Nuomonės apie šeimos sampratą visuomenėje išsiskiria
Kaip pastebėjo laidos vedėjas V. Bruveris, dalis visuomenės sako, kad šeima yra žmonės, kuriuos sieja šeimą apibrėžiantys emociniai ir dvasiniai ryšiai. Vis dėlto, kita pusė su tokiais teiginiais nesutinka ir teigia, kad šeima tik yra vyro ir moters santuoka, kurioje, dažnu atveju, yra ir vaikai. Šiuo klausimu savo nuomone pasidalijo ir advokatas, kandidatas į prezidentus Ignas Vėgėlė.
„Mes kalbame apie tai, kad šeimos atsiradimas galimas iš dviejų prielaidų, dviejų faktų ir apie tai kalba ir Konstitucinis Teismas. Šeima gali kilti iš vyro ir moters santuokos, kad santuoka yra tarp vyro ir moters – to neginčija niekas, tai yra juodu ant balto įrašyta Konstitucijoje Lietuvos. Šalia to, šeima gali būti ir yra laikomi tokie atvejai, kai atsiranda vaikas: kai mama augina viena vaiką, kai augina tėvas vaiką – tai irgi yra šeimos santykiai, kurie lemia šių asmenų tam tikrą padėtį, neišskiriant jų iš tos tradicinės šeimos. Jie irgi turi ir socialinę paramą turėti, ir visus kitus, valstybės siūlomus atributus. Taigi, turbūt čia yra pagrindinė skirtis“, – kalbėjo I. Vėgėlė.
O štai kitokius šeimos apibrėžimus jis įvardijo kaip tam tikrą „grėsmę tautos egzistencijai.“
„Mes iki šiol turbūt kitaip turbūt negalime įsivaizduoti, kad vaikai kyla iš vyro ir moters santykio. Mūsų tautos situacija, kai turime 2,7 milijono šiuo metu žmonių, ir demografinė padėtis tragiškai kinta – bet kokia LGBTQ propaganda yra tiesiai nukreipta prieš mūsų tautos gyvybinius interesus turėti normalią demografinę situaciją, t.y. atkurti savo tautos gyvybingumą. Lygiai taip pat tokia LGBTQ propaganda pažeidžia vaikų sąmonę“, – teigė I. Vėgėlė.
Jis laidoje tvirtino, esą Stambulo konvencija ir kiti panašūs siūlymai skatina LGBTQ elgesį vaikams. Tiesa, šalia viso to pašnekovas pridūrė manantis, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, kaip ir su kuo jis nori gyventi.
„Jis tą turi daryti ir gali daryti, valstybė privalo užtikrinti jam teisę veikti taip, nepažeidžiant kitų visuomenės narių interesų. Tą valstybė turi daryti. Jeigu LGBT žmonėms reikia turto paveldėjimo klausimą spręsti, jeigu reikia spręsti informacijos gavimo klausimą, galų gale, jeigu reikia spręsti, kad jie nebūtų diskriminuojami kitu būdu, – valstybė privalo į tai atsižvelgti ir valstybė privalo tai sureguliuoti.
Tą galima padaryti Civilinio kodekso šeštosios knygos sutartiniais pagrindais, yra įvairūs galimi sprendimai. Visuomenėje mes girdime, kad yra vienintelis galimas sprendimas ir tai yra Partnerystės įstatymas. Mano supratimu, tai visiškai yra niekalas. Tikrai yra galimybių spręsti ir kitokiomis formomis“, – teigė I. Vėgėlė.
Į tokią išsakytą nuomonę laidoje sureagavo organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ atstovė Lina Plieniūtė.
„Mes organizacijoje turime emocinės paramos grupę tėvams ir artimiesiems, kurie augina arba turi savo aplinkoje LGBTQ+ vaikus. Aš niekada iki tol, kol nebuvau organizacijoje, net neįsivaizdavau taip, bet ne dėl švietimo ar dar kažko vaikai nebebijo šnekėti savo tėvams. Jeigu jie girdi gerą toną, pagarbų toną būtent homoseksualiems žmonėms, paramą, palaikymą, empatiją, tie vaikai nebebijo atsiskleisti. Jų daugėja, bet daugėja ne dėl to, kad kažkas šviečia ir sako: čia fun yra, jūs būkite translyčiai, būkite homoseksualūs, būkite gėjai, lesbietės“, – pabrėžė L. Plieniūtė.
Advokatas, teisininkas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Vygantas Malinauskas šioje vietoje siūlė atkreipti dėmesį į kelis dalykus.
„Man atrodo, čia mes turime atskirti du dalykus. Vienas dalykas yra žmogiška empatija, užjautimas, supratimas. Man atrodo, niekas to nekvestionuoja. Lygiai taip pat aš esu linkęs užjausti žmogų, kuris, pavyzdžiui, dėl kažkokios priežasties negali baigti aukštojo mokslo, negali būti studentu, negali tapti universiteto dėstytoju, bet tai nereiškia, kad dėl to, kad jis gerai jaustųsi, aš turėčiau reikalauti valstybės, jog tiems jauniems žmonėms, kurie negalėjo įstoti į universitetus, suteiktų studento statusą“, – tvirtino pašnekovas.
Apskritai, pasak V. Malinausko, reikia aiškiai suprasti, kad skirtingos visuomenės grupės ne visas bendro gyvenimo formas suvokia vienodai.
„Didžioji dalis visuomenės mano, kad ne visos bendro gyvenimo formos yra vienodos ir ne visos bendro gyvenimo formos vienodai prisideda prie visos visuomenės bendrojo gėrio, ir todėl yra labai svarbu, kad būtų daromas tas skirtumas. Mes gyvename laisvoje Lietuvoje ir niekam nėra draudžiama, niekas nepatirs kažkokių sankcijų, jeigu aš užsidėsiu užrašą „profesorius“ ar koks nors, pavyzdžiui, „prezidentas“ ir taip toliau, jeigu man taip patinka save vadinti, jeigu tai yra man svarbi tapatybės dalis. Kalba eina apie tai, ar likusi visuomenė turi būti verčiama mane tokiu laikyti, todėl, kad man patinka tokiu būti, kad aš gerai jausčiausi? Man atrodo, kad čia turėtume skirti du dalykus. Yra laisvė Lietuvoje gyventi su kuo nori, vadinti save tuo, kuo nori, būti kaip nori, bet tai nereiškia, kad ta mano laisvė turi sukurti kitiems pareigą laikyti mane lygiaverčiu tam, kuris turi kažkokias būtinas savybes“, – kalbėjo V. Malinauskas.
Ko trūksta LGBTQ+ žmonėms?
Kaip laidoje teigė advokatas, teisininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas Donatas Murauskas, pašnekovų išsakytos įžvalgos jį privertė prisiminti seną, jau iškristalizuotą mintį, kad žmogaus teisių klausimas šiandien tapo moralinių diskursu.
„Žmogaus teisių apsaugos principai visi, šiuolaikinės sistemos atsiradimas po II-ojo pasaulinio karo padarė žmogaus teisių apsaugos klausimus kaip tam tikrą moralinės diskusijos atspindį ir pakeitė moralinę diskusiją. Iš esmės pakeitė diskusiją apie prigimtines teises. Atsirado žmogaus teisės ir mes visą laiką einame per žmogaus teises. Didžioji painiava, kad ir dabar, kai mes kalbame: mes, viena vertus, kalbame apie vertybių susikirtimą, kita vertus – o kaip yra realybėje? Trečioje vietoje dar atsiranda empatija ir mes pradedame labai daug dalykų į vieną vietą dėti. Sudėliokime viską“, – siūlė D. Murauskas.
Visų pirma, kaip pakartojo pašnekovas, visa tai – moralinis klausimas.
„Mes turime suprasti, kad, kai kolegos kalba, ko mes siekiame, tai yra tam tikrų reguliavimų – tai yra labiau paternalistinis arba mažiau paternalistinis valstybės dalyvavimas visuomenėje, tai yra ką žmogus pats gali padaryti, ką jam turi valstybė nutiesti. Kitas momentas – kokios vertybės yra tos, kurias mes turime užtikrinti? Ar daugumos vertybes, ar mes bandome kažkiek atspindėti ir mažumos?“, – kėlė klausimus D. Murauskas.
Pasak I. Vėgėlės, užtikrinti vertėtų būtent daugumos vertybes, tačiau tai, jo manymu, nereiškia, kad dėl to yra kaip nors suvaržomos mažumos laisvės ir teisės.
„Atkreipiu dėmesį – nereikia galvoti, kad reikia pažeidinėti tų asmenų teises laisvai gyventi laisvoje Lietuvoje. Jie gyvena ir dabar, šiuo metu, ir gali ateityje gyventi, o, jeigu trūksta konkrečios normos, kuri neleidžia jiems pasidalinti turto, kaip dažnai sakoma, neleidžia informacijos gauti iš medicinos įstaigų, tai galima patikslinti bet kokiu poįstatyminiu teisės aktu netgi“, – kandidatas į prezidentus.
Vis dėlto, LGBTQ bendruomenės žmonėms reikia ne vien tik to. Kaip akcentuota laidoje, jiems labiausiai trūksta jų lygiavertiškumo kitiems pripažinimo.
„Aš pažįstu porą, jau 53 metus kartu gyvenančią. Gėjų porą. Tokios poros aš tikrai daugiau nepažįstu. Jų pasiaukojimas vienas kitam, įsipareigojimas, pagarba – viskas, ką mes šeimoje turime, bet jie neturi teisės būti pripažinti kaip šeima. Jie tikrai jokios grėsmės nekelia tai vadinamai tradicinei šeimai.
Aš manau, nei jums, nei man nekelia. Demografinė padėtis nuo to nei padidės, nei pamažės, sudarius santuoką. Pilna yra porų, kurios nenori turėti vaikų, kitos nori, vieniems reikia santuokos, kitiems nereikia santuokos. Vieniems reikia bažnytinės santuokos, kitiems nereikia, bet jie visi turi pasirinkimą.
Tos netradicinės orientacijos poros neturi jokio pasirinkimo. Jie nori būti pripažinti, jie nenori slėptis, nenori gyventi dvigubo gyvenimo. Jie nori nebijoti susikibti rankomis ir eiti, nebūdami pasmerkti, bet čia mes, visuomenė, suaugusieji, turime rodyti pavyzdį tai augančiai kartai, vaikams, nes viskas ir kyla iš to, ką mes suformuosime“, – kalbėjo „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ atstovė L. Plieniūtė.
I. Vėgėlės manymu, šiuo metu homoseksualių žmonių ir jų poreikių niekas nesmerkia, jų nežemina.
„Kalbėti apie tai, kad kažko trūksta kitokiam sambūviui, kuris atsiranda dabar tarp dviejų kažkokių asmenų – man atrodo, kad niekas nei smerkia, nei žemina, nei tyčiojasi ir tuos dalykus reikia smerkti, jeigu taip yra, bet, toli gražu, nereikėtų skatinti jauno žmogaus. Čia yra didžiausias ir baisiausias elementas, mano supratimu – puoselėti, įrodinėti, kad šis santykis yra toks pats, kaip prigamintinis šeimos santykis. Jis nėra toks pat santykis. Yra dalis žmonių, kurie nori taip gyventi. Tvarkoje – mes pripažįstame, neturime niekinti, neturime žeminti, bet tikrai nereikėtų to sutapatinti“, – kalbėjo pašnekovas.
Nuomonės dėl teisių išsiskiria
„Išsiskiria nuomonės, ar du vyrai yra šeima. Šioje vietoje, progresyvioji pusė, ar kaip ją pavadinti, nori, kad valstybė mus priverstų ir mūsų vaikus priverstų juos laikyti šeima. Aš manau, kad čia yra ta paternalizmo problema“, – teigė V. Malinauskas.
Į tai sureagavo ir L. Plieniūtė.
„Šeimos politika ir turėtų būti būtent per vertybes. Kas yra šeima? Rūpestis vienas kitu. Ta politika ir turėtų būti formuojama ne į tai, kokie tie žmonės sudaro šeimą – vyras ir vyras, moteris ir moteris, vyras ir moteris, mama ir vaikas, – bet į jų santykį, jų rūpestį, į dvasinį turinį“, – atkreipė dėmesį ji.
Tiesa, pasak pašnekovės, galvoti ir mąstyti taip, kaip mąsto homoseksualūs asmenys, niekas neverčia.
„Jums nepriimtina – viskas gerai su tuo, kad jums tai yra nepriimtina, bet kitiems yra priimtina ir jie palaikys tuos žmones. Mes galėtume palyginti socialiai remtinas šeimas. Jų yra mažuma, nėra jos dauguma, bet mes, kaip valstybė, jomis rūpinamės, nes tokių šeimų yra, socialiai remtinų žmonių yra. Kaip dauguma, galbūt galėčiau sakyti: tegul eina dirbti jie. Čia irgi yra mažuma, kuria reikia rūpintis.
Valstybė tiek yra stipri, kiek yra stipri jos mažuma, jos dalis. Niekas neprašo mylėti, gerbti, gyventi jus tuo būdu, jeigu jūs to nenorite. Jiems reikia suteikti teisę į tai, kam jie turi teisę, kaip eilinis Lietuvos pilietis. Tokią, kokią jūs turite teisę, kokią aš turiu teisę ir tas netradicinės orientacijos žmogus turi teisę“, – teigė L. Plieniūtė.
Kaip pastebėjo advokatas, teisininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas V. Murauskas, mažumos pripažinimui yra ir teisiniai pagrindai, tačiau, akivaizdu, juos užgožia tam tikros vertybinės diskusijos.
„Dabar klausimas – kurioje vietoje mes, pripažindami ir išreikšdami empatiją, peržengiame ribą ir lyg sukuriame naują normalumą, kuris vertybiškai daliai visuomenės yra nepriimtinas? Čia yra ta įtampa. Tarkime, mūsų stalo pusė nominaliai sako, kad mes tame pripažinime galime eiti truputį toliau. Čia yra grynai vertybinė diskusija“, – teigė jis.
„Santuokos pats institutas yra atėjęs iš bažnytinės teisės. Pati santuoka, kaip institutas. Kiek aš atsimenu profesoriaus Jakubaičio, man logika sako tai, ką jis grindžia ją tuo, kad ištakos yra iš bažnytinės logiškos. Dabar liberalai bando šitą sąvoką savintis ir pasakyti: ne, mes irgi norime santuokoje būti. Čia aš taip labai į filosofiją nueinu, bet logika yra tokia“, – dėstė I. Vėgėlė.
Vis dėlto, kaip teigė L. Plieniūtė, net ir šioje vietoje niekas nieko neverčia. Pasak jos, homoseksualūs asmenys tiesiog turi teisę turėti teisę į tai, ką turi kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis.
„Dabar jie neturi visų teisių. Santuokos negali turėti, negali civilinės partnerystės turėti, negali įsivaikinti vaikų, jeigu mes iki to šnekame. Pilna yra šeimų, kurios augina vaikus, bet jos neskaitomos kaip šeima, o vaikai neturi teisės į teisę turėti pripažintą šeimą“, – atkreipė dėmesį ji.
Taigi, pasak V. Malinausko, viskam yra tam tikri pamatiniai dalykai, tačiau kita pusė atkerta, kad emociniai ir dvasiniai dalykai bei empatija ir orumas – ne mažiau svarbu.
„Man vis norisi pasakyti, kad mes neturime teisės drausti kitiems būti tuo, kuo jie yra. Mes neturime teisės. Nei aš turiu teisę kažkam uždrausti, nei jūs turite teisę drausti būti tuo, kuo jie jaučiasi“, – tvirtino L. Plieniūtė.