Vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, atsargos generolas Algis Vaičeliūnas Delfi sutiko, kad Grozne ir Alepe taikyta taktika gali pasikartoti Ukrainoje, nes V. Putinas šiuo metu yra desperacijoje.
Tačiau pašnekovas siūlo nepervertinti rusų kariuomenės, kuri tiek sovietmečiu, tiek ir dabar stokoja pasirengimo, o Rusijoje klestinti korupcija ją greičiausiai padarė dar silpnesne.
„Afganų pasipriešinimas atrodys silpnai“
Pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis JAV senatorius Chuckas Schumeris pareiškė, kad stiprus ukrainiečių pasipriešinimas jam primena Sovietų Sąjungos karą Afganistane ir tai galiausiai privers V. Putiną pasigailėti invazijos.
„Afganų pasipriešinimas Rusijos intervencijai atrodys silpnai palyginti su ukrainiečių pasipriešinimu“, – pareiškė jis.
1979 metais prasidėjęs karas Afganistane stipriai kirto per Sovietų Sąjungos kurtą įvaizdį, jog ji yra nenugalima.
Nors sovietų kariuomenė tikėjosi greitos pergalės ir pačioje karo pradžioje jai pavyko užimti svarbius miestus, vėliau teko susidurti su labai aktyviu sukilėlių, vadinamų modžachedais, pasipriešinimu.
Karas išsitęsė – jo metu žuvo 14,5 tūkst. sovietų karių, apie 90 tūkst. modžachedų ir, įvairiais duomenimis, nuo 1 iki 2 milijonų civilių.
„Novaya gazeta“ prieš kelerius metus citavo šio karo veteraną Ruslaną Auševą, kuris sakė, kad pačioje pradžioje visi buvo naivūs, esą su nerimtais priešininkais bus greitai susitvarkyta. Tačiau galiausiai užklimpta beveik dešimtmečiui.
A. Vaičeliūnas Defi sakė įžvelgiantis tam tikrų paralelių kalbant apie Afganistano karą ir karą Ukrainoje, bet tik – pasipriešinimo prasme.
„Vis dėlto šie karai yra skirtingi, Ukrainoje karas yra intensyvesnis“, – kalbėjo jis.
Taktika gali pasikartoti
Pašnekovas linkęs daugiau paralelių įžvelgti tarp rusų karų Čečėnijoje bei Rusijos įsiliejimo į karą Sirijoje.
A. Vaičeliūno teigimu, matosi, kad šiuose karuose panaudota taktika – nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisus miestus, Ukrainoje gali pasikartoti.
„Puikiai žinome, kad Grozno miestas buvo tiesiog sulygintas su žeme, panašiai kaip nutiko ir Sirijoje. Tačiau Rusija ir V. Putino kariuomenė, neturėdama aiškaus jausmo, kad ji juda į priekį ir turi pranašumą šiame kare, yra desperacijoje. Ir tam, kad pasiektų sėkmę, ji nemato nieko kito kaip tik pirmiausia sukelti chaosą tarp civilių sprogdinant ir naikinant miestus ir civilius žmones“, – kalbėjo jis.
Vienas iš pirmųjų dalykų, ką padarė 1999-aisiais Rusijos premjeru tapęs V. Putinas, tai įsiveržė į Čečėniją. Jos sostinė Groznas iki pamatų buvo sugriautas dar pirmojo Čečėnijos karo metu.
2015 metais Rusijos kariuomenė įsitraukė į karą Sirijoje, siekdama apginti prezidentą Basharą al-Assadą. Visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip niokojamas Alepo miestas.
Dabar analitikai svarsto, ar to paties nepamatysime Ukrainoje.
Kaip skelbė AFP, Artimųjų Rytų instituto ekspertas Charlesas Listeris socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad Charkivo apšaudymo vaizdai yra „tarsi Alepas“.
A. Vaičeliūnas vis dėlto sakė nemanantis, kad Rusų kariuomenei pavyks pasiekti savo tikslų beatodairiškai naikinant viską aplinkui.
„Nes ukrainiečių tauta rodo didelį ryžtą apsiginti. Net jeigu ir subombarduotų Charkivą, ateityje gal Odesą ar Kijevą – Ukraina yra didelė valstybė, nėra taip lengva ugnimi uždengti visą plotą“, – pabrėžė ekspertas.
Kariuomenė – ne pagal finansines galimybes
Kalbėdamas apie Rusijos kariuomenę, pašnekovas sakė, kad nors Rusija turi galingų branduolinių ginklų, jos sausumos pajėgos tiek sovietiniais laikais, tiek ir dabar, yra menkai pajėgios.
„Visa tai yra susiję su ekonomine galia: valstybė ne pagal savo finansines galimybes išlaiko milžinišką kariuomenę, kurią reikia ne tik rengti, bet ir mokyti. Aprangai pinigėlių dar sukrapšto, o kalbant apie kovinį rengimą – pinigų jau neužtenka ir nėra kas teiktų paslaugas. Tiek sovietmečiu, tiek, manau, ir dabar košę verda patys kareiviai, klausimas, kada jie užsiima koviniu rengimu. Nei tada, nei dabar“, – pabrėžė jis.
Pašnekovas priminė, jog sovietinėje kariuomenėje buvo vadinamieji „strojbatai“ – kariniai statybos būriai, kai į kariuomenę paimti vyrai per porą mėnesių praeidavo jaunojo kario kursą ir po to statydavo gyvenamuosius namus karininkams.
„Skaičiumi ta kariuomenė atrodo didelė, bet jeigu žiūrėtume į tai, kurie daliniai užsiima koviniu parengimu, tai būdavo ne didžiausia dalis“, – pasakojo jis.
Vėliau, anot pašnekovo, sugriuvus Tarybų Sąjungai Rusija ėmėsi atkurti ginkluotąsias pajėgas, tačiau koją tam ėmė kišti korupcija.
„ V. Putinas įsivaizdavo, kad jeigu skirs didžiulius pinigus kariniam rengimui, naujos ginkluotės technologijų vystymui, gamybai... Aš manau, kad didžioji dalis tų lėšų išėjo generalitetui ar funkcionieriams į kišenes, koviniam rengimui pinigų, manau, neužteko ir štai mes turime tokią kariuomenę. Ji tokia Rusijoje ir yra“, – kalbėjo jis.
Dėl to pašnekovas teigė jau nuo pat pradžių abejojęs, ar 150 tūkstančių sausumos Rusijos karių, kurie buvo sutelkti prie Ukrainos sienos, pavyks nugalėti Ukrainos kariuomenę, kuri, anot atsargos generolo – visiškai kitokia.
A. Vaičeliūnas anksčiau buvo Ukrainos gynybos ministerijos bei visų karinių mokymo įstaigų, taip pat ir Ukrainos gynybos universiteto, patarėjas. Jo teigimu, Ukrainos kariuomenė pasižymi stipria viduriniąja seržantų grandimi.
„Jie – ne vadybininkai, kurie prižiūri drausmę, kaip buvo sovietiniais laikais ir dabar yra Rusijos kariuomenėje. Jie yra sprendimų priėmėjai, vadovaujantys kariams mūšio metu. Tai yra vadai, kurie mokomi kariauti, o ne prižiūrėti, ar spintelės sutvarkytos, ar grindys kareivinėse išplautos. Tai yra visai kita Vakarų filosofija ir dabar tas karas būtent tai aiškiai ir demonstruoja“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas sakė, kad dabar Rusijos kariuomenės karininkai, seržantai net bėga iš mūšio lauko palikdami transportą bei ginkluotę.
Tai, anot jo, rodo, kad seržantų grandis yra visiškai nemotyvuota, neparengta ir nenorinti kariauti Ukrainoje.
Šalyje ilgai neišsilaikytų
Ar gali būti, kad Rusija Ukrainoje įklimps ilgesniam laikui, kaip kai kuriuose ankstesniuose savo karuose?
A. Vaičeliūnas sako, kad Chersono, kitų mažesnių miestelių civilių žmonių išėjimas į gatves, protestavimas plikomis rankomis, rodo labai didelį pasipriešinimą.
„Net jeigu Rusija užimtų visą Ukrainos teritoriją, pakeistų valdymo organus ir pastatytų savo marionetes, aš netikiu, kad ji galėtų valdyti šią šalį ir ilgai joje išsilaikyti“, – patikino jis.
Pašnekovas teigė esantis įsitikinęs, kad realią situaciją V. Putinas tikrai žino – nors kai kurie ekspertai pastaruoju metu bando sakyti, kad jam pateikiama tik tai, ką jis neva nori girdėti.
V. Putinas, jo teigimu, dabar pasirinkimų turi nedaug, ir todėl, kad jis negali atsitraukti, imasi naikinimo taktikos.
A. Vaičeliūnas sutiko, kad Vakarų reakcija tiek į Rusijos karą su Gruzija 2008 metais, tiek į tą pačią Krymo okupaciją kaip tik ir įgalino V. Putiną galiausiai ryžtis plataus masto karui.
„Vakarai ir NATO pripažino, jog rimtai nebuvo žiūrima į V .Putino keliamą grėsmę. Visi kalbėjo, kad tai yra blogai, įvesdavo vienokias ar kitokias sankcijas kai kuriems asmenims, dalyvavusiems vieno ar kito sprendimo priėmime, tačiau po plataus masto karinės intervencijos į Ukrainą jie patys įsitikino, kad Vakarų atsakas nebuvo pakankamas. Galbūt V. Putinas nebūtų ryžęsis šiam barbariškam karui, jei Vakarai būtų ryžtingai susivieniję ir davę atsaką jau po Gruzijos, nekalbant apie Krymą ir rytų Ukrainos okupaciją. Taip, tai buvo okupacija, kurios tikslas buvo kartu su separatistais okupuoti kitą Ukrainos dalį, naudojant Rusijos letalinę ginkluote, kuri ne buvo perkama parduotuvėse, o buvo tiekiama Rusijos“, – kalbėjo jis.
Jis atkreipė dėmesį, kad tai, kaip Charkivo, kuriame 90 proc. žmonių yra rusakalbiai, gyventojai pasitiko okupantus, rodo, kad per šiuos aštuonerius metus ukrainiečių sąmonėje įvyko dideli pokyčiai ir tai lėmė Donbaso okupacija.
„Susiformavo laisvę mylintys žmonės, nepaisant to, ar jie ukrainiečiai, ar rusai, todėl jie yra pasiryžę žūti už laisvą žmogaus gyvenimą“, – pabrėžė atsargos generolas.
A. Vaičeliūnas atkreipė dėmesį į tai, kad labai daug ginkluotųjų pajėgų Rusija naudoja Ukrainos pietuose, norėdama padaryti sausumos koridorių tarp Rusijos, pripažintų Donecko, Luhansko pseudorespublikų ir Krymo. O galbūt, anot jo, ir Odesos.
„Kad būtų atkirstas Ukrainos priėjimas prie Azovo ir Juodosios jūros. Ką tai reiškia? Tokiu atveju, net jei ir būtų imtasi paliaubų, Rusija jau yra parodžiusi, pavyzdžiui, 1939 kare su Suomija, kad tos teritorijos, kurios buvo Rusijos okupuotos, jos jai ir lieka“, – kalbėjo jis.
Todėl, anot pašnekovo, jei Ukrainos kariuomenė neturės kaip atsiimti šių teritorijų, tai bus didelė tikimybė Rusijai jas paskelbti Rusijos ar apsišaukėliškų respublikų teritorija.
Ukraina ir Vakarai, pasak jo, tam greičiausiai priešinsis, tačiau būdama branduolinė valstybė, Rusija ir vėl įžūliai pradės gąsdinti branduoliniu karu.
„Prie kurio slenksčio mes esame dabar“, – teigė A. Vaičeliūnas.
Anot atsargos generolo, toks gali būti minimalus Maskvos tikslas, nepaisant to, jog V. Putinas viešai vis dar aiškina tikslo nepakeitęs.
„Aišku, kad ukrainiečių tautos genocidas ir visos jos teritorijos okupacija išlieka svarbiausiu geopolitiniu V. Putino tikslu. Ir šio tikslo pasiekimo kaina, kokia ji bebūtų, Putinui yra žemesnė nei nusistatyto geopolitinio tikslo pasiekimas“, – pabrėžė jis.