Buvusi Konstitucinio Teismo teisėja, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešosios teisės instituto profesorė Toma Birmontienė „Delfi“ sakė, jog dabartinę situaciją suponavo realus gyvenimas.
Koronaviruso protrūkį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė pandemija. „Tokia aplinkybė iki šiol neatsispindėjo jokiuose įstatymuose – nei civiliniuose, nei kituose. Kai kalbame apie nenugalimą jėgą, ekstremalias situacijas, kurios ištinka pasauliniu mastu ir teisinį pasekmių reguliavimą, kurios jau įvyko – atsakomybę formuosime praeičiai. Tai jau įvyko – faktas“, – priėjo prie išvados T. Birmontienė.
Teisiniame reguliavime – daug spragų
Karantiną Vyriausybė paskelbė remdamasi Civilinės saugos ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymais. „Jei jau nueita šiuo keliu, reiktų pažvelgti rimtai – yra daug spragų. Toks teisinis režimas, kai vadovaujamasi vien Vyriausybės sprendimais – nėra normalus, čia slypi didžiausia problema“, – įsitikinusi teisininkė.
Advokato Alberto Šekštelo, dirbančio advokatų kontoroje „Motieka ir Audzevičius“ manymu, šie įstatymai suteikė plačius įgaliojimus Vyriausybei. Tai, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas buvo skubos tvarka tikslinamas jau po karantino įvedimo rodo, kad valstybė skubiai tobulino įstatyminę bazę įvestiems apribojimams pateisinti.
„Istorijos pavyzdžiai rodo, kad krizių metu žmonės nepagrįstai lengvai aukoja savo teises ir laisves, siekdami apsaugoti bendrą gėrį. Todėl turi egzistuoti aiškūs įstatymu nustatyti kriterijai ir svertai tokiems žmonių pagrindinių laisvių ir teisių ribojimams. Priešingu atveju, Lietuva gali ilgainiui sulaukti dar daugiau bylų Strasbūre, kur yra įsikūręs Europos Žmogaus Teisių Teismas“, – teigė jis.
Seimas, anot T. Birmontienės, per ilgai laikosi nuošalyje. „Seimas, kaip mieganti gražuolė, vis dar nepabudo. Net ir žvelgiant į tą patį karantino straipsnį – teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai. Šis režimas niekada nebuvo pritaikytas skelbti visos valstybės mastu, turėtų atsirasti kiti teisiniai mechanizmai“, – akcentavo ji.
Žmogaus teisių ribojimai turi būti numatyti įstatyme. Iki šiol, anot pašnekovės, buvo šokiruojančių sprendimų, kurie įaudrino visuomenę. Remiantis karantinu pradėta reguliuoti darbo tvarka bei daugelis kitų dalykų. „Karantino režimas ir visi kiti panašūs įstatymai nukreipti į ekstra atvejus, galimi tik trumpalaikiai ribojimai. Įstatymas tokiai situacijai yra nepritaikytas. Susidaro įspūdis, kad ir toliau žadama taip „ekstremaliai“ gyventi, tačiau tai nėra ilgalaikis valstybės gyvenimo pamatas“, – sakė ji.
Karantino pagrindas – skylėtas
Dabartinė Konstitucija galioja, joje visas blokas nuostatų, kuriomis apibrėžtos žmogaus teisės, ūkinė veikla. T. Birmontienės požiūriu, negalima vienu įstatymu ir karantino režimu nubraukti visa, kas ten yra.
„Vadovaujamasi lyg ir karantino įstatymo, lyg ir civilinės saugos įstatymo nuostata. Tačiau geriau paanalizavus – nė vienas jų tokių galių nesuteikia. Aišku, jei kas nors ims gilintis, kuo remdamasi valdžia priima sprendimus, pasižiūrės į pagrindus, kurie skylėti, yra nepakankami – bylinėjimosi, įvairių teisinių procesų nepavyks išvengti“, – neabejojo ji ir pridūrė, jog Vyriausybei, ypač sprendimus priimantiems subjektams būtų netgi saugiau, jei savo įsakymus grįstų įstatymais, kuriuos įsijungęs į procesą nustatytų Seimas.
Apskritai, demokratinės visuomenės principas teigia: kiekvienas mūsų turime teisę abejoti valdžios sprendimais ir turime teisę savo teises ginti. „Viena iš teisių gynimo priemonių – kreiptis į teismą. Karantino situacija tiek verslui, tiek abiturientams, tiek visiems kitiems nebuvo palanki, sąlygos drastiškai pasikeitė. Tad ateityje daug kas gali imti kovoti dėl savo teisių. Į tai reikia žiūrėti kaip į normalų dalyką, to nereikia smerkti“, – reziumavo T. Birmontienė.
Ieškinius Lietuvoje dėl valstybės veiksmais padarytos žalos atlyginimo nagrinėja specializuoti administraciniai teismai, kurie, anot advokato, kol kas konservatyviai žiūri į žalos atlyginimą. Todėl esą galima situacija, kad verslai ir žmonės ieškos pagalbos už valstybės ribų inicijuodami prieš Lietuvą investicinius ginčus ar žmogaus teisių pažeidimų bylas.
Valstybės finansinė pagalba stringa iki šiol, pradedant nuo pavėluoto kreipimosi į Europos Komisiją dėl valstybės pagalbos, baigiant įvairiais biurokratiniais apribojimais efektyviai gauti valstybės paramą. „Taip pat egzistuoja tolesnis neapibrėžtumas dėl karantino priemonių ir strategijos, kaip valstybė elgsis, jei ateis antra pandemijos banga, stoka“, – pastebėjo pašnekovas.
Teisininkai sutinka: karantino priemonės nebuvo proporcingos, apnuogino ir Lietuvos sveikatos sistemos spragas. „Ko gero, žala, kuri padaryta pačiu karantinu yra didesnė už žalą, kuri būtų buvusi taikant švelnesnes priemones. Pavyzdžiui, ar gali kas nors parodyti statistiką, kiek žmonių karantino metu mirė Lietuvoje ne nuo COVID-19, o dėl to, kad tinkamai ir laiku dėl karantino apribojimų negavo medicininės priežiūros?“, – retoriškai klausė advokatas.
Pasaulinė praktika rodo, kad pandemijos gali būti pripažįstamos nenugalima jėga. Tokiu atveju, svarbiausia yra įvertinti, ar valstybės pagalbos priemonės verslui ir žmonėms buvo efektyvios, ar proporcingos. Nes priešingu atveju, gali kilti valstybės ir jos institucijų atsakomybė. „Drįstu teigti, kad nei valstybės teisinė bazė, nei Vyriausybės veiksmai nerodė, kad valstybė buvo pasiruošusi tokiai krizei“, – kalbėjo teisininkas.
Išduodamos force majeure pažymos
Ekonomikos ir inovacijų ministerija informuoja, jog nenugalimos jėgos aplinkybių patvirtinimo pažymas nustatyta tvarka išduoda Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių. Pažymos gali būti panaudotos kaip įrodymas dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Verslas, patiriantis sunkumų dėl koronaviruso sukeltų aplinkybių, paskelbto karantino, gali kreiptis į teritorinius prekybos, pramonės ir amatų rūmus, kurie nustatyta tvarka išduoda nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančias pažymas.
Rūmai turi išnagrinėti asmens prašymą ir išduoti pažymą arba motyvuotai atsisakyti ją išduoti per 20 darbo dienų. Atsižvelgdami į įtemptą situaciją dėl koronaviruso keliamų sunkumų, Rūmai verslo pateiktus prašymus išduoti force majeure pažymas siekia išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką.
Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VPPAR) atstovas „Delfi“ pabrėžė, jog automatiškai karantino ar kito režimo paskelbimas nereiškia, kad visoms sutartims konstatuojamos nenugalimos jėgos aplinkybės. Nes daug verslų galėjo tęsti veiklą, vykdyti sutartis, todėl kiekviena sutartis turi būti išnagrinėta individualiai ir nustatyta, ar karantinas lėmė force majeure atsiradimą konkrečiam sandoriui, sutarčiai.
Civilinio kodekso 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure aplinkybe besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent dėl jos.
Kaip paaiškino advokatas A. Šekštelo, taikant CK 2.212 straipsnį, nenugalimos jėgos egzistavimui būtina įrodyti šias keturias sąlygas: karantino aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; dėl susidariusių karantino aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; šalis, neįvykdžiusi sutarties, pandemijos aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; šalis nebuvo prisiėmusi pandemijos aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.
Tačiau, pašnekovo nuomone, be force majeure, yra ir kitų gynimosi būdų, pavyzdžiui, reikalauti pakeisti sutartį, reikalauti atleidimo nuo baudų dėl valstybės veiksmų.
„Šiandieninė situacija dėl koronaviruso įpareigoja Rūmus padėti verslui. Todėl efektyvinome procesus, prašymo nagrinėjimo laikas trumpėjo, kai kurios pažymos išduotos per dvi – tris dienas. Tik ypatingai sudėtingoms sutartims (du, trys atvejai) nagrinėti skirtas laikas buvo artimas terminui“ – „Delfi“ sakė VPPAR generalinis direktorius Almantas Danilevičius.
Pažymos, anot jo, gali būti sutarties šalių panaudotos kaip įrodymas, kai viena iš sutarties šalių negali vykdyti savo įsipareigojimų ir tai pagrindžia dokumentais. Nenugalima jėga pripažįstama ir šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jei įrodo, kad tai įvyko dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei numatyti sutarties sudarymo metu, negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
Įsipareigojimų nevykdanti šalis atleidžiama nuo nuostolių atlyginimo, baudų ir kitų sutartyje numatytų sankcijų (išskyrus prievolę mokėti palūkanas) tol, kol egzistuoja pagrindas atleisti nuo atsakomybės.
„Pirmiausia, ką turi padaryti įmonė ar verslininkas – informuoti kitą sandorio šalį apie tokios aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties vykdymui. Jei tokio pranešimo kita šalis negauna per protingą laiką po to, kai sutarties neįvykdžiusi šalis sužinojo apie aplinkybę, tai pastaroji privalo atlyginti dėl pranešimo negavimo atsiradusius nuostolius. Tačiau šios Civilinio kodekso straipsnio nuostatos neatima iš kitos šalies teisės nutraukti sutartį, sustabdyti jos vykdymą ar reikalauti mokėti palūkanas“, – pažymėjo rūmų advokatė Jūratė Radzevičienė.
Komercine veikla užsiimantiems asmenims reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė, kokios force majeure aplinkybės nustatomos pačioje sutartyje, ar yra nustatytas konkretus pranešimų apie aplinkybių atsiradimą terminas ir būdas.
Tačiau, kaip nurodo advokatas A. Šekštelo, Rūmų pažymos dėl force majeure nėra dangaus mana. Šių pažymų gavimas neatleidžia nukentėjusios šalies nuo nenugalimos jėgos aplinkybių įrodinėjimo vėliau teismuose, jeigu su kita šalimi nepavyksta susitarti taikiai. „Kol kas teismai labai griežtai vertina nenugalimos jėgos aplinkybes, pažiūrėsime, gal praktika sušvelnės po karantino sukeltos krizės“, – pridūrė advokatas.
VPPAR force majeure statistika:
Išnagrinėti 74 prašymai, iš jų: išduotos 54 pažymos ir 20 motyvuotų atsisakymų išduoti pažymą, nagrinėjami 2 prašymai.
Didžioji dalis pateiktų prašymų susiję su nuomos teisiniais santykiais.
Kovo – balandžio pirmojoje pusėje Rūmai nemokamai per savaitę suteikė iki 400 konsultacijų per savaitę.