Kai kurie ekspertai dabartinę tvyrančią įtampą tarp Rusijos ir Vakarų pradėjo vadinti naujuoju šaltuoju karu. Tuo metu NATO valstybės, ypatingai tos, kurios yra Aljanso pakraštyje, susirūpino nepakankamu gynybos finansavimu.
Kiek Šaltojo karo metu tuometinė Sovietų Sąjunga skirdavo gynybai, sunku pasakyti, mat ši iki 9-ojo dešimtmečio nepateikdavo jokių duomenų. Pavyzdžiui, 1958 m. išleistame vadovėlyje aukštosioms mokykloms „S.S.S.R. finansai“ buvo rašoma, kad „Sovietų Sąjunga neatskleidžia išlaidų gynybai, nes visa žmonija žino, koks taikus yra sovietų valdžios charakteris“.
Tuo metu Jungtinė Karalystė 6-ajame dešimtmetyje gynybai vidutiniškai skirdavo 8,8 proc. BVP, 7-ajame – 6,6 proc., 8-ajame – 5,6 proc. 2014 m. gynybai skirtas biudžetas Britanijoje sudaro 2,8 proc. BVP.
Šaltojo karo metais JAV gynybai skirtos lėšos atrodė kur kas įspūdingiau. 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šalis vidutiniškai skirdavo 26,3 proc. BVP, 7-ajame – 28 proc., 8-ajame – 30,8 proc. Šiais metais Jungtinės Valstijos gynybai išleidžia 4,74 proc.
Dideles sumas Šaltojo karo metais skirdavo ir valstybės, kurios nepriklausė NATO. Pavyzdžiui, Suomija ir Švedija, remdamosi totalinės gynybos koncepcija, skirdavo apie 3–4 proc. BVP.
Gynybos ekspertas: Lietuvai turėtų būti gėda
LRT.lt pašnekovai tikina, kad transatlantinio aljanso numatyta rekomendacija yra pakankama, mat kolektyvinė gynyba yra paremta bendradarbiavimu, o ne atskirų šalių individualiais gebėjimais ginti savo teritoriją. Tačiau faktas, kad Lietuva niekaip nesugeba pasiekti 2 proc. BVP ribos, anot gynybos eksperto Tomo Jermalavičiaus, yra gėdingas.
„Ar mes Rusijos agresijos baiminamės, ar ne, galų gale turime suprasti, kad gynyba yra viena iš kertinių nepriklausomos valstybės funkcijų. Ir jeigu deramai nefinansuojame gynybos, neskiriame tam dėmesio (galų gale jau ne vien Rusijos agresija gali kelti pavojų), nevykdome įsipareigojimų sąjungininkams, kaip suvereniai valstybei mums turėtų būti gėda“, – konstatuoja Estijos Tarptautiniame gynybos studijų centre dirbantis ekspertas.
Jis siūlo įsivaizduoti, kaip Lietuva galėtų pasiaiškinti kariniam aljansui, kur išleidžia pinigus ir kodėl negali atlikti esminių bazinių funkcijų, kurios reikalingos, pavyzdžiui, priimti pastiprinimus į oro bazes ar užtikrinti Vyriausybės strateginių komunikacijų saugumą.
Tokiai nuomonei pritaria ir Europos humanitarinio universiteto (EHU) prorektorius Bernardas Gailius. Jis mano, kad šalies gynyba – išlikimo klausimas, todėl apie biudžeto skirstymą reikėtų galvoti kitaip – baltame popieriaus lape pirmu numeriu 2 proc. BVP užrašyti gynybai, o tada pinigus skirstyti kitoms reikmėms.
„Jeigu mes visą laiką gręžiamės į NATO ir klausiame, kas mus apgins, o patys nepadarome to politinio žingsnio, kuris rodytų, kad mes gynybą vertiname rimtai, tai niekas kitas taip pat to negali rimtai vertinti“, – Lietuvos politikos elito sprendimus vertina B. Gailius.
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) lektorius dr. Deividas Šlekys taip pat nemano, kad vertėtų galvoti apie didesnę, nei numatyta rekomendacijose, sumą. Pasak jo, staigus ir didelis lėšų padidėjimas gali sukelti problemų.
„Jeigu daugiau nei pusė visų NATO valstybių didins, tai pinigų bus daugiau, nei reikia. Ar mes žinosime, kur juos išleisti, kai ilgai užvertos piniginės bus staiga atidarytos? Tai ir Lietuvoje bus didžiausias didėjančio biudžeto iššūkis – tikslingai, efektyviai išleisti atsiradusias lėšas“, – pastebi D. Šlekys.
Kariuomenei trūksta galybės dalykų
Tęsdamas mintį VU TSPMI dėstytojas teigia, kad Lietuvoje daug kalbama apie prieštankinę ir priešlėktuvinę ginkluotę, bet, jo nuomone, pirmenybė turėtų būti suteikta kitiems dalykams.
„Reikia didinti amunicijos atsargas, atkreipti dėmesį į sausumos pajėgų taktinį lygmenį, jų ryšių sistemas, naktinio matymo žiūronus ir prietaisus, ginklus, gal net neperšaunamas liemenes, uniformas ir panašius dalykus. Tačiau reikia ir sunkiosios ginkluotės“, – patikslina D. Šlekys.
T. Jermalavičiaus teigimu, tokių, kaip Baltijos, valstybių pajėgumai įsigyti brangių technologijų ginkluotę – labai riboti, nors ir būtų skiriama daugiau nei 2 proc. BVP. O planuoti išlaidas reikia turint mintyje, kad esame didesnės kolektyvinės sistemos dalis, kuria galime kliautis.
„Pavyzdžiui, Estija skiria 2 proc. BVP – beveik 400 mln. eurų. Ši suma yra apytikriai tiek, kiek kainuodavo vienos amerikiečių kuopos išlaikymas Afganistane metams. Tai nėra dideli pinigai. Todėl visus pasirinkimus reikia daryti labai atsargiai“, – pabrėžia gynybos ekspertas.
Pasak jo, Lietuvai trūksta ryšio, žvalgybinių priemonių, ugnies paramos pajėgumų, mobilių, lengvai perdislokuojamų prieštankinių, priešlėktuvinių sistemų, pėstininkų ginkluotės.
Ar istorija kartosis ir politikų pažadai liks tik pažadais?
B. Gailius politinių partijų susitarimą – NATO rekomenduojamą sumą pasiekti 2020 m. – vertina vidutiniškai. EHU prorektorius turi abejonių – kas gali garantuoti, kad tuo metu dirbsianti vyriausybė nepasitelks dažnai girdimo argumento, jog prieš tai buvę valdžioje nieko nesiėmė, todėl esą jie nieko nebegali padaryti.
„Manau, kad atėjo eilė pasisakyti mums – gyventojams. Atėjo laikas pasakyti, kad norime 2 proc. gynybai kitame biudžete. 6 metai – per daug ilgas laikas, nes išvis neaišku, kas bus 2020 m. Politikams turėtume pasakyti, kad jūs nebijokit, mes jus palaikysime – šiuo metu mums kariuomenės reikia labiau nei, pavyzdžiui, ligoninės ar mokyklos. Nes, jeigu nutiktų taip, kaip Ukrainoje, tai visos Lietuvos mokyklos taptų nebesvarbios“, – į visuomenės sąmonę apeliuoja B. Gailius.
T. Jermalavičiaus skaičiavimu, panašūs valdžios pažadai dalijami jau trečią kartą. Jo žodžiais, karti patirtis nuvilia, todėl ekspertas linkęs labai atsargiai vertinti tokius įsipareigojimus.
„Gali sukliudyti politinių partijų populizmas, gynybos reikšmės nesupratimas, politinės valios, lyderystės stoka. Prieš keletą metų girdėjome prezidentę sakant, kad nereikia tų 2 proc. BVP, kad tokio įsipareigojimo nėra ir kad reikia pinigus leisti protingai, o ne tiek, kiek yra susitarta. Galų gale gali sutrukdyti Rusijos ardomoji veikla, stengiantis išnaudoti mūsų politinės sistemos silpnąsias vietas, naudoti įtakos agentus ir pan.“, – konstatuoja T. Jermalavičius.