Tai vakar susitikime Panevėžyje pripažino apskričių reformai įgyvendinti premjero potvarkiu sudarytos specialios Projekto valdymo grupės narys seimūnas Laimontas Dinius. Tai, pasak jo, galima padaryti tik tuo atveju, jei šalis bus padalinta į teritorijas ir kiekvienoje gyvens ne mažiau kaip 800 tūkstančių žmonių.
„Kol kas Lietuva, nors yra padalinta į dešimt apskričių, ES kontekste suprantama tik kaip vienas teritorinis vienetas, – sakė L.Dinius. – Apskritys per smulkios, kad savarankiškai galėtų siekti ES paramos. Dėl to prarandame dalį lėšų.“
Patvirtinęs, kad reforma prasidės ne anksčiau kaip 2011 metais, Seimo narys teigė, kad tą laiką reikia išnaudoti diskusijoms su regionų valdžia.
„Teritorinei reformai šalį turintiems parengti žmonėms trūksta praktinių žinių apie tai, kaip valdomi regionai, kokios problemos gali iškilti pradėjus reformą, – tvirtino jis. – Svarbu viską iš anksto numatyti, kad paskui nereikėtų taisyti klaidų.“
Patraukliausias tikslo nepasiektų
Pirmas iš jau žinomų variantų suskirstyti Lietuvą į tris – Vakarų, Vidurio ir Rytų – regionus, o Vilnių – į atskirą, pasak svečio, yra nekoks. „Tai pernelyg dirbtinas padalijimas, – aiškino L.Dinius. – Jis mažiausiai turi šalininkų, tačiau atitinka ES regionų sampratą.“
Antras būdas reformuoti šalies teritorinį padalijimą – vietoje apskričių sukurti regionus etniniu principu. Tada atsirastų keturi regionai – Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos. „Šis variantas palankus Panevėžiui, nes jis liktų jau ne prozine, o juridine Aukštaitijos sostine, – sakė Seimo narys. – Tiesa, Vilnius ir Dzūkija prasilenkia su pačios etninio šalies perskirstymo principu. Be to, yra bijančiųjų, kad Žemaitijoje kils separatistinės nuotaikos.“
Trečias kelias – psichologiškai geriausias, nors reformos tikslas juo einant nebus pasiektas. „Siūloma kurti penkias apskritis – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių. Jis daug kam atrodo realiausias, – pripažino L.Dinius. – Tačiau tokiu keliu pasukę nedecentralizuosime ES fondų paramos prašymo ir gavimo sistemos, nes nė viename iš penkių regionų nebus 800 tūkstančių gyventojų. Nebent tik Vilniaus regione.“
Tačiau, pasak Seimo nario, ko gero, regionams ir lengviau būtų rasti bendrą kalbą su Vilniaus, o ne su Briuselio valdininkais.
Kritikos nepagailėjo
Yra manančiųjų, kad įvykdžius tokią – penkių regionų – reformą, Vilniaus biurokratų regiono valdžioms būtų galima išvengti įsteigus bendrą instituciją, kuri rūpintųsi paramos prašymu iš ES fondų.
Kitiems susitikimo dalyviams jau diskusijai įpusėjus neliko abejonių, kad reformatoriai neturi aiškios vizijos, o juolab net nėra parengę namų darbų. „Pasigendu ne tik analizės, kaip konkrečiai funkcionuotų regionų valdžia pasukus vienu ar kitu reformos keliu, bet ir aiškaus tikslo, ko vis dėlto siekiama pertvarkymu, – kritikavo Panevėžio apskrities sekretorius Jonas Streikus. – Reforma turi būti pagrįsta skaičiais, būtinas aiškus jos tikslas. Teiginys, kad reforma leistų gauti daugiau ES paramos, tai pat kol kas tėra tik teorija.“ Jeigu reformos tikslas – tik ES parama, tai, anot J.Streikaus, apskritai nereikėtų svarstyti kitų variantų, tik du pirmuosius, pagal kuriuos šalis būtų padalina į regionus, kaip to reikalauja ES normatyvai.
Savivaldybių merai pritarė tokiai minčiai. Tai nebuvo reformai nepritariančiųjų priekaištai, tiesiog visi kalbėjusieji skeptiškai vertino reformatorių pradinį pasirengimą pradėti permainas. Buvo manančiųjų, kad deramai nepasirengus ir pradėjus reformą, pinigų galima gauti kur kas mažiau, o ne daugiau.
„Mes juk dėl to ir siekiame susitikimų su jumis, kad išgirstume perspėjimų, su kuo galime susidurti po reformos, – dar kartą prisipažino specialios Projekto valdymo grupės narys L.Dinius – Reforma žaibiškai neįvyks, ir jūs esate svarbiausi mūsų patarėjai.“
Panevėžio apskrities viršininkas Viktoras Trofimovas kaip išeitį pasiūlė apskričių reformą vykdyti keliais etapais, kad būtų išvengta nesusipratimų ir problemų.