Ne vienas istorikas ir politologas daugybę kartų yra tvirtinę, jog būtent Vasario 16-osios aktas yra tapęs pagrindu Kovo 11-osios aktui. Ir stebuklas Lietuvos valstybingumo istorijoje įvyko ne 1990 m. kovo 11-ąją, kai po beveik penkiasdešimties sovietinės okupacijos metų tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atkūrė mūsų šalies nepriklausomybę, o būtent 1918 m. vasario 16 d., kai ją paskelbė 20 Lietuvos Tarybos narių, suvienytų Jono Basanavičiaus.
Vilniuje, Pilies gatvėje, esančiame vadinamajame K. Štralio name Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atkurianti „nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.
Būtent šiais postulatais buvo pasiremta, skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d.
„(...) yra atstatomas 1940 m. svetimos valstybės panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“, – paskelbė 1990 m. kovo 11 d., 22.44 val., tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
„Prieš“ nebalsavo nė vienas
1990 m. vasario 24 d. išrinkta dar LTSR Aukščiausioji Taryba (AT) pirmiausia priėmė įstatymus dėl valstybės pavadinimo ir herbo, nes nepriklausomybę turėjo paskelbti jau nieko bendro su SSRS neturinti valstybė.
Lietuvos Respublikos AT nepriklausomybę skubėjo paskelbti iki kovo 12 d., nes tą dieną Maskvoje posėdžiavusi SSRS AT turėjo pirmuoju prezidentu išrinkti Michailą Gorbačiovą. Taip ir atsitiko.
Todėl Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta kovo 11-ąją, dar iki vidurnakčio.
Už Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą balsavo 124 AT deputatai, 6 – susilaikė. Prieš nebalsavo nė vienas.
Nepriklausomybės Aktą pasirašė AT pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis ir AT sekretorius Liudvikas Sabutis.
AT deputatui Virgilijui Čepaičiui pasiūlius, po aktu pasirašė visi AT deputatai, dabar vadinami signatarais.
Į Maskvą išvežė patikimas žmogus
Po balsavimo AT buvo nuspręsta, kad Kovo 11-osios akto kopijas reikia išsiųsti į Maskvą M. Gorbačiovui ir Ministrų Tarybos vadovui Nikolajui Ryžkovui.
Sovietiniais laikais buvo nusistovėjusi tvarka, kad ypatingos svarbos dokumentus į Maskvą gabena vadinamojo junkerių pašto pareigūnai. Tačiau, praėjus mažiau nei parai po nepriklausomybės atkūrimo, jiems patikėti tokį svarbų dokumentą, kaip Kovo 11-osios akto kopijos, manyta, nesaugu.
Todėl buvo nuspręsta, kad į Maskvą 1990 m. kovo 12 d. paryčiais bus siunčiamas vienas aktyviausių Sąjūdžio veikėjų, signataras Egidijus Bičkauskas. Jis išskrido 5 val. ryto su dviem Kovo 11-osios akto kopijomis.
Kaip prisiminė buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius, tuo metu dirbęs AT Teisės skyriuje, iš pradžių laiškai su Kovo 11-osios akto kopijomis buvo užantspauduoti dar LTSR AT antspaudais.
Tačiau tuoj pat buvo susizgribta, kad nebegalima naudoti jokios LTSR simbolikos. Ir buvo panaudotas AT kanceliarijos raštinės antspaudas.
„Laišką su Kovo 11-osios aktu M. Gorbačiovui įteikiau per SSRS 2-ojo Liaudies deputatų suvažiavimo posėdį, kuriam jis pirmininkavo. Nepriimti jis jo negalėjo, nes tai padariau daugiau nei 2 tūkst. suvažiavimo deputatų akivaizdoje. Priimdamas laišką, M. Gorbačiovas dar suspėjo man tarstelėti, ar tik nebūsiu aš pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje? Taip netrukus ir atsitiko“, – prisiminė E. Bičkauskas.
Kitas pasiuntinys išvyko pas popiežių
SSRS vadovai, gavę neginčytinus įrodymus, kad Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, neskubėjo jos pripažinti. Atvirkščiai – visomis išgalėmis bandė grasinti ir spausti mūsų šalį, reikalaudami atšaukti Kovo 11-osios aktą ir jau 1990 m. balandį paskelbė ekonominę blokadą.
Tuometiniams Lietuvos vadovams teko įvairiais būdais ieškoti kelių į Vakarų valstybių vadovybių rūmus, siekiant, kad kuo greičiau būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.
Prie to neabejotinai prisidėjo Lietuvos bei kitų iš SSRS įtakos besivaduojančių Rytų Europos šalių atžvilgiu palankiai nusiteikęs tuometinis popiežius lenkas Jonas Paulius II.
Todėl buvo nutarta ir jam įteikti Kovo 11-osios akto kopiją.
Į Vatikaną 1990 m. balandį vyko lenkų tautybės Kovo 11-osios akto signataras Česlovas Okinčicas su žmona Henrika.
„Kovo 11-osios aktą Jonui Pauliui II įteikėme gražiai įrėmintą. Net neabejoju, kad jis rado saugią vietą Vatikano archyve“, – įsitikęs žinomas teisininkas Č. Okinčicas.
Vėliau dar keletas Kovo 11-osios akto kopijų įvairiais keliais buvo išvežtos į Kanadą ir Ameriką.
Saugoti patikėjo V. Sladkevičiui
Turint karčios patirties dėl Vasario 16-osios akto dingimo, buvo nuspręsta Kovo 11-osios akto originalą saugoti kur kas akyliau.
Prasidėjus neramumams ir kai jau 1991 m. sausį tapo aišku, kad SSRS gali imtis prieš Lietuvą drastiškų karinių veiksmų, tuometinis AT pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka ėmėsi iniciatyvos išvežti Kovo 11-osios akto originalą iš Vilniaus.
„Kazimieras man paskambino ir paprašė jį palydėti į Kauną. Dar pasakė, kad turime arkivyskupui (vėliau kardinolas – LRT.lt) Vincentui Sladkevičiui nuvežti Kovo 11-osios akto originalą. Esą jo namuose šiam svarbiam dokumentui būsią saugiausia. Nesipriešinau, nes pasirodė, kad tokia Kazimiero idėja – teisinga“, – prisiminė tuometinis Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus.
Į Kauną AT pasiuntiniai važiavo naktį. Šviesios atminties kardinolas V. Sladkevičius svečius iš Vilniaus priėmė nedaugžodžiaudamas. Jo namuose dokumentas buvo saugomas iki to laiko, kai užsienio valstybės po Maskvoje 1991 m. rugpjūtį žlugusio pučo pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Kur šiuo metu saugomas Kovo 11-osios aktas?
Kai bebūtų keista, tačiau šiais visuotinės informacijos laikais dažnas negali atsakyti, kurgi saugomas Kovo 11-osios aktas?
Net ne visi šio akto signatarai portalui LRT.lt galėjo pasakyti, kur rasta vieta jų pasirašytam pačiam svarbiausiam Lietuvos nepriklausomybę liudijančiam dokumentui.
„Neabejotinai – Lietuvos centriniame Valstybės archyve. O kur gi daugiau?“ – vienas iš nedaugelio kaip mat atsakė Kovo 11-osios akto signataras K. Motieka.
Buvęs Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo sekretorius L. Sabutis dar patikslino, kad Kovo 11-osios aktas su visais jį pasirašiusiųjų Seimo narių parašais – Valstybės archyve, o aktas, po kuriuo, kaip po oficialiu dokumentu, pasirašė V. Landsbergis ir pats L. Sabutis, saugomas Seimo archyve.