aš rengiuosi džinsais ir bomberiais, o kai noriu – vasarinėmis suknelėmis ir esu tuo, kuo noriu būti.
Aš tiesiog nebetylėčiau daugiau tuos 8 metus: eičiau ir rėkčiau iš kart.
Ačiū toms, kurios pirmos ėmė kalbėti. #metoo“, - savo feisbuko paskyroje rašo scenografė S. Biekšaitė.
S. Biekšaitė (g. 1985 m.) yra VDA absolventė, scenografė. Kartu su J. Vaitkumi taip pat dirbo Rusų dramos teatre kurdama spektaklį „Juodvarnis”. Taip pat yra dirbusi su režisieriumi Gintaru Varnu, Artūru Areima bei Olga Generalova.