Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (Association of South-East Asian Nations, ASEAN) ir G-20 susitikimuose Barackas Obama su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu susitarė bendradarbiauti dėl informacinės sistemos, kuri padės mažinti eksporto ir importo mokesčius 54 šalyse, pailginti vizų galiojimo laiką JAV turistams ir verslininkams, kurti kontaktų sistemą tarp abiejų valstybių kariškių, kad būtų išvengta atsitiktinių susidūrimų tarp JAV ir Kinijos karinių laivynų.
Pasak apžvalgininkų, G-20 susitikimas Brisbene parodė, kad JAV vis dar yra demokratinio pasaulio lyderės.
Lyg ir istorinė respublikonų pergalė
JAV prezidentui tokie įvertinimai turėjo atrodyti kaip atokvėpis, ypač po to, kai tarpiniuose rinkimuose į JAV Kongresą žiauriai pralaimėjo jo vadovaujama Demokratų partija. Perrinkti visi Atstovų Rūmų ir kiek daugiau nei trečdalis Senato narių. Respublikonų partija pirmą kartą po 1996-ųjų gavo daugumą abiejuose Kongreso rūmuose. Ir anksčiau daugumą Atstovų Rūmuose turėję respublikonai padidino persvarą iki aukščiausio po Antrojo pasaulinio karo lygio. Senate prisidūrę septynias vietas (dabar turi 52, demokratai – 45), irgi gavo daugumą.
Savaitraščio „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Danas Henningeris taip apibendrino rinkimų rezultatus: demokratai gavo nuo tikrovės atitrūkusį prezidentą B. Obamą, kurio vardas istorijoje bus siejamas su šešerius metus trukusia ekonomine katastrofa. Dienraščio „The New York Times“, beje, ideologiškai artimo demokratams, komentuotojas Nicholasas Kristofas itgi buvo kategoriškas: amerikiečiai ryžtingai nusigręžė nuo prezidento B. Obamos, be to, ir politinė sistema šalyje šiuo metu atrodo apgailėtinai.
Politologas Jackas Davidas iš Hadsono instituto buvo nuosaikiai konkretesnis – JAV rinkėjai tiesiog reagavo į pastarųjų metų ekonominę ir socialinę politiką, pavyzdžiui, tokius nemalonius jos rezultatus kaip labai jau lėtas užimtumo augimas ar su medicinos draudimu susiję sunkumai. Remiantis skaičiavimo duomenimis, iki metų pabaigos apie 7 mln. žmonių gali apskritai netekti draudimo.
B. Obamos reitingai nukrito iki 40 procentų. Per rinkimų kampaniją demokratų kandidatai netgi nenorėjo, kad juos matytų kartu su prezidentu. Prezidentas kuriam laikui atsidūrė nepatogioje padėtyje – nelabai mėgstamas savo partijos, bent iki pastarojo meto nekenčiamas opozicijos ir praradęs populiarumą visuomenėje.
Tiesa, praėjus kelioms dienoms po rinkimų JAV ekspertų tonas ėmė keistis. Pirmiausia, B. Obama tebėra galingiausios planetos valstybės prezidentas ir su šia aplinkybe reikia skaitytis. Antra, respublikonų pergalė buvo ryški, bet ne triuškinanti. Jie gavo galimybę formuoti nuosavą įstatymų leidimo dienotvarkę, bet yra toli iki galimybės diktuoti savo valią vykdomajai valdžiai, nes Senate neturi 60 vietų, kurios padėtų įveikti prezidento veto.
Su tarpiniais rinkimais į Kongresą vyko ir rinkimai valstijose. Į respublikonų kontrolę perėjo 69 iš 99 įstatymų leidimo asamblėjų. Respublikonų partijos atstovai tapo 31 valstijos gubernatoriais ir tik 18 valstijų vadovaus demokratai. Pasak žinovų, kažkurį iš gubernatorių respublikonai rinksis kandidatu į JAV prezidentus 2016 m. rinkimuose. Iki šiol kaip pretendentai buvo minimi senatoriai Marco Rubio ir Paulas Rayanas, bet, apklausų duomenimis, demokratė Hillary Clinton bet kurį iš jų nesunkiai patiestų ant menčių. Partijos kolegos B. Obamos nesėkmė tarpiniuose rinkimuose jos reitingo per daug nepaveikė. Amerikiečiai mėgsta valdžios padalijimą: jei Kongresas – respublikonų rankose, kodėl prezidento institucijos neatiduoti demokratams?
Amerikiečiai nusigręžė, tik nuo ko?
Istorikas, Indianos universiteto profesorius Dmitrijus Šlapentochas JAV elektoratą linkęs lyginti su pasakos meškiuku, kuris trokšta sotaus gyvenimo, bet pats nieko keisti nelinkęs. Amerikiečiai pradeda nuo to, kad šizofrenišku blaškymusi nuo vieno kraštutinumo prie kito mėgina lopyti ekonomikos spragas. Nuo George’o W. Busho, kuris turėjo atnešti klestėjimą ir karines pergales, iki socialinio mesijo B. Obamos idealizmo. Tai jis turėjo padaryti viską, o nacija nebuvo linkusi daryti nieko. Istorijos profesorius linkęs manyti, jog elektoratas netrukus pajus, kad ir respublikonai tokie pat blogiukai kaip B. Obama. Tiesa, nusivylimui subręsti reikia nemažai laiko.
Kad ir koks būtų, būsimasis prezidentas susidurs su panašiomis problemomis kaip ir dabartinis. Primintina, jog 2008-aisiais tuometis respublikonų kandidatas Johnas McCainas iki rugsėjo 8 d. pirmavo, tačiau prasidėjus panikai akcijų biržose amerikiečiai nubalsavo už jauną, puikiai atrodantį senatorių iš Ilinojaus.
Nė vienas JAV prezidentas po 1945 m. nebuvo atsidūręs tokioje sudėtingoje padėtyje kaip B. Obama. Jis paveldėjo šalį, kamuojamą sudėtingiausios krizės po praėjusio amžiaus 4 deš., beprasmį karą Irake, prastai veikiančią politinę sistemą, susiskaldžiusį ir parsidavėlišką Kongresą. Taip pat radikaliai besikeičiantį jėgų balansą planetoje, kai Kinija aplenkė JAV ir tapo didžiausia pasaulio ekonomika.
Šiuo metu Valstijų reikalai nėra vien prasti – šalies ekonominė padėtis geresnė nei kitų išsivysčiusių valstybių, po 2008 m. paskutinio ketvirčio ji išaugo 8 proc., o euro zonoje augimas 2 proc. mažesnis. Nedarbas sumažėjo iki 6 procentų. Prezidento iniciatyva įsteigtas Vartotojų teisių gynimo biuras efektyviai gina tuos, kam tenka turėti reikalų su bankais. Kad ir kaip kontroversiškai vertinamas, įstatymas dėl visiems prieinamo gydymo jau užtikrino 10 mln. žmonių medicinos draudimą pagal programą „Medicaid“. B. Obama mėgina daryti viską, kad JAV nebūtų statoma naujų anglimis kūrenamų elektrinių.
Pora mokslininkų iš Prinstono universiteto suskaičiavo, kad B. Obama tylomis, per daug nesireklamuodamas, į biudžetą įtraukė gerokai daugiau kovai su skurdu skirtų programų negu visi kiti prezidentai demokratai. Pasak Hiustono universiteto ir žurnalo „Forbes“ apžvalgininko Paulo Gregory, B. Obama – kairiausias iš visų ligšiolinių JAV prezidentų, pritariantis didesniam valstybės dalyvavimui jos piliečių gyvenime. Tiesa, patys amerikiečiai alergiški reguliavimui. Remiantis apklausomis, kad šaliai reikia stiprios valdžios Vašingtone, įsitikinę 20–30 proc. žmonių, užtat 60 proc. amerikiečių to nereikia.
Lemtingas ar taktinis B. Obamos pralaimėjimas?
Komentuodamas rinkimų rezultatus savaitraštis „The Wall Street Journal“ pastebėjo, jog JAV prezidento siekis realizuoti savo iniciatyvas paradoksaliai gali paskatinti jo glaudesnį bendradarbiavimą su respublikonais. B. Obamai svarbu parodyti, kad jis gali šį tą nuveikti per likusius porą kadencijos metų, o Kongreso kontrolę gavusiems respublikonams artėjant 2016-ųjų prezidento rinkimams reikia įrodyti rinkėjams, kad jie pajėgūs efektyviai valdyti, o ne beatodairiškai kritikuoti.
Tokiu atveju teks daryti kompromisus, o tai beveik neišvengiamai suerzins kraštutinį partijos sparną, Arbatos partijos atstovus, kurie laimėjimą rinkimuose kategoriškai vertina vien kaip galimybę susilpninti prezidentą. Savaip simboliška – buvusio G. W. Busho jaunesniojo patarėjo Karlo Rove’o vadovaujama organizacija išleido 300 mln. JAV dolerių, kad neleistų B. Obamai siekti antros kadencijos.
Viena svarbesnių pastarųjų rinkimų pamokų ekspertai įvardija tai, kad išlikdami konservatyvūs respublikonai vis dėlto pasistūmėjo į politinį centrą. Po pirmos B. Obamos pergalės 2008-ųjų rinkimuose respublikonus kurį laiką buvo ištikę spazmai – tokį įspūdį jiems padarė puikaus oratoriaus afroamerikiečio, kurio antras vardas Husseinas, išrinkimas. Į avansceną tada nedelsdami išėjo Arbatos partijos radikalai, kurių simboliu galima laikyti buvusią Aliaskos gubernatorę Sarah Palin, vienu metu net šmėžavusią kaip galimą šalies viceprezidentę poroje su senatoriumi J. McCainu. Kuo viskas baigėsi – žinoma.
Beje, buvusios sudėties Kongresas, kuriame nemenką vaidmenį atliko arbatos gėrėjai, pagal priimtų įstatymų skaičių buvo neproduktyviausias JAV istorijoje. Užuot užsiėmę įstatymų priėmimu, kongresmenai kaišiojo pagalius į vykdomosios politikos ratus ir blokavo beveik visas prezidento B. Obamos iniciatyvas. Dabartinis Respublikonų partijos elitas ultras stengiasi nustumti į šalį, linkęs įsiklausyti į Amerikos verslo instituto konservatyvių ekspertų patarimus, o ne į provincijos klubų, kurie nekenčia spalvotųjų, federalinės vyriausybės, Federalinės rezervų sistemos ir prezidento, balsus. Naujasis respublikonų elitas tiki politika, įstatymų kūrimu ir kompromisais.
Tiesa, neaišku, ar kompromisams pasirengę demokratai ir Baltųjų rūmų administracija. Ženklų esama įvairių. Pasak Hadsono instituto mokslinio bendradarbio Jacko Davido, bent šiuo momentu jie tam nepasirengę. Senatoriai respublikonai M. Rubio ir J. McCainas Kongrese stumia įstatymo projektą dėl karinės pagalbos Ukrainai, pagal kurį Kijevas galėtų gauti ir sunkiosios ginkluotės. B. Obamos patarėja Celeste Wallander gana kategoriškai pareiškė, kad prezidentui nepatinka, kai Senatas jam primeta įstatymo projektą, kuris riboja šalies lyderio veikimo laisvę užsienio politikoje.
Nors užsienio politika – JAV prezidento prerogatyva, Senatas čia atlieka gana svarų vaidmenį. Kol buvo kontroliuojamas B. Obamos, apie karinę pagalbą Ukrainai negalėjo būti nė kalbos. Užsienio politikos komiteto pirmininku tapus J. McCainui, reikalai gali keistis, juo labiau kad visuotinai žinoma, ką šis senatorius mano ir apie dabartinę Rusiją, ir apie prezidentą Vladimirą Putiną, ir apie karą Ukrainoje. Ne veltui paaiškėjus rinkimų rezultatams iš Rusijos Dūmos pasigirdo aliarmo ženklų – jos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Aleksejus Puškovas prabilo apie nepalankias tendencijas Rusijos ir JAV santykiuose, nes Kongrese esą įsivyravo vanagiškos nuotaikos.
Atrodo, kad B. Obama nebuvo per daug nuliūdintas tarpinių rinkimų rezultatų. Dieną po rinkimų bendraudamas su spaudos atstovais pareiškė prašysiąs Kongreso leidimo panaudoti sausumos pajėgas kovai su vadinamosios Islamo valstybės smogikais. To niekas iš prezidento nelaukė – anksčiau B. Obama ne kartą pareiškė, kad kovai su islamistais Kongreso leidimo nereikia.
Kita vertus, kai kalbama apie užsienio politiką, negalima pamiršti aplinkybės, jog Respublikonų partija gerokai atviriau nei demokratai atstovauja stambiojo kapitalo interesams, nors, kaip teigiama Brookingso instituto politologo Darrello Westo knygoje „Billionaires: Reflections on the Upper Crust“ (liet. „Milijardieriai. Apmąstymai apie viršūnes“), abi pagrindinės partijos aptarnauja turčius: respublikonai yra turtuolių ir jų šalininkų, demokratai – turtuolių ir jų tramdytojų partija.
Vis dėlto kai galios žaidimuose paisoma vien stambiojo kapitalo interesų, tai nebūtinai reiškia tarptautinį stabilumą.
Tarkim, seniai žinoma, kad Maskvai paprasčiau turėti reikalų su respublikonais, nes juos Kremlius lengviau skaito: viena vertus, atviri priešininkai, bet ir jų atstovaujamos interesų grupės aiškios. Paprasčiau sudaryti sandorius, kai dominuoja principas „Nieko asmeniško, vien verslas“. Todėl mūsų šaliai, kaip ir visai Europai, išbandymas veikiausiai bus aplinkybė, pradės ar nepradės tekėti skalūnų dujos į Senąjį žemyną. Nes tai – ir respublikonų dominuojamo JAV Kongreso kompetencija.