Kai V. Putinas pernai lapkričio 18-ąją pasirodė Užsienio reikalų ministrų kolegijoje ir rėžė kalbą apie Rusijos reikalavimus bei ketinimus, nedaug, matyt, tikėjosi, kad tai kuo nors skirsis nuo įprastų Kremliaus priekaištų Vakarams ir Ukrainai.
Ir nors jau tada pasirodė signalų, kad Rusija, kaip ir pernai pavasarį vėl pradėjo pajėgų telkimą prie Ukrainos sienų, netrūko atsargių vertinimų, kad Rusija iš tikrųjų tik eilinį sykį spaudžia Kijevą bei Vakarus, bet neketina pradėti karinių veiksmų.
Bet praėjus keliems mėnesiams JAV, kitos Vakarų šalys jau atvirai kalba, kad karo tikimybė yra labai didelė – labiau tikėtina, nei deeskalacija, nes rusų pajėgos toliau telkiamos ne tik iš Rytų, bet ir Baltarusijoje, kurios neteisėtasis lyderis Aliaksandras Lukašenka nepraleidžia progos pasisvaidyti įspėjimais lietuviams, o apie Baltarusijos veiksnį, kaip grėsmingą kalba ir Lietuvos atstovai.
Netgi Ukrainoje, kurios vadovybė dėl trapios ekonomikos padėties ir bandymo suvaldyti galimą paniką iš pradžių neigė Rusijos pajėgų telkimą, tikino, kad nieko išskirtinio esą nevyksta, pasiruošimas galimai eskalacijai vyksta ir dabar jau viešai pripažįstama: Rusija sutelkė per 112 tūsktančių karių.
Tai, kad saugumo padėtis yra rimčiausia arba nuo Šaltojo karo, ar netgi nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, yra kalbėję ir NATO vadovas, ir JAV, ir ESBO pirmininkas, ir Lietuvos kariuomenės vadas.
Tokia dramatiška retorika, skambūs pareiškimai iš aukščiausių JAV, Lietuvos, kitų šalių pareigūnų kol kas, regis, iššaukė priešingą poveikį: ne budrumo, o emocijų proveržį. Iš žiniasklaidos nenyksta antraštės su žodžiu „karas“, o tai, regis, ne juokais įaudrino, įbaugino ar net supykdė visuomenes: nuo nervingų juokelių apie grikių pirkimą ir raginimų to nedaryti iki žinių apie mobilizacijos planų atnaujinimą ir kritikos žiniasklaidai, kad tai ji esą neatsakingai kursto karo nuotaikas.
Atrodytų, kad V. Putinas tuo gali tik džiaugtis, mat tai buvo nepaslėptos, jo viešai deklaruotos strategijos dalis būtent pernai lapkritį, kai jis pažadėjo taikyti spaudimo taktiką Ukrainai, kol nebus atsižvelgta į Rusijos interesus.
Rusija esą siekia rimtų ir ilgalaikių saugumo garantijų, kurias, jau kaip konkrečius reikalavimus formalios sutarties pavidalu JAV ir NATO atstovams Rusija gruodį perdavė ir belaukdama atsakymų toliau kaitino įtampą savo pareiškimais apie „besibaigiančią kantrybę“.
Tiesa, jei tikėtasi Vakarų palūžimo, visiško susiskaldymo ar kapituliacijos, tai iš JAV ir NATO sulaukta griežtos, vieningos reakcijos, signalų apie amerikiečių ir kitų sąjungininkų pajėgų papildomą perkėlimą į Rytų sparno valstybes, o galiausiai buvo gauti raštiški atsakymai į Rusijos ultimatumus. Jie Rusijos nenudžiugino. Tad ko laukti dabar?
Ką mainais pasiūlė JAV ir NATO?
Pirma užuomina yra pati Rusijos reakcija, kurią apibendrino šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Esą derybos dar nėra baigtos, o JAV ir NATO atsakymai, nors ir migloti, juose yra esą yra ir „racionalių grūdų“.
Kas yra tie racionalūs grūdai – spekuliacijų objektas, mat JAV ir NATO savo atsakymų turinio neviešino, o kol kas to nepadarė ir Rusija.
Tiesa, amerikiečių pareigūnai leido suprasti, kad pagrindinės raudonos linijos išlaikytos: negali būti jokių kalbų dėl Rusijos siūlomo draudimo Ukrainai ar kuriai nors kitai šaliai stoti į NATO, taip pat nebus jokių kalbų apie Aljanso grįžimą prie 1997-ųjų metų sienų, kaip to siekia Maskva. NATO karinės infrastruktūros iškėlimas, mažinimas taip pat kol kas atrodo sunkiai tikėtina perspektyva.
Pavyzdžiui, Vokietija neatsisako savo planų stiprinti ir investuoti į karinę infrastruktūrą Rukloje, kur įsikūręs vokiečių vadovaujama NATO priešakinių pajėgų batalionas, o Estijoje ir Lietuvoje sąjungininkai kaip tik sustiprino Baltijos šalyse veikiančią NATO oro policijos misiją.
Kita vertus, kol Rusija dar tikina analizuojanti JAV ir NATO atsakymus bei vilkina derybinį procesą – esą reikia sulaukti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atsakymų į Maskvos klausimus dėl saugumo Europoje, amerikiečiai taip pat išskiria kelias temas, kuriomis rodo polinkį siekti kompromiso su Maskva.
Įtakinga amerikiečių diplomatė, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja politiniams reikalams Victoria Nuland spaudos konferencijoje pabrėžė, kad viskas dabar esą yra V. Putino rankose, mat JAV „seniai siekė rimtų pokalbių dėl vidutinio nuotolio raketų su branduoliniais užtaisais, skaidrumo ir rizikos mažinimo priemonių, abipusiai taikomų susitarimų dėl karinių pratybų“.
„Mes ir anksčiau esame išsprendę sudėtingus saugumo ir ginklų kontrolės klausimus derybų keliu, net blogiausiais laikais, tad tai reikia padaryti ir dabar“, – teigė V. Nuland, pažymėjusi, kad JAV su sąjungininkais taip pat, kaip ir Rusijai rūpi tie patys klausimai. Toks diplomatinis kamuolio permetimas į Kremliaus pusę yra simbolinė užuomina į kelis dalykus.
Rusija leido suprasti, kas jai kelia didžiausią nerimą – nepaisant viešai akcentuojamų ir neįgyvendinamų NATO plėtros stabdymo ar juo labiau Aljanso atsitraukimo prie 1997-ųjų sienų klausimų, V. Putinas asmeniškai nesyk išsakė susirūpiną dėl „JAV puolamosios ginkluotės Europoje“. Ir nors Rusijos reikalavimuose pažymima, kad ši „puolamoji ginkluotė“ gali atsirasti Ukrainoje – ko JAV niekada neplanavo daryti, net bendrame Europos kontekste tai yra Kremliaus raudonoji linija. Vėlgi, V. Putinas šiuo klausimu yra nuoseklus – dar 2019-siais jis Vašingtonui pagrasino nauja Karibų raketų krize, jei amerikiečiai dislokuos savo raketas Europoje.
Tai buvo susieta su tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos sprendimu trauktinis iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), kurią Rusija pažeidė, nors ir neigė tai padariusi. Žlugus minėtam susitarimui JAV atvirai pradėjo kurti savo raketas, paleidžiamas iš sausumos. Būtent apie tokius „smogiamuosius pajėgumus“ ir kalbėjo V. Putinas, kuris, kaip ir sovietų vadovybė 9-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje anuomet, baiminasi tokių raketų, kurios Maskvą gali pasiekti per 5-10 min. nuo paleidimo arba aptinkamos per tiek laiko aptinkamos ore.
Tiek V. Nuland, tiek JAV Valstybės sekretorius Anthony Blinkenas gana aptakiai kalbėjo apie Vašingtono atsakymus Kremliui, išskirdamas tik sritis, dėl kurių esą galima būtų kalbėtis toliau ir konkrečiau.
„Pavyzdžiui, dėl smogiamųjų raketinių sistemų, karinių pratybų Europoje, galimų ginkluotės kontrolės priemonių, didesnio skaidrumo, siekiant sumažinti rizikas – manau, tai yra abipusiai svarstytini klausimai. Mūsų interesas yra naujas susitarimas po Naujosios START sutarties, kuri apimtų visus branduolinius ginklus ir tai padėtų padidinti skaidrumą bei stabilumą“, – praėjusią savaitę teigė A. Blinkenas.
Tad kai JAV užsiminė apie galimybę sėstis prie stalo ir susitarti dėl naujos sutarties, Maskvoje tai gali būti įvertintas, kaip išties rimtas pasiūlymas – kelerius metus amerikiečiai nė neketino kalbėtis su rusais apie tai, baksnodami į Kremliaus įvykdytus pažeidimus. Bet ir naujas susitarimas turi savo kainą.
Į Putino reikalavimą – kontrpasiūlymas
Vienas V. Putino nuolat eskaluojamų reikalavimų Vakarams, o konkrečiau JAV yra ne šiaip naujas susitarimas dėl smogiamųjų pajėgumų Europoje, bet – kas svarbu – ir dar net neegzistuojančių ar čia niekada nebuvusių pajėgumų nedislokavimas.
JAV kol kas yra tik aktyvavusi 56-ąją artilerijos vadavietę, kuri Šaltojo karo laikais taip pat buvo dislokuota Vokietijoje ir jai pakluso amerikiečių raketiniai daliniai, turėję balistines raketas „Pershing II“ ir GLCM (iš sausumos paleidžiamas „Tomahawk“).
JAV planuoja per artimiausius į Europą perkelti naujus raketinius pajėgumus, kurių pagrindą sudarytų hipergarsinės raketos „Dark Eagle“, balistinės PrSM ir sparnuotosios „Tomahawk“. Visų jų šūvio nuotolis viršija 500 km, kurie buvo draudžiama riba pagal INF sutartį.
Rusiją INF sutarties pažeidimu iš pradžių apkaltino JAV, o vėliau – iš kelių skirtingų šaltinių gavus žvalgybinės informacijos – visos NATO valstybės, kurios konstatavo, kad Rusija sukūrė, išbandė ir dislokavo raketinę sistemą 9M729 (SSC-8 pagal NATO klasifikaciją).
Kremlius tai kategoriškai neigė ir netgi surengė pompastišką stacionarų sistemos demonstravimą, kuris niekieno neįtikino, mat tebuvo parodyti tariamos raketos paleidimo įrenginys ir konteineris, bet tokių detalių, kurios vienareikšmiškai patvirtintų arba paneigti kaltinimus.
Savo ruožtu pats V. Putinas siūlė raketų moratoriumą – esą 9M729 nebus dislokuota Europoje, bei nesyk asmeniškai užsiminė, kad tai ne Rusija, o JAV ir sąjungininkai dislokuoja pajėgumus, kuriais galima smogti Maskvai. Konkrečiai kalbama apie Aegis Ashore priešraketinės gynybos sistemos paleidimo įrenginius Mk 41, kurie dislokuoti Lenkijoje ir Rumunijoje.
Šie laivynui pritaikyti universalūs raketų paleidimo įrenginiai laivuose gali leisti tiek priešlėktuvines ir priešraketines raketas, tiek sparnuotąsias „Tomahawk“, tačiau amerikiečiai tikina, kad Lenkijoje ir Rumunijoje įrengtos modifikacijos nepritaikytos sparnuotųjų raketų paleidimui.
Norint išspręsti abipusius kaltinimus reikėtų įrodymų, kuriuos gali surinkti tik abiejų šalių paskirti inspektoriai. Leidinys „The Wall Street Journal“, remdamasis šaltinių informacija jau paskelbė, kad tarp JAV kontrpasiūlymų rusams yra su sąjungininkais sutartos JAV dalinių inspekcijos.
Lenkija esą neprieštarautų, jeigu į NATO priešraketinės gynybos skydo objektą Redzikove atvyktų rusų inspektoriai ir apžiūrėtų įrenginius Mk 41.
Beje, tai nėra pirmas lenkų atsakymas rusams – dar 2007-siais Lenkija atvirai svarstė galimybę įsileisti rusų inspektorius į tuomet kiek kitokios konfigūracijos priešraketines gynybos skydo bazę. Po metų lenkai savo pasiūlymą dar kartą pakartojo viešai.
Šį kartą su rusų inspektorių įsileidimu jau sutiko ir Rumunija, kurioje jau kelerius metus veikia JAV priešraketinės gynybos bazė Deveselu bazėje.
Vienintelė lenkų ir rumunų sąlyga yra bekompromisė: Rusija turi įsileisti Lenkijos, Rumunijos ir JAV inspektorius į pasirinktus rusų karinius objektus Kaliningrado srityje ir kitose Rusijos teritorijose, kur, kaip spėjama, rusai laiko INF sutartį pažeidžiačias raketas.
Su tokiomis sąlygomis Rusija vargiai gali sutikti, juo labiau, kad melavo apie pažeidimus. Be to, tai tėra dalelė galimų susitarimų tarp Vakarų šalių ir Rusijos.
Nors „Delfi“ šaltiniai, susipažinę su JAV ir NATO pateiktais atsakymais Rusijai patikino, kad „amerikiečiais visiškai pasitikima, jog Lietuvos interesai nebus pažeisti konkrečiai dėl pratybų ar pajėgų ribojimų Europoje“, JAV signalizuojamas noras kalbėtis su rusais būtent apie „pratybų ir pajėgų lubas Europoje“ gali tapti esmine kliūtimi, dėl kurios Rusija ir NATO šalys nesugebės susitarti.
„Delfi“ žiniomis Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, Lenkija, Rumunija ir Bulgarija niekada nesutiks, kad būtų uždėtos lubos amerikiečių ar sąjungininkų pratyboms bei pajėgų dislokavimo limitams – ar neveikiančiu Konvencinių pajėgų Europoje sutartimi ar kitu susitarimu.
Mat tai sukurtų situaciją, kai vienos NATO šalys būtų antrarūšės ir suvaržytos – net jeigu šis susitarimas būtų abipusis su Kremliumi ir ribotų Rusijos pajėgų skaičių, pratybas regione, įgyvendinti tokį susitarimą bei palaikyti jo gyvastį būtų ypač sunku, jei iš viso įmanoma.
Kodėl labiau tikėtina eskalacija
Todėl bandymai susitarti su Rusija po to, kai ji pažeidė virtinę sutarčių – nuo 1994-ųjų Budepešto memorandumo, dvišalių susitarimų su Ukraina iki INF sutarties turi ne tik savo kainą, bet ir menką sėkmės viltį. Net gerų santykių su Rusija laikais visų šių susitarimų esmė bei netgi detalės jau buvo iškeltos kaip Kremliaus pasiūlymas.
Dar 2008-2009 metais tokį Kremliaus pasiūlymą, formaliai žinomą kaip Europos Saugumo Sutartis (EST) pateikė tuometinis formalusis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.
Pasiūlymo esmė buvo radikali: EST turėjo pakeisti NATO dominuojamą Europos saugumo architektūrą, remtis JTO Saugumo Tarybos narių garantijomis bei formaliai saistančiais susitarimais nesikišti vieni į kitų reikalus.
Panašiai, kaip ir dabar, kai Rusija reikalauja NATO atsitraukti link 1997-ųjų sienų, EST taip pat būtų apriboti tiek NATO, tiek ES, tiek atskirų šių organizacijų valstybių veiksmai vieni kitų teritorijose neperkelti pajėgumų. Suprantama, kad abstrakčiomis formuluotėmis apkaišiotų ir NATO palaidoti galinčių susitarimų su Rusija pasirašyti nenorėjo net draugiškiausios jai valstybės.
O ir rusų pareigūnai jau užsiminė, kad daliniai Kremliaus reikalavimų sprendimai nors ir įdomūs, nėra pakankami, siekiant užtikrinti saugumą. Tad Rusijai lieka kita išeitis: eskalacija. Mat atsitraukimas nuo ypač griežtų reikalavimų ir nuo Ukrainos sienų, ten sutelkus milžiniškas pajėgas iš toliausių Rusijos kampelių yra menkai tikėtinas.
Kitas veiksnys, kad eskalacija yra tikėtina, yra ne tik keistas ir net užsispyrėliškas Ukrainos valdžios, ypač prezidento Volodymyro Zelenskio tonas, esą nieko ypatingo nevyksta, bet ir laiko rėmai. Būtent pastaroji priežastis, anot „Delfi“ šaltinių, spaudžią V. Putiną vienaip ar kitaip panaudoti sutelktas pajėgas: lauko stovyklose tokio dydžio pajėgos negali būti amžinai – jas galima arba mesti į priekį, arba atitraukti.
Kita vertus, vienas pavojingas dalykas bet kuriai Rusijos kaimynei o ir NATO yra tas, kad netgi jei su V. Putinu pavyks susitarti, net jei pavyktų išvengti karinio konflikto, tai reikštų mažų mažiausiai kompromisą, t. y. bent dalinį Rusijos reikalavimų įgyvendinimą. Ir Kremlius niekada nepamirštų, kad tokius reikalavimus išsireikalavo karine jėga bei grasinimu ją panaudoti.
O jeigu tokia išeitis – vienokie ar kitokie susitarimai su Vakarų šalimis nebus įmanomi, tai laukia tik vienintelis kelias – eskalacija, karinės jėgos panaudojimas ir karas.
