Amsterdame Inga tris dienas per savaitę dirba viename didžiausių leidinių „De Telegraaf“ interneto ir mobiliųjų aplikacijų vizualizacijos dizainere, likusį laiką skiria tapybai ir iliustracijoms ant keramikos dirbinių, kuriais prekiauja internete, mugėse ar dovanoja draugams.
Vienas didžiausių I. Kaupelytės darbų – didžiulis iš keturkampių dekoruotų keramikinių lėkštučių sudarytas „paveikslas“, skirtas jos ir sutuoktinio Gerardo vestuvių Sevilijoje svečiams.
Inga juokiasi, kad vestuvių planavimas pastaruosius pusę metų apskritai užėmė vos ne visą laisvalaikį, tačiau įspūdžiai nuostabūs: ką reiškia vien faktas, kad vyras per vestuves prabilo lietuviškai.
„Tai man buvo didžiulė staigmena, aš nieko nežinojau!“ - šypsosi Inga.
„Labas vakaras, aš norėčiau visiems padėkoti, kad susirinkote švęsti mūsų vestuvių. Meilė yra neapsakoma jėga, kuri priverčia mus padaryti dalykus, apie kuriuos niekada negalvotum“, - savo prakalbą vestuvėse Gerardas pakartoja ir DELFI žurnalistams.
Dirba 3 dienas per savaitę
I. Kaupelytė Nyderlanduose gyvena jau penktus metus. Prieš tai mergina gyveno bei dirbo Briuselyje, Stokholme. Lietuvoje ji baigė Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo Audiovizualinį meną, dirbo reklamos agentūrose.
Amsterdame mergina atsidūrė beveik atsitiktinai: nebenorėjo pasilikti Briuselyje, kuris nebuvo mielas.
„Pasirinkau Amsterdamą, nors čia lyja, bet buvo netoli. Išsiunčiau gyvenimo aprašymus į kelias įmones, tik atsikrausčiau ir antrą dieną įdarbino. Galvoju, čia beveik jau likimas. Dirbau finansinių apmokymų įmonėje interneto vizualikos ir grafine dizainere. Ir užsilikau: sutikau draugą, dabar jau vyrą, taip pradėjau gyvent sėsliau“, - prisimena Inga.
„Tarp pačių dizainerių turiu keletą labai stiprių kolegų iš kurių galiu mokytis, jie turi kitų sričių patirties. Kadangi mūsų grupę sudaro dizaineriai ir programeriai, tai mes iš viso pasaulio – Izraelio, Amerikos, Anglijos, Makedonijos, Indijos. Visi esame artimiau susipažinę, leidžiam kartu savaitgalius, tiesiog susidraugavom. Žurnalistai, aišku, visi olandai“, - sako Inga.
Pastarasis Ingos darbas buvo naujo interneto puslapio dizaino kūrimas moteriškam grupės leidžiamam žurnalui VROUW. Tačiau mergina sako, kad spausdintinė žiniasklaida, Nyderlanduose, kaip ir visame pasaulyje, išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Paprašyta apibūdinti darbo kultūrą Nyderlanduose I. Kaupelytė pasakoja, kad darbdaviai orientuojasi į tai, ar laiku ir kokybiškai atliekami darbai, todėl darbo valandos iš esmės yra paties darbuotojo reikalas.
„Belgijoje dirbau vienoje japonų įmonėje, tai ten labai griežtai nustatoma, kad turi išsėdėti darbe per savaitę 36,4 valandas. O čia orientuojamasi, kad padarytum produktą“, - pasakoja mergina.
Pasak Ingos, dirbdami jie naudojasi lanksčiąja projektų vadyba (agile project management). Jos esmė, kad sudėtingi projektai yra išskaidomi į mažas daleles, už kurias atsakingos nedidelės darbuotojų komandos.
„Pavyzdžiui, kuriant logotipą balsuojant sprendžiama, kad skalėje nuo 0 ir 20 jam skiriami 5 taškai, tada pagal tai nustatome jo sukūrimui reikiamą laiko tarpą bei darbų sudėtingumą. Tai gana efektyvu, sukontroliuoja, kad žmonės darbus atliktų laiku ir kokybiškai. Tarkime, aš logotipo dizainą pateikiu programuotojams jau tada, kai jie to tikisi. Kas dvi savaites turim prezentacijas, pristatinėjom savo progresą. Po to restrospektyviai vertiname, kaip pavyko, kiekvienas pasakome, kas ėjosi gerai, kur dar galėjom labiau pasistengti. Tada kitą kartą bandome ten pasistengti“, - sako Inga.
Prekiauja savo kūriniais
„Paskutiniu metu mažinu šilkografijos darbų, labiau orientuojuosi į patį dizainą ir iliustracijas, nes keramikiniai pigmentai yra gana toksiški, nuolat įkvepiant gali išsivystyti įvairios ligos. Todėl arba dirbu lauke, arba užsakau, kad man padarytų, pati sukuriu patį dizainą“, - pasakoja I. Kaupelytė.
Šilkografijos mergina išmoko beveik pati. Inga sako, kad atvykusi į Amsterdamą ėmė mąstyti, kaip būtų galima savo kūrinius pateikti praktiškiau, todėl ėmėsi keramikos. Tuomet užsirašė į kelių dienų kursus ir baigė mokytis savarankiškai.
Klausiama, ar tai atneša bent šiokių tokių pajamų, Inga linkteli galva, tačiau, jos teigimu, vis tiek daugiau ji uždirba dirbdama dizainere „De Telegraaf“. Todėl šilkografijos ant keramikos dirbinių ji nevadina verslu, labiau – mėgstamu užsiėmimu, kuris dar atneša ir šiek tiek lėšų.
Beje, Inga negaili pagyrų Nyderlandų verslo aplinkai: įkurti įmonę labai lengva ir užtrunka vos savaitę.
Tačiau paskutinius pusę metų Inga gyveno ne tiek kūryba, kiek vestuvių su Gerardu planavimu.
Šiam tikslui ji net pagamino iš 48 dalių sudarytą pačios specialiais dažais nutapytą ir išdegtą kūrinį ant keramikos, kuris vėliau buvo išdalintas svečiams kaip prisiminimo dovana.
Įsitikino: lietuviai iš tiesų mėgsta paburbėti
Su Gerardu Inga susituokė Ispanijos regione Sevilijoje. Kodėl ten? „Tiesiog bedėm pirštu. Iš pradžių galvojom apie Meksiką, bet mano tėvai iš Panevėžio nėra daug keliavę, daugumą draugų – Europoje, todėl pagalvojome, kad vestuves reikia rengti Europoje. Lietuvoje per šalta, todėl ieškojome šiltesnės vietos. Nė vienas nebuvom buvę Sevilijoje. Prieš vestuves nuvykom tik porą kartų: reikėjo susirasti bažnyčią, maitinimo įstaigą, viską suplanuoti. O kunigai ten gana konservatyvūs, turėjome praeiti vedybų kursus, kad gautume reikiamą sertifikatą“, - teigia mergina.
Vestuvėse pirmą kartą vieni kitus pamatė Ingos ir Gerardo tėvai, Gerardas pirmą kartą prabilo į svečius lietuviškai nustebindamas ne tik susirinkusiuosius, bet ir pačią Ingą.
Klausiama apie kultūrinius skirtumus tarp lietuvės ir meksikiečio, Inga vardija, kad Gerardas kur kas šnekesnis, nemėgsta nekalbadienių, niekada nesiskundžia bei iš tiesų dievina aštrų maistą.
„Pažįstant kitos kultūros žmogų galima labai gerai pažinti ir save. Pavyzdžiui, jei susipykstam, aš nešneku, užsidarau ir niekad neisiu pirma šnekėt, o Gerardas kaip tik sako, kad reikia išsišnekėt. Arba aš dažnai skundžiuosi, turiu tokį lietuvišką bruožą. Jis kartais pasako, kad aš skundžiuosi, bet jis pats niekad nesiskundžia“, - juokiasi mergina.
„Man tai patinka visai paburbėti“, - priduria Inga, patvirtindama, kad iš lietuvio šio pomėgio neišmuši.
Kaip Inga pykstasi su Gerardu? „Pasiginčijam dažniausiai: kartais pabaigiam juoko forma, kartais aš nešneku kokią dieną, bet ne daugiau, nes jis neleidžia, toks yra didysis taikytojas. O pykstamės tai dėl visokių smulkmenų, kad šuns pavyzdžiui neišvedė. Bet stengiamės namie gyventi taikiai“, - šypsosi mergina.
„Gerardas anksčiau pakeldavo balsą, bet aš pasakiau, kad labai to netoleruoju ir jis to nebedaro. Ir labai padėjo priešvedybiniai kursai, kuriuos teko lankyti. Ten buvo porų, kurios kartu išgyveno po trisdešimt metų, jų patarimai labai padėjo. Juk šiaip neatsisėsi pašnekėti apie savo gyvenimą, o tai buvo proga pamąstyti, padiskutuoti“, - teigia Inga.
Klausiama, ar sutiktų kraustytis į Meksiką, iš kur kilęs Gerardas, Inga purto galvą – Lietuvoje yra likę jos tėvai, o gyvendama Meksikoje ji juos aplankytų labai retai. Tačiau Inga neatmeta galimybės, kad galbūt Meksikoje gyvens būdami kur kas vyresni.