Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ nuskambėjo klausimas „ar emigrantai vis dar yra laikomi lietuviais“. Mat užaugo globali karta – žmonės išvažiuoja mokytis, dirbti, gyventi į įvairiausius pasaulio kraštelius, grįžta į Lietuvą, vėliau galbūt vėl išvažiuoja. Tad kuomet jis nustoja būti lietuviu? Ar iš viso nustoja juo būti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškota diskusijos metu.
Išvyko, bet emigrantais nesijautė
„Telia Lietuva“ tiesioginių ir skaitmeninių kanalų padalinio vadovė Giedrė Kaminskaitė–Salters ne vienerius metus gyveno Londone, tačiau galiausiai po 20 metų nusprendė sugrįžti į Lietuvą. Anot jos, kritinis momentas buvo tuomet, kai vaikai su ja pradėjo kalbėti angliškai.
„Išvažiavau būdama 16 metų, grįžau būdama 36 metų. Išvažiavau su stipendija, neplanuodama kurti gyvenimo užsienyje. Tiesiog pasitaikė galimybė, bet viena stipendija vijo kitą, vienas darbas kitą ir nepastebėjau, kaip pralėkė laikas. Prabudinantis signalas buvo tuomet, kai mano vaikai pradėjo su manimi kalbėti angliškai. Tai lūžio taškas, kai turėjau suprasti, kad mano vaikai gyvens ir kalbės angliškai, ateitį sies su Anglija, nebeskirs katpėdėlės nuo bitkrėslės. Tada ir priėmiau sprendimą grįžti. Jis buvo drastiškas, nes turiu prancūzą vyrą: mums reikėjo nutraukti dvi karjeras, nutraukti ryšį su visais draugais, kurie visi buvo užsieniečiai“, – pasakoja moteris.
Tačiau, kaip ji teigia, ji niekuomet netapo emigrante.
„Nes niekada net tokio plano neturėjau. Visada buvo keista ir skaudu, kad metai iš metų likau ten, nes man ten sekėsi. Ir kuo aš ilgiau likau ten, kuo labiau man sekėsi, aš skaudžiau reagavau“, – kalbėjo G. Kaminskaitė–Salters.
Kelionių fotografas, per keturis metus apkeliavęs daugiau nei dvidešimt šalių ir sugrįžęs į Lietuvą, Linas Marcišauskas pasakojo, kad kuo ilgiau būni išvažiavęs, tuo daugiau pradedama galvoti apie lietuvybę.
„Man kaip tik sustiprino tą prisijungimą prie Lietuvos, norą sugrįžti. Manau, kad būna ir atvirkščiai. Žmonės, kurie asimiliuojasi, draugai yra iš tos šalies, kur apsigyveni.
Iš mano asmeninės patirties, dirbau ir gyvenau Londone, kur daugelis mano draugų buvo lietuviai. Manau tai sąlygoja, kiek tu atitrūksti nuo savo šalies“, – teigė L. Marcišauskas.
Į Daniją išvykusi studijuoti, bet grįžusi dirbti į Lietuvą, Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos valdybos narė Indrė Aleksandravičiūtė antrino ir teigė, kad labai svarbus palaikomas ryšys, susikuriamas bendruomenės tinklas.
„Kai išvykau, mane labai greitai įsitraukė lietuvių jaunimo bendruomenė Danijoje, tad aš neatitrūkau labai. Tai tavo draugai, kolegos yra didžiausias tinklas, kokį gali turėti, nes jus visus sieja lietuvybė“, – teigė I. Aleksandravičiūtė.
Diskusijos metu išskirta, kad norint iš laikyti ryšį, tave su Lietuva turi kažkas „rišti“: ar tai draugai, ar giminė, šeima.
Lietuvis iki tol, kol pats nepasako kitaip
Diskusijoje taip pat ieškota atsakymo, kada visgi žmogus tampa emigrantu? L. Marcišauskas iš pradžių pastebėjo, kad tuomet, kai išsiregistruoja iš Lietuvos ir perduoda informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Tačiau tuo pačiu ir ieškota atsakymo, kuomet emigrantas nebėra laikomas lietuviu.
„Tie, kas išvažiuoja, ar turėtume sakyti, kad jie yra ne lietuviai, nes pasirinko gyvenimą kitur, o ne gyventi čia ir kęsti kančią su mumis? Mes esame sukūrę tą besikankinančio iliuziją. Yra lietuviai, kurie ir Lietuvoje būdami nėra lietuviai – viską čia keikia, o nuvažiuoja į Airiją gauna socialinį būstą, vaiko pinigus. Manau ok, turime tokius žmones paleisti, nes jie niekada ir nebuvo lietuviai.
Turime priimti tuos lietuvius, kurie grįžta čia pasikeitę: ne kanklėmis groti, pagyvenę Ispanijoje, kalbėdami ispaniškai ir panašiai. Manau, kad Lietuva gali didžiuotis šimtmečių šimtmečiais neturėjusi vaidilučių kultūros, bet absorbuodama kitų kultūrų įtaką. Mes tokiame taške, kur neišvengiamai mums įtaką daro lenkų kultūra, rusų kultūra, skandinavų kultūra. Gebėjimas paimti geriausią iš tų visų kultūrų, tą vertinti ir tuo didžiuotis. (…) Lietuvis – tas, kuris didžiuojasi šalimi, nepaisant kur yra. Didžiuotis savo tauta, jos išlikimu, kalba, kultūrinėmis tradicijomis, kurios besikeičiančios. Reikia nebijoti tų pokyčių o jais didžiuotis“, – savo nuomonę išsakė G. Kaminskaitė–Salters.
Pasak jos, yra susiformavęs iškreiptas įsivaizdavimas, kad jei jau lietuvis išvyko gyventi į užsienį, tai iš karto gauna didžiulį namą su baseinu ir nebeturi jokių rūpesčių. Ji patikina, kad tiek prisitaikyti gyventi kitokioje kultūroje yra didžiulis iššūkis, tiek vėliau grįžus į Lietuvą reikia „persilaužti“.
„Ką mes galime padaryti, tai žiūrėti atvira širdimi. Jei jiems gerai, kad jie gyvena Airijoje, gauna socialinį būstą ir savo ateities nesieja su Lietuva – „liuks“. Vadinasi atrado save, jiems gerai. Bet jei yra tie, kurie viena koja čia, būkime jiems atviri. (…) Esi lietuvis tol, kol juo jautiesi“, – kalbėjo G. Kaminskaitė–Salters.
L. Marcišauskas diskusijų festivalyje „Būtent!“ kalbėjo, kad „ne mums spręsti, ar emigrantai dar yra lietuviai, kiekvienas nusprendžia pats savyje“.
„Lengva kalbėti, kai mes išvykome į Daniją ar Jungtinę karalystę, kur mažiau nei trys valandos parskristi, bet kai esi toliau, tas ryšys gali galioti tik, kai prisijungi prie tinklo, aplink tave susikuria bendruomenė, kuri svarbi. (…) Ne aš nusprendžiu, ar tas žmogus lietuvis, bet tas žmogus pats“, – teigė L. Marcišauskas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad yra nemažai žmonių, kurie ne iš Lietuvos, tačiau norėtų atvykti į Lietuvą ir būti lietuviais.
„Dabar tokių žmonių, kurie turi įvairesnių tapatybių, vaikai, kurių tėvai skirtingų tautų, žmonių, kurie daug metų pragyveno skirtingose valstybėse, tokių žmonių vis daugėja. Panašu, kad vysta tautų maišymasis. (…) Keliaudamas tu pamatai daugiau panašumų tarp žmonių nei skirtumų. Yra vertybės, kurios iš šalies į šalį persiduoda, ir po to yra ir politika, ir įstatymai, kurie skirtingi šalyse. (...) Man keliaujant yra gražu atskirti politiką ir tautą, paprastą žmogų, kurį ten sutinki, nes jei klausimai nepasiekia religijos ar politikos, gali labai gražiai bendrauti.
Man pačiam būti lietuviu yra džiaugtis savo šalimi ir stengtis dėl jos. Jei buvimas lietuviu būtų kaip ženkliukas, kurį galėtum įsisegti, net tie, kurie nėra lietuviai, galėtų kartais įsisegti, kurie stengiasi dėl kitų“, – kalbėjo L. Marcišauskas.
Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos valdybos narė I. Aleksandravičiūtė kalbėjo apie tai, kad nesvarbu, kur gyveni, tačiau mus sieja didžiulis lietuvybės tinklas. Ji kalbėjo apie didžiulį socialinį tinklą, kuris egzistuoja tarsi ore ir paverčia pasaulį Lietuva. Anot jis, tinklas mus sujungia ir sukuria didžiules galimybes, atveža reikalingų kompetencijų specialistų ir panašiai, tik kyla klausimas ar Lietuva atsako tuo pačiu. Kaip vieną esminių ji paminėjo dvigubos pilietybės klausimą ir vykusį, bet nesėkmingą referendumą. Taip pat I. Aleksandravičiūtė išskyrė, kad reikėtų daugiau kalbėti apie išeivijos istoriją.
„Amerikoje gyvena jau antros, trečios kartos lietuvių vaikai, kurie moka kalbėti lietuviškai dalyvauja lietuviškose šventėse, nors dalis jų nėra buvę Lietuvoje. (...) Mažai šnekama apie išeivijos istoriją: ką jie padarė, kad Nepriklausomybė Lietuvoje būtų išgirsta visame pasaulyje. Gintė Damušytė, kuri yra antros kartos lietuvė, Amerikos lietuvė, dabar dirba Lietuvos diplomatinėje sferoje, kuomet pas mus vyko represijos iš Rusijos pusės, ji ėjo protestuoti prie Sovietų sąjungos ambasados Amerikoje, prisirakino prie vartų, juos suėmė. Ir jie taip skelbė, kad Lietuva okupuota. Manau, kad išeivijos istorija turėtų atsirasti prie mūsų įprastinės istorijos“, – teigė ji ir pridėjo, kad ir šiandieniniai išeiviai taip elgtųsi.
I. Aleksandravičiūtė apibendrino, kad visiems reikėtų pagalvoti apie žodžius „Lietuva yra ten, kur esi“, kad tai ne tik teritorija.
L. Marcišauskas diskusijos pabaigoje teigė, kad „būtų labai gražu nupūsti dulkes nuo muziejinės Lietuvos ir remiksuoti ją“. Anot jo, taip išlieka senieji kūriniai ir senosios tautiškumo detalės įpintos į modernią kultūrą.
O G. Kaminskaitė–Salters ragino investuoti į savo pačių marketingą. Taip į Lietuvą būtų skatinami grįžti ne tik lietuviai, bet ir atvykti kiti.
„Tenka daug su estais dirbti ir matau, kaip jie investuoja į savo valstybės marketingą. Kas atbaido žmones nuo grįžimo, tai mūsų pačių saviplaka. Viskas blogai, niekur nėra taip blogai kaip Lietuvoje, paskaičius žiniasklaidą. Tai investuokime į savo pačių marketingą ir ne tik lietuvius, bet ir kitus pritrauksime“, – teigė ji.